Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Taip, Kečumas galėjo keturių pėdų kietmedžio rąstigalį perskelti viena ranka; Denis ir pats buvo matęs, kaip jis darbuojasi kirviu – ir kaip kirviu, ir kaip kapokle. Ir dabar, nusikirtęs plaštaką, Kečumas dar pajėgė užkopti ant kalvos, kur ir atsisėdo, atsirėmęs nugara į sugriuvusio virėjo namo kamino apačią. Šalia jo stovėjo viskio butelis; Šešiaskardinė Deniui sakė, kad Kečumas buvo beveik visą ir išgėręs.

– Ar ten buvo dar kas nors? – paklausė Denis. – Na, ant žemės, šalia jo.

– Aha – nemažas aspirino buteliukas, – pasakė rašytojui Pamė. – Jame dar likę daug tablečių, – pridūrė. – Šiaip Kečumas vaistų nuo skausmo nemėgo, bet dabar kelias tabletes turbūt nurijo, kad ne taip skaudėtų, – ir užgėrė viskiu.

Denis jau žinojo, kad aspirino Kečumas išgėrė ne tam, „kad ne taip skaudėtų“; rašytojas, puikiai pažinojęs Kečumą, manė, kad jis, ko gero, mėgavosi skausmu. Ir viskį gėrė ne malšindamas skausmą. Denis žinojo, kad ir aspirino, ir viskio Kečumui reikėjo, kad nenustotų kraujuoti; senasis medkirtys niekada nemėgo žmonių, kurie, užuot padarę savo darbą, susimauna. (Tik Kečumas galėjo nužudyti Kečumą, ar ne?)

– Kečumas negalėjo sau atleisti, kad neapsaugojo Virėjuko, – pasakė rašytojui Šešiaskardinė. – Ir anksčiau, kai tavo berniukas žuvo, Deni, Kečumas jautė, kad negali apsaugoti tavęs . Jis tik ėjo iš proto dėl tavo rašymo.

– Kaip ir aš pats, – pasakė Šešiaskardinei rašytojas. – Kaip ir aš pats.

Šešiaskardinė nepasiliko švęsti Kalėdų. Kai juodu sunešė Kečumo ginklus į Denio miegamąjį antrame aukšte, – Pamė reikalavo, kad visi ginklai būtų sudėti po Denio lova, nes to norėjo Kečumas, – ir kai užbogino dėžes su Rouzės knygomis į trečią aukštą, į Denio darbo kambarį, Šešiaskardinė rašytoją įspėjo, kad keliasi anksti.

– Kaip anksti? – paklausė Denis.

Rytą atsibudęs Denis pamatė, kad nebėra nei Kečumo sunkvežimio, nei Šešiaskardinės Pamės; ji buvo jam išvirusi kavos ir palikusi laišką, parašytą ranka ant kelių sporto salėje laikomo rašomojo popieriaus lapų. Šešiaskardinės braižą Denis prisiminė nuo tų laikų, kai ji rašydavo laiškus už tada dar buvusį neraštingą Kečumą. Bet Denis buvo pamiršęs, kaip taisyklingai Pamė rašo – daug taisyklingiau, negu kalba. Ji nedarė netgi rašybos klaidų. (Denis pagalvojo, kad taip taisyklingai rašyti Pamė gal išmoko, kai kadaise skaitydavo Kečumui.)

Šešiaskardinė, savaime suprantama, surašė nurodymus, kaip prižiūrėti Drąsių, bet šiaip jos laiškas buvo asmeniškesnis, negu Denis tikėjosi. Dartmuto Hičkoko ligoninėje jai bus daroma klubo sąnario keitimo operacija, kaip Kečumas ir patarė. Ji susidraugavo su keliais „Pjuvenų alėjos“, to gražaus priekabų parko prie Dvidešimt šeštojo kelio, gyventojais – per rugsėjo vienuoliktosios išpuolius susipažino su daugeliu kaimynų. Henris, tas senas Vest Damerio pjūklininkas be nykščio ir smiliaus, prižiūrės jos šunis, kol ji bus operuojama. (Henris pasisiūlė prižiūrėti šunis ir dabar, kol ji Kečumo sunkvežimiu suvažinės į Torontą ir atgal.)

Šešiaskardinė rašė, jog senokai susidraugavo ir su keletu Berline esančios Androskogino slėnio ligoninės, kur naktimis tebedirba valytoja, darbuotojų; ji tiems savo draugams paskambino ir kai virėjo namo vietoje rado Kečumo lavoną. Šešiaskardinė norėjo, kad Denis žinotų, jog ji beveik visą rytą sėdėjo su Kečumu, laikydama jį už tos vienos likusios rankos, dešinės, – „vienintelės, kuria jis liesdavo mane“, rašė Šešiaskardinė.

Pamė Deniui priminė, kad knygose, kurios kitados priklausė jo motinai, jis ras nuotraukų. Šešiaskardinei labai norėjosi sudeginti Rouzės nuotraukas, bet ji vis dėlto suvaldė savo pavydą. Negana to, Pamė rašė, jog dabar mano, kad Kečumas virėją mylėjo netgi labiau, negu kadaise mylėjo Rouzę. Šešiaskardinė galinti su tuo apsiprasti, net ir su visa šita kairės rankos istorija. Be to, rašė ji, Kečumas norėjo, kad motinos nuotraukos atitektų Deniui.

„Žinau, jog tai ne mano reikalas, – dar rašė Deniui Pamė, – bet aš, tavimi dėta, ir rašyčiau, ir miegočiau tame trečio aukšto kambaryje. Ten taip ramu, mano manymu. Tai geriausias tavo namo kambarys. Bet – tik nedėk į kelnes, Deni, – manau, kad tavo gyvenime sklando daug šmėklų. Dirbti kambaryje, kur gyvena šmėkla, tikriausiai yra viena, o miegoti su ja – visai kas kita. Na, nežinau – niekad neturėjau vaikų, nenorėjau turėti. Visada stengiausi apsieiti be to, ko negalėčiau prarasti, – išskyrus Kečumą.“

Denis tuos žodžius – „išskyrus Kečumą“ – užsirašė ant popieriaus lapelio ir lipniąja juostele priklijavo prie vienos iš savo senų rašomųjų mašinėlių, „IBM Selectric II“, kuria dabar rašė tame trečio aukšto kambaryje, kur gyveno Džo šmėkla. Rašytojui patiko tie žodžiai: „išskyrus Kečumą“. Gal jie jam pravers.

Visa tai nutiko prieš trejus metus ir dar nesibaigė. Vienintelė priežastis, dėl kurios Denis neišmetė tos atgyvenos – fakso aparato, tebestovinčio jo namo virtuvėje, – buvo ta, kad Šešiaskardinė jam kartais faksu atsiųsdavo kokį laišką, arba jis parašydavo jai. Pamei jau turėjo būti aštuoniasdešimt aštuoneri ar devyneri, – tiek pat būtų buvę ir Kečumui, jeigu jis nebūtų miręs, – ir jos faksai jau būdavo be to literatūrinio polėkio, kurį Denis kadaise įžvelgė jos laiškuose.

Sendama Šešiaskardinė ėmė rašyti trumpiau ir atžariau. Kai ji ką nors perskaitydavo ar pamatydavo per televizijos žinias, – ir jeigu jai atrodydavo, kad tai jau peržengia visas sumautas žmonių kvailybės ribas, – ji siųsdavo faksą Deniui. Pamė nedvejodama išdėstydavo, ką Kečumas būtų pasakęs apie šį ar tą, ir Denis jai tuoj pat atsakydavo: parašydavo savo versiją, kaip – paprastai ir aiškiai – į tai būtų reagavęs Kečumas.

Ir Deniui, ir Šešiaskardinei rūpėjo ne tik tai, ką Kečumas būtų galėjęs pasakyti apie karą Irake ar apie tą nesibaigiančią painiavą Viduriniuose Rytuose. Jiems nebuvo svarbu, apie ką . Ir Denis, ir Šešiaskardinė tiesiog norėjo išgirsti senojo medkirčio balsą.

Šitaip mes stengiamės išlaikyti savo didvyrius gyvus; todėl juos vis prisimename.

Vasario vidurio pūga per Huronų ežerą atšvilpė iš Kanados vakarų, bet kai pasiekė Karaliaus Jurgio įlankos salas, vėjas pasikeitė, todėl čia snigo ir snigo; dabar jau pūtė pietys, nuo Pari Saundo į Šavanagų įlanką. Iš savo „rašymo būdelės“ Denis nebematė, kur baigiasi įlanka ir prasideda ežero krantas. Kadangi per pūgą visur buvo vien tik balta, eglės, kurios, kaip Denis žinojo, augo ant kranto, atrodė tarsi miražas, ore sklendžiantis miškas, – arba galėjai pamanyti, kad tie medžiai auga ant užšalusios įlankos ledo. Vėjas spiralėmis besisukantį sniegą kėlė į padanges; tie balti verpetai skriejo lyg mažyčiai tornado piltuvėliai. Denis žinojo, kad kartais, kai vėjas pučia į šiaurę, per visą Šavanagų įlanką, kyla ir tikri tornadai – panašūs į tuos, kurie matomi Amerikos Vidurio Vakaruose ar Kanados prerijose. (Endis Grantas rašytoją buvo įspėjęs, kad būtų atsargus.)

Nenuilstančioji paskambino Deniui mobiliuoju telefonu. Ji šiandien nenorinti būti salos valytoja; nereikėtų važinėtis propelerine valtimi, kai toks prastas matomumas. Per panašią pūgą, prieš keletą metų, pasakė Deniui Nenuilstančioji, kažkoks pusprotis iš Ohajo propelerine valtimi užlėkė ant O’Konoro uolų – šiek tiek į šiaurės vakarus nuo Mėnesienos įlankos. (Denis kaip tik į tą pusę ir keliaudavo, kai turėdavo pasiimti Nenuilstančiąją iš Šavanagų indėnų rezervacijos.)