Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Čia todėl, kad jis į mane stebeilijo – lyg mano speniai persišviestų per marškinius.

Ir padavėja, ir jos padėjėjas pripuolė tvarkyti nukentėjusio staliuko, o grakščiai priėjęs Patrisas prie durų apkabino Denį.

– Dar vienas įsimintinas vakaras – pats įsimintiniausias, Denieli! – pašnibždėjo Patrisas Deniui į ausį.

– Tokioms kaip aš geriau įeit pro užpakalines duris, – nusižeminusi pasakė „Vilko bučinio“ savininkui ir metrdoteliui Šešiaskardinė.

Jango gatvėje, kai juodu prie sankryžos laukė, kada užsidegs žalia šviesa, Denis Šešiaskardinės paprašė:

– Tiesiog pasakyk, dėl Dievo meilės! Papasakok viską . Su visomis smulkmenomis.

– Pažiūrėkim, kaip laikosi Drąsius, Deni, – tarė Šešiaskardinė. – Dar noriu mintyse pasikartoti, ką turiu tau pasakyti. Kaip ir pats turbūt įsivaizduoji, Kečumas man paliko velniažin kiek nurodymų.

Kaip paaiškėjo, Kečumas kelis į voką sudėtus „nurodymų“ lapus paliko savo sunkvežimio daiktadėžėje. Jos tyčia neuždarė, kad Pamė iškart pamatytų voką, pakištą po pistoletu. („Geresnio prespapjė tada neturėjo po ranka“, – pasakė Pamė.)

Dabar Denis pamatė Kečumo sunkvežimį, stovintį prie jo namo Kliuni alėjoje, tarsi senasis rąstų plukdytojas būtų apsigalvojęs ir vis dėlto atvažiavęs švęsti Kalėdų. Drąsius suurzgė, lyg gindamas savo čiužinuką, – ne itin mandagus pasisveikinimas. Pamė ant šuns čiužinuko jau buvo padėjusi Kečumo Brauningo peilio įmautę; turbūt vietoj čiulptuko, pagalvojo rašytojas. Patį kone pusmetrio ilgumo Brauningo peilį jis pastebėjo ant spintelės ir greit nusuko akis nuo didžiulių ašmenų. Šuo buvo prismardinęs visą virtuvę – gal netgi visą pirmą namo aukštą.

– Dievuliau, kas čia Drąsiaus akiai ? – paklausė Denis Pamės.

– Nėra voko. Vėliau papasakosiu. Stenkis labai nežiūrėt, kad dėl to nesijaustų nepatogiai, – atsakė Šešiaskardinė.

Denis matė, kad sporto salėje ji padėjusi Kečumo mėgstamiausią grandininį pjūklą.

– Kam man tas pjūklas? – nustebo rašytojas.

– Kečumas sakė, kad tau reikėtų jį turėt, – tarė Šešiaskardinė. Paskui, gal norėdama pakeisti pokalbio temą, pridūrė: – Man atrodo, kad Drąsiui reik nusišikt.

Jie pavedžiojo Drąsių netoli esančiame parkelyje. Aplinkiniuose namuose žibsėjo kalėdinės lemputės. Parvedę šunį atgal į virtuvę, Denis su Šešiaskardine susėdo prie stalo; meškų medžiotojas stebėjo juos, lyg ir tyčia įsitaisęs tolėliau. Pamė į taurelę įsipylė viskio.

– Matau, kad jau žinai, ką tau pasakysiu, Deni, – nežinai tik kaip , – prabilo Pamė. – Kaip suprantu, visa ta istorija prasidėjo nuo tavo mamos – todėl, kad Kečumas, užuot mokęsis skaityt, dulkino tavo mamą, ar ne? – tarė Šešiaskardinė. – Taigi, šiaip ar taip, čia jau pabaiga.

Vėliau, kai juodu iškrovė sunkvežimį, Denis jautėsi dėkingas, kad Šešiaskardinė iškart nepuolė jam pasakoti tos istorijos. Ji luktelėjo, kol jis bus pasirengęs tai išgirsti, ir Denis, laukdamas, kada sužinos, kas nutiko Kečumui, jau įsivaizdavo kai kurias smulkmenas – kaip visi rašytojai.

Denis žinojo, kad Kečumas norės paskutinį kartą pamatyti, kaip šoka briedžiai, ir kad tą kartą senasis medkirtys nekvies Šešiaskardinės važiuoti drauge. Kadangi tą dieną snigo, o paskui nustojo, – buvo tikimasi, kad naktis bus šalta, temperatūra nukris gerokai žemiau nulio, – Kečumas Šešiaskardinei pasakė, jog supranta, kad su tokiu klubu kaip jos nebūtų malonu stovyklauti virėjo namo vietoje, bet gal ji norėtų kitą rytą ten su juo papusryčiauti.

„Lyg ir šaltoka ten pusryčiauti, ar ne?“ – tada dar paklausė jo Pamė.

Šiaip ar taip, jau buvo antra gruodžio pusė, artėjo ilgiausia metų naktis. Tvisted Riveris retai kada užšaldavo anksčiau negu sausio mėnesį, bet ką Kečumas sau manė? Vis dėlto (kaip Pamė paaiškino Deniui) juodu jau buvo drauge pusryčiavę virėjo namo vietoje. Kečumui visada patikdavo susikurti laužą. Jis šiek tiek anglių pastumdavo į šalį ir išvirdavo kavos taip, kaip labiausiai mėgo, – į prikaistuvį pridėdavo maltos kavos, kiaušinių lukštų ir pripildavo vandens, kurio gaudavo ištirpdęs sniego. Dar iškepdavo – ant grotelių – porą elnienos kepsnių ir ant lengvos laužo ugnies išvirdavo tris ar keturis kiaušinius, be lukštų. Taigi Šešiaskardinė pasakė, jog atvažiuos ten su juo papusryčiauti.

Bet iš tikrųjų Kečumas buvo sumanęs ką kita, ir Pamė tai žinojo. Šešiaskardinė žvilgtelėjo į Kečumo pikapą; ten nebuvo nei palapinės, nei miegmaišio. Jei senasis rąstų plukdytojas iš tikrųjų rengėsi stovyklauti, tai gal norėjo mirtinai sušalti – arba ketino miegoti sunkvežimio kabinoje, įjungęs variklį. Be to, Drąsių Kečumas paliko pas Pamę. „Šaltis, regis, kenkia ir Drąsiaus klubui“, – paaiškino.

– Pirmąkart tai girdėjau, – pasakė Šešiaskardinė Deniui.

Kitą rytą nuvažiavusi į virėjo namo vietą, Šešiaskardinė iškart suprato, kad Kečumas nesirengė pusryčiauti. Nevirė kavos, nieko nekepė. Nebuvo susikūręs laužo. Ji pamatė Kečumą sėdintį, nugara atsirėmusį į sugriuvusį plytinį virėjo namo kaminą, tarsi medkirtys būtų įsivaizdavęs, kad iki pamatų sudegęs virėjo namas tebestovi – šiltas ir jaukus.

Drąsius puolė prie šeimininko, bet sustojo nepribėgęs tos vietos, kur sėdėjo Kečumas, ant apsnigtos žemės; Pamė matė, kaip šuo, pastatęs gūbrį, staiga tarsi sustingusiomis kojomis apėjo aplink senąjį medkirtį. „Kečumai!“ – sušuko Šešiaskardinė, bet medkirtys neatsiliepė; tik Drąsius, pasukęs galvą, pažvelgė į ją.

– Ilgai negalėjau prieit prie jo, – pasakojo Šešiaskardinė Deniui. – Mačiau, kad jo nebėr.

Kadangi praėjusią dieną snigo, o prieš vakarą nustojo, Pamė nesunkiai suprato, kaip jis tai padarė. Ant neseniai iškritusio sniego buvo matyti kraujo pėdsakas. Šešiaskardinė palei tą pėdsaką nuėjo į pakalnę, prie upės; ten, ant kranto, styrojo keli dideli kelmai, ir ji pamatė, kad nuo vieno Kečumas nuvalęs sniegą. Šiltas kraujas buvo įsigėręs į kelmą, o Kečumo kirvis įkirstas taip giliai, kad Pamė negalėjo jo ištraukti. Kairės plaštakos nerado; Kečumas ją, matyt, įmetė į upę.

Denis, matęs tą įlankos vietą, kur Kečumas šūviu suskaldė obuolių sulčių stiklainį su virėjo pelenais, puikiai įsivaizdavo, kur Kečumas nusviedė savo kairę plaštaką. Bet kopti į kalvą – grįžti ten, kur seniau stovėjo virėjo namas, – senajam medkirčiui tikriausiai buvo sunku; ant sniego matydama ryškų pėdsaką, Pamė suprato, kad Kečumas baisiai kraujavo.

– Kartą, kai Filipso upeliu dar buvo plukdomi kietmedžiai, – pasakojo Pamė Deniui, – mačiau, kaip Kečumas pasivogė malkų. Supranti, jis tiesiog traukė iš krūvos plonesnius rąstigalius – tie keturių pėdų rąstigaliai nebuvo labai vertingi. Bet mačiau, kaip Kečumas greičiau negu per pusvalandį beveik du kubinius metrus rąstigalių pavertė prakurais! Tada jau nieks nebegalėjo jų atpažint, net jei būtų vėliau pamatę malkas jo sunkvežimy. Kečumas, suėmęs kirvio kotą – viena ranka, supranti, kaip kapoklę – skėlė tuos rąstigalius išilgai, paskui dar kartą, ir dar, kol pasidarė tokie ploni, kad galėjo perkirst perpus, paverst dviejų pėdų prakurais ! Nemačiau, kad bent kartą kaip reikiant užsimotų. Jis buvo toks stiprus, Deni, ir taip tiksliai kapojo – tiesiog čiaukšėjo tuo kirviu viena ranka, kaip kokiu sumautu plaktuku ! Tie Pariso medžio apdorojimo įmonės vėplos nesuvokė, kodėl dingsta jų rąstigaliai! Kečumas sakė, kad tie žiopliai per daug užsiėmę, Meine gamina toboganus, – ten beveik visą kietmedį ir išveždavo. Tie Pariso šikniai taip ir nepamatė, kur iškeliauja jų mediena.