Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Rašote virtuvėje, – tarė namų tvarkytoja. Tai buvo paprastas konstatuojamasis sakinys, bet Denis pajuto, kad Lupita susierzinusi; jos žodžiai nuskambėjo taip kritiškai, tarsi ji būtų sakiusi: „Sanguliaujate kieme.“ (Dienos šviesoje.) Denis net išsigando įsivaizdavęs, ką ta meksikietė namų tvarkytoja turi omeny.

– Aš čia ne visai rašau, Lupita, – pasakė lyg teisindamasis. – Tik šiaip šį tą užsirašinėju apie tai, ką rašysiu .

– Kad ir ką jūs čia darote, darote tai virtuvėje , – neatstojo Lupita.

– Taip, – atsargiai tarė Denis.

– Manau, galėčiau pradėti nuo viršaus – nuo trečio aukšto, nuo jūsų darbo kambario, kur jūs nerašote, – pareiškė namų tvarkytoja.

– Būtų gerai, – atsakė Denis.

Lupita atsiduso, tarytum visas pasaulis būtų be paliovos ją skaudinęs; Denis žinojo, kad seniau taip ir buvo. Jis pakęsdavo tokį Lupitos irzlumą ir iš esmės buvo apsipratęs su tariamu jos valdingumu; rašytojas suprato, kad reikia susitaikyti su žmogaus, kuris, kaip jo namų tvarkytoja, neteko vaiko, valdingumu ir būti pakantesniam. Bet kai Lupita jau ėjo iš virtuvės, – nusprendusi imtis darbų, kuriuos, kaip ji neabejotinai manė, turės dirbti kažkokia atvirkštine tvarka (o gal ir išvis be jokios tvarkos), – Denis jai dar pasakė:

– Gal galėtumėte šiandien sutvarkyti šaldytuvą, Lupita? Viską tiesiog išmeskite.

Tą meksikietę būdavo sunku nustebinti, bet dabar Lupita apstulbo. Atsipeikėjusi atidarė šaldytuvo, kurį vos prieš dieną išvalė, dureles; jis buvo beveik tuščias. (Kone visada toks būdavo, nebent Denis rengdavo kviestinius pietus.)

– Ne, turiu omeny dureles , – pasakė Denis. – Būkite gera, viską tiesiog nuvalykite. Išmeskite visus šituos raštelius.

Dabar Lupitos nepritarimas virto nerimu.

– ¿Enfermo? – staiga paklausė ji Denio. Ir įgudusiu judesiu uždėjo putlią rusvą ranką rašytojui ant kaktos; jos manymu, Denis lyg ir nekarščiavo.

– Ne, nesergu, Lupita, – pasakė jis namų tvarkytojai. – Mane tiesiog vemti verčia, kai pagalvoju, kad taip ilgai trukdžiausi.

Lupita suprato, kad toli gražu ne jaunam rašytojui šis metų laikas itin sunkus. Šeimą praradusiems žmonėms sunkiausia išgyventi Kalėdas; tuo namų tvarkytoja neabejojo. Ji tuoj pat padarė, ką Denis jai liepė. (Tiesą sakant, Lupita netgi džiaugėsi galėdama pertraukti jo rašymą, nes jis rašė ne ten, kur reikia.) Ji mielai nuplėšė visas tas popieriaus skiauteles nuo šaldytuvo durelių; žinojo, kad ilgiau užtruks, kol nagais nulaupys likusius lipniosios juostelės ruoželius. Ir dar nuplaus dureles antibakteriniu skysčiu, bet tai galės padaryti vėliau.

Vargu ar namų tvarkytojai atėjo į galvą, kad ji išmeta Denį persekiojusias mintis apie tai, ką Kečumas būtų pasakęs apie klaidingus Bušo žingsnius Irake, bet iš tikrųjų taip ir buvo. Galbūt kažkur pasąmonėje rašytojas suvokė, kad dabar atsikrato bent jau dalies pykčio, kurį jautė savo „ankstesnei šaliai“.

Kečumas amerikiečius pavadino prarasta tauta, bet Denis nežinojo, ar sąžininga taip sakyti – ar vis dar galima taip kaltinti. Denieliui Bačiagalupui, kaip rašytojui, buvo svarbu tik tai, kad jis savo „ankstesnę šalį“ jau tikrai prarado. Kai Bušas vėl buvo išrinktas prezidentu, Denis susitaikė su mintimi, kad Amerika jam – prarasta šalis ir kad jis nuo šios akimirkos visada ir bus pašalietis, gyvenantis Kanadoje, iki pat gyvenimo pabaigos.

Kol Lupita tupinėjo apie šaldytuvą, Denis nuėjo į sporto salę ir paskambino į „Vilko bučinį“. Įrašė į atsakiklį gana išsamią žinutę; pasakė, jog nori, kad jam kiekvieną vakarą būtų rezervuojamas staliukas – tol, kol „Vilko bučinys“ bus atidarytas, na, kol Patrisas su Silvestru uždarys restoraną Kalėdų atostogoms. Lupita neklydo: Kalėdos Deniui visada būdavo sunkus laikas. Pirmiausia jis neteko Džo ir visų tų Kalėdų Kolorade; paskui buvo nušautas Denio tėtis. Ir per kiekvienas Kalėdas – nuo tų irgi neužmirštamų du tūkstančiai pirmųjų metų Kalėdų – rašytojas prisimindavo, kaip sužinojo, kad neteko ir Kečumo.

Denis buvo ne Kečumas; netgi ne „toks kaip Kečumas“, nors seniau kartais stengdavosi būti panašus į senąjį medkirtį. O, kaip jis stengdavosi! Tačiau tai buvo ne Denio darbas, jei vartotume šį žodį ta prasme, kuria jį vartojo Kečumas. Denio darbas – būti rašytoju, ir Kečumas tai suprato daug anksčiau negu pats Denis.

„Turi kišti nosį ten, kur bjauriausia, ir įsivaizduoti viską , Deni“, – sakė jam buvęs rąstų plukdytojas. Denielis Bačiagalupas labai stengėsi; jis gal ir negali būti Kečumu, bet gali senąjį medkirtį heroizuoti . Iš tikrųjų, galvojo rašytojas, argi sunku Kečumą pavaizduoti kaip didvyrį?

„Na, rašytojai turėtų žinoti, kad kartais numirti ne taip jau lengva, Deni“, – pasakė Kečumas, kai tam, kad paklotų savo pirmą elnią, Deniui prireikė trijų šovinių.

Velniai griebtų, turėjau jau tada suprasti, ką Kečumas turi omeny, – galvojo rašytojas tą dieną, kai Lupita viską aplink jį įnirtingai valė. (Taip, jis tikrai turėjo suprasti.)

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS IŠSKYRUS KEČUMĄ

Denis vis dėlto nujautė, ką Kečumas sumanė, – tai nutiko maždaug tuo laiku, kai amerikiečiai šventė Padėkos dieną, du tūkstančiai pirmųjų lapkričio mėnesį. Vieną vakarą rašytojas valgė restorane – „Vilko bučinyje“, savaime suprantama, – su savo gydytoja. Jų santykiai nebuvo intymūs, bet jie rimtai draugavo; ta gydytoja kaip medicinos ekspertė perskaitė kelis Denio romanus. Kadaise ji parašė jam kaip jo kūrybos gerbėja, ir jie pradėjo susirašinėti – gerokai anksčiau, negu jis atvyko į Kanadą. Dabar juodu buvo artimi draugai.

Ta gydytoja, Erina Reili, buvo beveik Denio amžiaus – turėjo du suaugusius vaikus, kurie jau augino savo vaikus, – o vyras ją buvo neseniai palikęs, susidėjęs su jos registratore. „Turėjau tai numatyti, – tada filosofiškai pasakė Deniui Erina. – Jie abu manęs vis klausinėjo, gal šimtą kartų per dieną, ar aš gerai jaučiuosi .“

Toronte Erina Deniui tapo tokia pat drauge, koks Vermonte buvo Armandas Desimonas. Denis vis dar susirašinėjo su Armandu, bet Armandas su Meri nebeatvykdavo į Torontą; kelionė automobiliu iš Vermonto buvo per ilga, o skrydžiai lėktuvu pasidarė pernelyg nepatogūs jų amžiaus ir jų būdo žmonėms. „Tie oro uosto apsaugos stuobriai jau atėmė visus mano kada nors turėtus Šveicarijos kariuomenės peilius“, – skundėsi Deniui Armandas.

Erina Reili buvo tikra skaitytoja, ir kai Denis jai pateikdavo kokį nors su medicina susijusį klausimą, – arba susirūpinęs savo sveikata, arba rinkdamas medžiagą kokiam romano veikėjui, – jam patikdavo ilgi, išsamūs jos atsakymai. Be to, Erina mėgo skaityti ilgus, išsamius romanus.

Tą vakarą „Vilko bučinyje“ Denis savo gydytojai pasakė:

– Turiu bičiulį, kuriam vis norisi nusikirsti kairę plaštaką; ta kairė ranka jį kadaise apvylė. Ar jis mirtinai nukraujuos, jeigu iš tikrųjų tai padarys?

Erina buvo ištįsusi, į garnį panaši moteris trumpai nukirptais žilais plaukais ir plieninėmis šviesiai rudomis akimis. Ji visada būdavo įsigilinusi į savo darbą ir į romaną ar romanus, kuriuos skaitydavo, – beveik liguistai, Denis tai matė, bet gal todėl ji jam ir patiko. Kartais Erina tiesiog bauginamai nepastebėdavo, kas darosi aplink ją, – taip pat kaip virėjas, kuris ilgainiui pats save įtikino, kad kaubojus jo iš tikrųjų neieško. Erina juokavo sakydama, jog „turėjo numatyti“, kad jos vyras susidės su registratore, bet jų klausinėjimas, ar ji gerai jaučiasi , buvo (Denio manymu) ne tai, į ką jo mieloji Erina turėjo atkreipti dėmesį. Erina savo vyrui vis išrašydavo viagros; ji turėjo žinoti, kiek tų tablečių jis išgeria! Bet Deniui patiko šis Erinos bruožas – visiškas jos naivumas, kuris jam primindavo, kiek daug visko nepastebėdavo jo tėtis; tai Deniui irgi patikdavo.