Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Rašytojas tik dabar suprato, jog seniau nė nenutuokė, kaip jaučiasi žmogus, turintis šunį. Kuo daugiau Denis kalbėdavosi su Drąsium, tuo mažiau galvodavo, ką Kečumas būtų pasakęs apie Iraką. Gal turėdamas šunį mažiau politikuoji? (Nors Denis iš tikrųjų niekada per daug nesidomėjo politika; nebuvo toks kaip Keitė arba Kečumas.)

Denis, žinoma, palaikydavo vieną kurią pusę, jeigu jau kalbame apie politiką; jis turėjo savo nuomonę. Bet niekada nebuvo nusiteikęs prieš Ameriką – rašytojas netgi nesijautė esąs emigrantas! Pasaulis, bendrais bruožais pavaizduotas ant jo šaldytuvo, jam atrodė vis mažiau ir mažiau svarbus. Denielis Bačiagalupas vis rečiau norėjo galvoti apie tą pasaulį – ypač, kaip būtų pasakęs Kečumas, kaip rašytojas.

Šešiasdešimt devintajame greitkelyje, netoli Pasagos ežero kelio, įvyko avarija. Kažkoks žioplys hameriu įsirėžė į priešais jį gyvulius vežusio vilkiko priekabą ir žuvo pats bei užmušė krūvą mėsinių galvijų. Tai nutiko pirmą žiemą, kai Denis gyveno Šarlotės saloje, ir jam apie tai papasakojo jo valytoja. Ji buvo jauna čiabuvė – pirmosios tautos moteris – juodais plaukais ir akimis, dailaus veido ir stambių, iš pažiūros stiprių rankų. Denis kartą per savaitę propelerine valtimi nulėkdavo į Šavanagų indėnų rezervaciją; iš ten jis tą moterį pasiimdavo ir ten vakare parveždavo, bet vargu ar ji ten gyveno. Šavanagų rezervacijoje žmonės gyvendavo iš esmės tik vasaros mėnesiais, tai buvo tarsi stovyklavietė ir savotiški vartai į įlanką. O šiaip rezervacijos gyventojai buvo įsikūrę Šavanagų kaimelyje, tik keli pirmosios tautos žmonės ištisus metus gyveno Skerivore – taip Deniui sakė Endis Grantas. (Į abi tas gyvenvietes žiemą būdavo galima nuvažiuoti sausumos keliais, bent jau sniego motociklais.)

Atrodė, kad jaunajai valytojai patinka važinėtis propelerine valtimi. Denis visada paimdavo apsaugines ausines ir jai, o susipažinusi su Drąsium, ji paklausė, kodėl šuo nevažiuoja kartu.

– Šitoje valtyje per daug triukšmo šuns ausims – na, bent jau vienai jo ausiai, – atsakė Denis. – Nežinau, ar Drąsius gerai girdi sumaitota ausimi.

Bet ta valytoja mokėjo bendrauti su šunimis. Ji Deniui patarė uždėti jos ausines Drąsiui, kai važiuos į Šavanagų rezervaciją jos pasiimti ir kai vakare grįš į Ternerių salą jau be jos. (Keista, bet Drąsius tuo nesipiktino.) O kai valytoja važiuodavo drauge su Drąsiumi, ji šunį laikydavo ant kelių, uždengusi jam ausis – ir tą, kurios beveik nebuvo, – didelėmis, stipriomis plaštakomis. Denis iki tol dar nebuvo matęs, kad Drąsius tupėtų kam nors ant kelių. Tas Volkerio mėlynkailis svėrė apie trisdešimt kilogramų.

Šuo ištikimai sekiodavo paskui jaunąją moterį, kol ji viską valydavo; taip pat visur eidavo ir paskui Denį, kai juodu būdavo vieni saloje. Kai Denis ką nors pjaustydavo grandininiu pjūklu, meškų medžiotojas laikydavosi saugiu atstumu nuo jo. (Rašytojas neabejojo, kad Drąsių to išmokė Kečumas.)

Denis taip ir nesužinojo, kur ta jauna pirmosios tautos moteris gyvena , – jis nė karto nematė, kad kas nors jos lauktų ežero pakrantėje, Šavanagų rezervacijoje, ir nepastebėjo jokios transporto priemonės, kuria ji būtų galėjusi ten atvažiuoti. Denis tik vieną sykį jos paklausė, bet jaunosios valytojos atsakymas jam pasirodė kažkoks pernelyg svajingas, – o gal ji juokavo? Šiaip ar taip, jis neprašė, kad ji tai paaiškintų.

– Odžibvių žemėje, – atsakė valytoja.

Denis nesuprato, ką ta pirmosios tautos moteris turėjo omenyje, – gal nieko. Jis galėjo paklausti Endžio Granto, iš kur ji iš tikrųjų atkeliauja, – juk Endis jam ją ir surado, – bet Denis nebesuko dėl to galvos. Atsakymas „odžibvių žemėje“ jį tenkino.

Be to, rašytojas iškart pamiršo jaunosios moters vardą, jeigu išvis jį girdėjo. Kartą, tos pirmos žiemos, kai ji dirbo pas jį, pradžioje, jis žavėdamasis tarė:

– Tu niekada nenuilsti.

Tai pasakė matydamas, kaip ji kapoja ledą ir kiek kibirų vandens atneša iš ežero ir palieka jam didžiajame name. Tada mergina nusišypsojo; jai patiko tas žodis.

– Galite mane taip ir vadinti. Prašau – vadinkite mane taip.

– Nenuilstančiąja?

– Toks mano vardas, – pasakė ta pirmosios tautos moteris. – Tokia aš ir esu, tikrai.

Žinoma, Denis galėjo paklausti Endžio Granto, koks jos tikrasis vardas, tačiau ta moteris norėjo būti vadinama Nenuilstančiąja, ir Deniui tai atrodė visai neblogai.

Kartais, sėdėdamas savo „rašymo būdelėje“, jis matydavo, kaip Nenuilstančioji reiškia pagarbą inukšukui . Ji tai akmenų krūvai nesilankstė, bet dėmesingai nubraukdavo nuo jos sniegą – šitaip rodomas nuolankumas ir būdavo jos pagarbos išraiška. Galėdavai pamanyti, kad netgi Drąsius, tokia proga prietaringai atsitraukęs nuo Nenuilstančiosios, pripažįsta, jog tai šventa akimirka.

Denis savo „rašymo būdelėje“ dirbdavo ir tą vieną dieną per savaitę, kai atsiveždavo Nenuilstančiąją, – kaip ir visomis kitomis dienomis, kai juodu su Drąsiumi būdavo vieni; valytoja jo dėmesio neišblaškydavo. Na ir kas, kad Denis buvo įpratęs kitomis dienomis matyti Drąsių miegantį (ir gadinantį orą, ir knarkiantį) šalia jo rašomojo stalo; kai Nenuilstančioji baigdavo valyti didįjį namą, rašytojas pakeldavo akis nuo savo rašymo ir staiga pamatydavo ją, stovinčią prie vėjo nulenktos pušaitės. Ji to suluošinto medelio neliesdavo; tiesiog stovėdavo šalia, kaip kokia sergėtoja, drauge su Drąsium. Nei ta pirmosios tautos moteris, nei šuo niekada nežiūrėdavo į Denį pro jo „rašymo būdelės“ langą. Kiekvieną kartą, kai rašytojas, pakėlęs akis, pamatydavo juos prie vėjo iškankintos pušies, ir šuo, ir jaunoji moteris būdavo nuo jo nusisukę; atrodydavo, kad jie kaip žvalgai stebi užšalusią įlanką.

Tada Denis pabarbendavo į langą, ir Nenuilstančioji su Drąsium ateidavo į jo būdelę. Kol Nenuilstančioji ten valydavo, Denis išeidavo (palikęs savo rašymą); ji ilgai neužtrukdavo – paprastai baigdavo greičiau, negu Denis didžiajame name išsivirdavo arbatos.

Be Endžio Granto – ir kelių senbuvių, kuriuos Denis kartais sutikdavo „Lario smuklės“ bare arba restorane „Haven“, arba maisto parduotuvėje, – ta pirmosios tautos moteris buvo vienintelis žmogus, su kuriuo jis bendraudavo kiekvieną žiemą gyvendamas Karaliaus Jurgio įlankos saloje, bet Denis su Drąsiumi Nenuilstančiąją matydavo tik kartą per savaitę, dešimt savaičių iš eilės. Vienąsyk, miestelyje netikėtai sutikęs Endį Grantą, rašytojas jam papasakojo, kaip puikiai ta moteris dirba.

– Mudu su Drąsium ją tiesiog įsimylėję, – pridūrė Denis. – Su ja taip lengva ir malonu bendrauti.

– Kalbi taip, lyg rengtumeisi ją vesti , – tarė Endis. Jis, žinoma, juokavo, bet Denis – nors gal tik akimirką – pasijuto labai rimtai apie tai galvojąs.

Vėliau, jau įlipęs į valtį, bet dar nepaleidęs variklio ir neuždėjęs Drąsiui ausinių, Denis šuns paklausė:

– Ar aš tau atrodau vienišas, Drąsiau? Tikriausiai vienišokas, a?

Kliuni alėjoje esančio Denio namo virtuvėje – ypač kai du tūkstančiai ketvirtieji įsibėgėjo – politikavimas ant šaldytuvo pasidarė sunkiai pakenčiamas. Politika, žinoma, visada buvo nuobodi, bet rašytojas tik dabar tai pastebėjo; bent jau tie klausimai Kečumui tikrai atrodė lėkšti ir vaikiški, palyginti su asmeniškesne ir detalesne istorija, kurią Denis rutuliojo devintajame romane.

Jis, kaip visada, pradėjo nuo pabaigos. Ne tik parašė, jo manymu, paskutinį sakinį, bet ir gerai apgalvojo naujojo romano – pirmo, kurį išleis jau kaip Denielis Bačiagalupas, – veiksmo trajektoriją. Denis iš lėto, bet tolygiai stūmėsi atgal – ten, kur, jo supratimu, knyga turėjo prasidėti. Jis visada taip dirbdavo: apmesdavo siužetą nuo pabaigos iki pradžios; taigi pirmą skyrių apgalvodavo paskiausiai . Kol Denis prisikasdavo prie pirmo sakinio, – na, iki tos akimirkos, kai tą sakinį parašydavo, – dažnai praeidavo pora ar netgi daugiau metų, tačiau tada jis jau būdavo sugalvojęs visą istoriją. Nuo to pirmo sakinio pasakojimas jau sklandžiai rutuliodavosi pirmyn – arba, Denio atveju, vėl atgal, kur jis pradėjo.