Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Tas... bičiulis, kuriam vis norisi nusikirsti kairę plaštaką... – lėtai pratarė daktarė Reili. – Ar tai tu , Deni, ar koks nors tavo romano veikėjas?

– Nei aš, nei koks veikėjas. Iš tikrųjų senas bičiulis, – atsakė Denis. – Papasakočiau tau tą istoriją, Erina, bet ji per ilga, netgi tau.

Denis prisiminė, ką juodu su Erina tą vakarą valgė. Užsisakė krevečių su kokoso pienu ir sultinio su žolelėmis ir aštriais prieskoniais, o prieš tai dar Molpeko įlankos austrių su Silvestro mignonette – šampano ir askaloninių česnakų padažu.

– Sakyk man viską , Erina, – paprašė Denis. – Su visomis smulkmenomis.

(Rašytojas visada to prašydavo.) Erina nusišypsojo ir gurkštelėjo vyno. Ji buvo įpratusi užsisakyti butelį brangaus baltojo vyno; niekada neišgerdavo daugiau negu vieną ar dvi taures; kiek likdavo, atiduodavo Patrisui, kuris paskui tą vyną parduodavo taurėmis. Patrisas savo ruožtu kartkarčiais sumokėdavo už Erinos išgertą vyną. Patrisas Arno irgi buvo daktarės Reili pacientas.

– Ką gi, Deni, klausyk, – pradėjo pasakoti Erina tą du tūkstančiai pirmųjų lapkričio vakarą. – Tavo bičiulis tikriausiai mirtinai nenukraujuotų , jei nusikirstų plaštaką per riešą, vienu stipriu smūgiu, aštriais ašmenimis. – Denis neabejojo, kad įrankis, kad ir kokį Kečumas pasirinktų, būtų aštrus; nesvarbu, ar Brauningo peilis, ar kirvis, ar netgi tas jo grandininis pjūklas. – Bet kraujo būtų daug – įspūdinga čiurkšlė iš stipininės ir alkūninės arterijų – dviejų pagrindinių kraujagyslių, kurias jis perkirstų. Tačiau tam vargšui tavo bičiuliui iškiltų šiokių tokių sunkumų – na, jeigu jis norėtų numirti. – Erina kiek patylėjo; Denis iš pradžių nesuprato kodėl. – Ar tavo bičiulis nori numirti, ar tik atsikratyti tos plaštakos? – paklausė gydytoja.

– Nežinau, – atsakė Denis. – Visada maniau, kad visa tai tik dėl plaštakos.

– Na, tada jam gal ir pavyks, – tarė Erina. – Supranti, arterijos labai tamprios. Nutrauktos jos sulįs į dilbį, kur aplinkiniai audiniai jas užspaus, bent jau iš dalies. Arterijų sienelių raumenys tuoj pat susitrauks, arterijų spindis sumažės ir bus netenkama ne tiek daug kraujo. Mūsų kūnas labai išradingai stengiasi likti gyvas; suveiks daug apsauginių mechanizmų, kad tik tavo bičiulis mirtinai nenukraujuotų. – Erina vėl patylėjo. – Kas yra? – paklausė Denio.

Denielis Bačiagalupas galvojo, ar Kečumas nori nusižudyti, ar ne; per visus tuos metus, kai jis be paliovos šnekėjo apie tą savo kairę plaštaką, rašytojui nė nedingtelėjo, kad Kečumas gal mėgina nuslėpti dar baisesnius ketinimus.

– Ar tau darosi silpna, ar ką? – paklausė Denio daktarė Reili.

– Ne, ne, – tarė Denis. – Tai jis mirtinai nenukraujuotų – tu tai norėjai pasakyti?

– Jį išgelbėtų trombocitai, – paaiškino Erina. – Trombocitai yra mažyčiai kraujo kūneliai, tokie maži, kad net nevadinami ląstelėmis; iš tiesų tai plokštelės, atsiskiriančios nuo ląstelės ir paskui cirkuliuojančios kraujyje. Normaliomis aplinkybėmis trombocitai yra mažos nelipnios dalelytės glotniomis sienelėmis. Bet kai tavo bičiulis nusikirs plaštaką, atsidengs endotelis, vidinis arterijų sienelių sluoksnis, tada ims sunktis baltymas, vadinamas kolagenu, – tas, kurį naudoja plastikos chirurgai. Veikiami kolageno, trombocitai smarkiai pakinta – vyksta jų metamorfozė. Jie tampa lipniomis, smailomis dalelėmis, kurios kaupiasi ir sulimpa – susiformuoja trombas.

– Krešulys? – paklausė Denis kažkokiu keistu balsu. Jis nebegalėjo valgyti, nes kąsniai strigo gerklėje. Dabar Denis kažkodėl jau neabejojo, kad Kečumas nori nusižudyti; kairės plaštakos nusikirtimas yra tiesiog jo pasirinktas savižudybės būdas; be to, Kečumas visada manė, jog kairė jo ranka kalta dėl to, kad jis nesulaikė Rouzės. Tačiau Rouzės juk seniai nebėra. Denis suprato, jog Kečumas, matyt, graužiasi, kad nenužudė Karlo. Jis kaltina save dėl bičiulio Dominiko mirties – na, save visą . Dėl to, kad kaubojus nušovė virėją, Kečumas tikrai negali kaltinti savo kairės plaštakos.

– Per daug smulkmenų, kai valgai? – paklausė Erina. – Daugiau nepasakosiu. Krešėjimas prasideda šiek tiek vėliau; tam reikia dar poros baltymų. Pakanka pasakyti, kad galiausiai susiformuoja arteriją užkemšantis krešulys. Tai sustabdys kraujavimą ir išgelbės tavo bičiuliui gyvybę. Nusikirtęs plaštaką žmogus nenumiršta.

Tačiau Denis staiga pasijuto skęstąs, sparčiai grimztąs į dugną. („Na, rašytojai turėtų žinoti, kad kartais numirti ne taip jau lengva, Deni“, – kadaise pasakė jam senasis medkirtys.)

– Gerai, Erina, – tarė Denis, bet kažkokiu nesavu balsu; ir jis pats, ir Erina pirmą kartą girdėjo tokį balsą. – Sakykime, kad mano bičiulis nori numirti. Ketina nusikirsti kairę plaštaką, bet iš tikrųjų nori numirti. Kas tada?

Gydytoja valgė, atrodė alkana kaip vilkas; Denis kelias sekundes laukė, kol ji sukramtė ir nurijo maistą.

– Nesunku, – galiausiai pasakė Erina, vėl gurkštelėjusi vyno. – Ar tavo bičiulis žino, kas yra aspirinas? Jam tiesiog reikėtų išgerti aspirino.

– Aspirino, – visas nutirpęs pakartojo Denis. Jis vėl išvydo, ką Kečumas vežiojasi sunkvežimio daiktadėžėje, tarsi ji vis dar būtų buvusi atdara, tarsi Denis nebūtų ištiesęs rankos ir jos uždaręs: ten į dėklą įkištas pistoletas arba revolveris ir nemažas aspirino buteliukas.

„Malšina skausmą, abu, – tada lyg tarp kitko pasakė Kečumas. – Ne aš būčiau, jei po ranka neturėčiau aspirino ir kokio nors ginklo“, – dar pridūrė.

– Aspirinas stabdo trombocitų aktyvinimo procesą, – pasakojo daktarė Reili. – Tiksliau sakant, aspirinas neleidžia kraujui krešėti – pakaktų dviejų aspirino tablečių tavo bičiulio organizme, ir krešėjimas turbūt neprasidėtų taip greitai, kad jį išgelbėtų. O jeigu jis tikrai norėtų numirti, galėtų aspiriną užgerti kokiu nors alkoholiu; alkoholis, nors visiškai kitaip, bet irgi stabdo trombocitų aktyvinimą ir kaupimąsi. Alkoholio ir aspirino sąveika trombocitus padarytų bejėgius – jie nesuliptų. Kitaip tariant, nebūtų krešulio. Tas tavo plaštaką nusikirtęs bičiulis numirtų.

Erina pagaliau liovėsi šnekėjusi – kai pamatė, kad Denis tik spokso į maistą, bet nevalgo. Verta dėmesio buvo ir tai, kad Denielis Bačiagalupas beveik negėrė užsisakyto alaus.

– Deni? – tarė gydytoja. – Nežinojau, kad tai tikras bičiulis. Maniau, kad koks romano veikėjas, kad tu tik šiaip pasakei, jog bičiulis. Man labai gaila.

Tą lapkričio vakarą Denis iš „Vilko bučinio“ bėgte parbėgo namo. Norėjo tuoj pat paskambinti Kečumui, bet konfidencialiai. Tas vakaras Toronte buvo šaltas. O Koaso apygardoje, Naujajame Hampšyre, tokį vėlų rudenį gal jau ne pirmą kartą snigo.

Kečumas jau retai kada beatsiųsdavo kokį faksą. Nedažnai ir skambindavo – daug rečiau negu Denis jam. Tą vakarą telefonas skambėjo ir skambėjo; niekas neatsiliepė. Denis būtų skambinęs Šešiaskardinei, bet neturėjo numerio ir niekada nežinojo jos pavardės – kaip ir tikrojo Kečumo vardo, jei senasis medkirtys apskritai kada nors jį turėjo.

Denis nusprendė nusiųsti Kečumui faksą, ką nors tiesiog sutrinti – na, pavyzdžiui, kad pagalvojo, jog jam reikėtų turėti Šešiaskardinės telefono numerį, jei kartais kas nutiktų ir jis negalėtų tuoj pat susisiekti su Kečumu.

MAN NEREIKIA PRIŽIŪRĖTOJO!

– faksu atsakė Kečumas, kai Denis kitą rytą dar nebuvo atsikėlęs ir nulipęs žemyn. Bet po dar kelių faksų ir ne itin smagaus pokalbio telefonu Kečumas Deniui vis dėlto atsiuntė Pamės numerį.