Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Ir kas jam nutiko – tam puspročiui iš Ohajo? – paklausė Denis.

– Tą vargšą mulkį rado negyvą – sušalusį į ragą, – pasakė Nenuilstančioji.

– Atvažiuosiu tavęs pasiimti rytoj arba poryt – kai nurims pūga, – tarė Denis. – Aš tau paskambinsiu, arba tu man.

– Pabučiuokite Drąsių už mane.

– Aš jo per daug nebučiuoju. Kažkaip nesinori...

– Na, turėtumėte bučiuoti dažniau, – patarė Deniui ta pirmosios tautos moteris. – Man atrodo, Drąsius su jumis maloniau elgtųsi, jeigu jį nuolat bučiuotumėte.

Drąsius „rašymo būdelėje“ visą rytą lyg apsėstas gadino orą – jo bezdėjimas buvo beveik toks pat nesuvaldomas kaip pūga, kurią Denis matė pro langą. Tą rytą rašytojui tikrai nesinorėjo artimiau bendrauti su savo šunimi. „Dieve mano, Drąsiau!“ – kelis kartus šūktelėjo Denis tą dvokų rytą, tačiau tokiu oru negalėjo vargšo Volkerio mėlynkailio išvaryti į lauką. Be to, nors šunį ir kankino nepaliaujamas meteorizmas, rašyti Deniui sekėsi visai neblogai; jis jau tikrai artėjo prie pirmo skyriaus pradžios.

Jau turėjo kelis visiškai užbaigtus sakinius – tokius, kokie bus; netgi jų skyrybos neketino keisti. Du tokius sakinius sugalvojęs iškart, vieną po kito, rašytojas kaip reikiant įsijautė. Užsirašė tuos du sakinius ant rašomojo popieriaus lapo ir smeigtuku prismeigė prie šiurkščių pušinių lentų sienos. Vis žiūrėjo į tuos sakinius ir skaitė juos iš naujo.

„O upė tai keliavo ir keliavo, kaip keliauja visos upės. Jaunojo kanadiečio lavonas, po rąstais, keliavo kartu su upe, vartaliojančia jį šen ir ten – šen ir ten.“

Denis mėgo tokius pakartojimus. Jis žinojo, kad šitie sakiniai bus pirmame skyriuje, bet tokia pastraipa tiko skyriaus pabaigai – skambėjo tikrai ne kaip pradžia. Rašytojas apibraukė žodžius „po rąstais“; jo manymu, tai galėjo būti neblogas skyriaus pavadinimas. Tačiau beveik visas dėmesys pirmame skyriuje buvo sutelktas į virėją, o ne į berniuką, kuris įsmuko po rąstais.

„Vos tik kas nors virėjui girdint ištardavo žodį „praeitis“ arba „ateitis“, jis tuoj suraukdavo antakius“, – rašė Denielis Bačiagalupas. Jau turėjo ir kelis kitus, pavienius, sakinius apie tą jauną virėją; jie buvo tarsi riboženkliai ar kelrodžiai, padedantys rašytojui apmesti pirmo skyriaus siužetą. Vienas iš tų sakinių skambėjo taip: „Virėjo manymu, Tvisted Riveris buvo per menkai vingiuotas, kad būtų taip vadinamas.“ Žinoma, bus ir daugiau visko apie tą virėją. „Virėjas matė, kad plukdytojas, kuriam lūžo riešas, išlipo į krantą, sveikąja ranka nešdamasis savo kartį“, – rašė Denis.

Virėjas bus vienas iš svarbiausių pirmo skyriaus veikėjų, kurio požiūriu viskas pasakojama, – galvojo rašytojas, – kaip ir dvylikametis virėjo sūnus. „Virėjas puikiai suprato, kad po rąstais atsidūrė ne kas kitas, o jaunasis kanadietis“, – rašė Denielis Bačiagalupas. O vieną sakinį apie virėją rašytojas kol kas paliko neužbaigtą: „Virėjas atrodė taip, lyg stengtųsi nepasiduoti blogai nuojautai, tarsi jį nuolat būtų kankinusios mintys apie netikėtas nelaimes...“ Na, šito sakinio Denis dabar nenorėjo užbaigti, bet žinojo, kad turės tai padaryti kurią nors kitą dieną. Kol kas jam pakako to, kad mašinėle surašė visas šias mintis apie virėją ant vieno popieriaus lapo ir prismeigė prie savo „rašymo būdelės“ sienos.

„Tokiame miestelyje kaip Tvisted Riveris nesikeisdavo tik oras“, – dar buvo parašęs Denis; tai galėjo būti pirmas skyriaus sakinys, bet rašytojas žinojo, kad gali sugalvoti ir geresnį. Šiaip ar taip, šitas sakinys apie orą kur nors tikrai pravers. „Dabar vėl buvo purvo sezonas – tas metų laikas, kai upė patvinsta“, – rašė Denielis Bačiagalupas; atrodė, kad čia jau būtų geresnis pirmas sakinys, bet vis tiek dar ne toks, kokio reikia.

Apie į Kečumą panašų veikėją Denis turėjo užsirašęs tik kelias minčių nuotrupas. Apie jį nebuvo sugalvojęs nė vieno užbaigto sakinio – kol kas dar ne. Na, pavyzdžiui: „Kečumas jiems plukdant rąstus nukentėjo labiau, ne tik susilaužė riešą“; Deniui tie žodžiai patiko, bet jis dar nežinojo, kur jie tiks. Be to, Denis apie Kečumą užsirašė, kad jis buvo „ne pirmą kartą patyręs, kokie klastingi būna plukdomi rąstai“. Rašytojas žinojo, kad šitų žodžių jam tikrai prireiks, tik dar nebuvo apsisprendęs kur, – gal prie dar ne visai užbaigto sakinio apie tai, kad Kečumas gulėjo aukštielninkas „nelyginant į krantą išmestas lokys“. Tačiau ir šitos sakinių nuotrupos galiausiai atsidūrė ant „rašymo būdelės“ sienos, šalia kitų pirmo skyriaus riboženklių.

Kol kas rašytojas į Andželą panašų romano veikėją įsivaizdavo aiškiau negu rąstų plukdytoją, kurio prototipas buvo Kečumas, – nors Denielis Bačiagalupas neabejojo, kad į Kečumą panašus veikėjas bus svarbesnis. (Gal pats svarbiausias , galvojo Denis.)

Kaip tik tą akimirką nuo šuns plūstelėjo dar viena smarvės banga ir vėl suskambo Denio mobilusis telefonas.

– Buenos días , senjore rašytojau, – pasisveikino Lupita.

– Buenos días , Lupita, – atsakė Denis.

Meksikietė namų tvarkytoja jam skambindavo retai. Tas dešimt žiemos savaičių, kai Denis gyvendavo Karaliaus Jurgio įlankos saloje, Lupita prižiūrėdavo jo namus Kliuni alėjoje; ji atplėšdavo ir perskaitydavo jam adresuotus laiškus, išklausydavo į atsakiklį įrašytas žinutes, dirstelėdavo, ar nėra kokio fakso. Kartą per savaitę Lupita surašydavo viską, ką, kaip ji manė, Denis turėjo žinoti, – ko, jos supratimu, nebuvo galima atidėti iki to laiko, kai jis grįš į Torontą. Tą svarbiausių žinučių sąrašą Lupita faksu atsiųsdavo į Puant o Barilio stoties miestelyje esančią Endžio Granto kontorą.

Denis visada palikdavo porą čekių knygučių su tuščiais pasirašytais čekiais, ir Lupita, kol jo nebūdavo, apmokėdavo sąskaitas. Meksikietė namų tvarkytoja neslėpė, kad jai labiausiai patinka skaityti rašytojui atsiųstus laiškus ir nuspręsti, kurie iš jų svarbūs, o kurie – ne. Tai neabejotinai glostė Lupitos savimeilę – ji jausdavosi turinti neribotą valdžią, beveik galinti reguliuoti visą perkamiausių knygų autoriaus namų gyvenimą.

Denis žinojo, kad Lupita nepraleistų progos pasirūpinti ir jo apgailėtinu asmeniniu gyvenimu. Jeigu ji būtų turėjusi dukterų, tikrai būtų Denį su jomis supažindinusi. Lupita turėjo kelias dukterėčias; ji begėdiškai palikdavo jų nuotraukas ant virtuvės spintelės, o paskui (parėjusi namo) skambindavo Deniui ir sakydavo, jog „pametė“ jai labai brangias fotografijas. Gal jis jas kur nors matęs?

– Lupita, tos nuotraukos ant mano virtuvės spintelės – kur jūs jas, be abejo, ir palikote, – sakydavo Denis.

– Ta tamsiaplaukė gražuolė rožine berankove palaidinuke... Jos tokia graži oda, ir ji taip nuostabiai šypsosi... Tiesą sakant, ji – mano miela dukterėčia, pone rašytojau.

– Lupita, iš pažiūros jai dar nėra nė dvidešimties, – pabrėžtinai sakydavo Denis.

– Ne, ji vyresnė ... truputį, – tikindavo jį Lupita.

Kartą Lupita Deniui pasakė:

– Tik neveskite kokios rašytojos . Vienas kitą tik liūdintumėte.

– Aš apskritai nieko neketinu vesti – niekada, – tarė Denis.

– Tai gal iškart durkit sau peiliu į širdį. Tuoj susidėsit su prostitutėmis! Žinau, kad kalbatės su šunimi... girdėjau! – pasakė Lupita.

Jei Lupita jau skambina jam į Puant o Barilį, vadinasi, ji dėl kažko susierzinusi, – suprato rašytojas.

– Kas atsitiko, Lupita? – paklausė jis. – Toronte sninga? Čia tai tikra pūga – mudu su Drąsium negalim niekur nė nosies iškišti.