Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Denis pagalvojo, kad reikėtų iš ežero į didįjį namą atsinešti dar kelis kibirus vandens, kol dar mato ežerą. Be paliovos krintantis sniegas bus paslėpęs anąkart jo prasikirstą eketę; juodu su Drąsium turės būti atsargūs, kad neįlūžtų, užlipę ant plonyčio ją aptraukusio ledo. Šiandien neverta keliauti į miestelį, per daug pavojinga, – Denis galės atsišildyti ką nors iš šaldiklio. Ir malkų šiandien gal neskaldys.

Lauke vėjo nešamas sniegas kapojo Drąsiui plačiai atmerktą akį, be voko; šuo vis braukė letena sau per snukį.

– Tik keturis kibirus, Drąsiau. Tik du kartus suvaikščiosim iki įlankos ir atgal, – pasakė Denis meškų medžiotojui. – Ilgai lauke nebūsim.

Bet kai Denis nešė antrus du kibirus, vėjas staiga visiškai nurimo. Dabar sniegas krito tiesiai žemyn dideliais, minkštais kąsniais. Matomumas buvo ne kiek geresnis, bet būti lauke daug maloniau.

– Kai nėra vėjo, tai ir neskauda, Drąsiau, ar ne? – paklausė Denis Volkerio mėlynkailio.

Šuns nuotaika pastebimai pasitaisė. Denis žiūrėjo, kaip Drąsius vaikosi rudąją voverę, paskui rašytojas iš įlankos atsinešė dar du kibirus vandens (iš viso bus šeši). Dabar didžiajame name vandens jis turėjo daugiau negu pakankamai, kad išlauktų, kol pasibaigs pūga, – kad ir kaip smarkiai snigtų. Be to, argi svarbu, kiek laiko ta pūga truks? Juk vis tiek nėra kelių, kuriuos reikėtų valyti.

Šaldiklyje buvo daug elnienos. Dviejų kepsnių gal bus per daug, bet vieno, ko gero, nepakaktų, – Denis nusprendė atsišildyti du. Jis turėjo daug visokių pipirų ir svogūnų, ir šiek tiek grybų; viską pakepins ir dar pasitaisys žalių daržovių mišrainės. Pasiruošė marinato elnienai: truputį jogurto sumaišė su ką tik išspaustomis citrinos sultimis, kmynais, ciberžolėmis ir maltais raudonaisiais pipirais. (Prisiminė, kad toks marinatas būdavo ruošiamas restorane „Pas Mao“.) Paskui didžiajame name užkūrė malkų krosnį; jei marinuojamą elnieną padės šalia jos, kepsniai iki pietų laiko spės atšilti. Buvo dar tik vidurdienis.

Denis įpylė Drąsiui vandens ir pasitaisė priešpiečius. Pūga jį išlaisvino nuo įprastų popietės darbų; jei pasiseks, Denis gal grįš į „rašymo būdelę“ dar padirbėti. Jis jautė, kad pirmas skyrius jo ten laukia. Dėmesį blaškys tik meškų medžiotojo smarvė.

– „Po rąstais“, – pasakė rašytojas Drąsiui, išmėgindamas tuos žodžius kaip skyriaus pavadinimą. Neblogas pavadinimas pirmam skyriui, galvojo Denis. – Eime, Drąsiau, – pašaukė šunį, bet jiems dar nespėjus išeiti iš didžiojo namo, vėl suskambo Denio telefonas – jau trečią kartą tą dieną. Daugumą dienų, kai rašytojas žiemą gyvendavo Šarlotės saloje, telefonas nesuskambėdavo nė karto.

– Čia ta meška , Drąsiau! – pasakė Denis šuniui. – Lažinamės, kad ateina ta didelė meška? – Tačiau skambino Endis Grantas.

– Pamaniau, reikia patikrinti, kaip tau sekasi, – tarė statybininkas. – Kaip judu su Drąsium ten laikotės per tokią pūgą?

– Laikomės kuo puikiausiai – tiesą sakant, mums čia labai jauku, – pasakė jam Denis. – Atsišildau šiek tiek mudviejų sumedžiotos elnienos.

– Neketini atlėkti apsipirkti? – paklausė Endis.

– Išvis niekur neketinu nei eiti, nei važiuoti, – atsakė Denis.

– Tai gerai, – tarė Endis. – Ten, aplink tave, jau baltoji tamsa 25, ar ne?

– Visiška, – pasakė Denis. – Nematau nei Bernto salos, nei kranto.

– Net nuo užpakalinės prieplaukos? – paklausė Endis.

– Nežinau, – atsakė Denis. – Mudu su Drąsium šiandien tinginiaujam. Nebuvom nuėję prie užpakalinės prieplaukos.

Endis kurį laiką tylėjo – taip ilgai, kad Denis net žvilgtelėjo į telefono ekranėlį, ar nenutrūko ryšys.

– Judviem su Drąsium gal būtų įdomu pasidairyti nuo užpakalinės prieplaukos, Deni, – galiausiai pasakė Endis Grantas rašytojui. – Tavimi dėtas, aš palaukčiau dešimt ar penkiolika minučių, o paskui nueičiau pažiūrėti.

– Ko turėčiau dairytis, Endi? – paklausė rašytojas.

– Viešnios, – atsakė statybininkas. – Tavęs ieško, Deni, ir ji atrodo tikrai pasiryžusi surasti.

– Tikrai pasiryžusi, – pakartojo Denis.

Ji pasirodė Puant o Barilio medicinos pagalbos punkte ir paklausė kelio į Ternerių salą. Slaugytoja ją nusiuntė pas Endį. Visi miestelyje žinojo, kaip Endis Grantas saugo garsiojo rašytojo privatumą.

Ta stambi, iš pažiūros stipri moteris neturėjo nei propelerinės valties, nei sniego motociklo. Neturėjo net slidžių, tik jų lazdas. Ir didžiulę kuprinę, prie kurios kabaliavo dirželiu pririšti sniegbačiai. Jeigu ji atvažiavo automobiliu, tai tikriausiai išsinuomotu, ir jau buvo jo atsikračiusi. Gal ta moteris nakvojo „Lario smuklėje“ arba kuriame nors motelyje prie Pari Saundo. Tikrai negalėjo tą rytą, per tokią pūgą, atvažiuoti į Puant o Barilio stotį iš Toronto. Sniegas buvo užklojęs visą Karaliaus Jurgio įlanką, nuo Manitulino salos iki Hani Harboro, ir – anot Endžio – buvo pranešama, kad snigs dar visą naktį.

– Ji sakė, kad tave pažįsta, – pasakojo rašytojui Endis. – Bet jeigu ji vis dėlto kokia iš proto besikraustanti garbintoja ar kuoktelėjusi autografų medžiotoja, tai žinok, kad toje jos kuprinėje tikrai galėtų tilpti visos aštuonios tavo knygos – ir storais viršeliais, ir plonais. Kita vertus, toje kuprinėje tilptų ir šautuvas.

– Kaip ji mane pažįsta – kada ir kur pažinojo? – paklausė Denis.

– Ji tik pasakė, kad „seniai“. Tikiuosi, nelauki kokios įsiutusios buvusios draugės, Deni?

– Aš nieko nelaukiu, Endi.

– Iš pažiūros ji stipri moteris, Deni, – dar pasakė statybininkas.

– Ar labai stambi? – paklausė Denielis Bačiagalupas.

– Galima sakyti, kad tikra milžinė , – tarė Endis. – Rankos kaip kultuvės, batai didesni negu mano. Mudu dviese tilptume į jos striukę... ir dar gal liktų vietos Drąsiui.

– Turbūt atrodo kaip Arkties tyrinėtoja, – spėjo rašytojas.

– Na, jos drabužiai tai tikrai tinkami tokiam orui, – tarė Endis. – Storos neperšlampamos kelnės, sniego motociklininko pirštinės – ir kailinė striukė su geru, dideliu gobtuvu.

– Turbūt nematei, kokios spalvos jos plaukai? – paklausė rašytojas.

– Neee – iš po tokio gobtuvo išvis nieko nematyti. Gerai neįžiūrėjau net kokios spalvos jos akys , – atsakė Endis.

– Kaip manai, kiek jai galėtų būti metų? – paklausė Denis. – Maždaug mano amžiaus... ar šiek tiek vyresnė?

– Neee, – tarė statybininkas. – Ji gerokai jaunesnė už tave, Deni. Bent jau kiek aš mačiau. Ir atrodo, kad labai geros formos .

– Jeigu šitaip apsitūlojusi, iš kur žinai, kad geros formos ? – paklausė rašytojas.

– Ji užėjo į mano kontorą – pažiūrėti į įlankos žemėlapį, – pasakė Deniui statybininkas. – Kol ieškojo Ternerių salos, kilstelėjau jos kuprinę – tik kilstelėjau nuo grindų ir vėl padėjau. Ta kuprinė sveria daugiau negu trisdešimt kilogramų, Deni; maždaug tiek, kiek Drąsius, o ta moteris išėjo nešdamasi ją kaip plunksnelę.

– Iš tavo pasakojimo ta moteris atrodo panaši į vieną mano seną pažįstamą, – tarė Denis, – netinka tik jos amžius. Jeigu ji būtų ta moteris, kurią prisimenu, negalėtų būti gerokai jaunesnė už mane, kaip tu sakai.

– Gal aš klystu, – suabejojo Endis. – Žmonės sensta nevienodai, Deni. Kai kurie tarytum nesikeičia; o kitų, jei praėjo nemažai laiko, išvis nebegali pažinti.