Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Nežinau, kaip tam vargšui šuniui, bet jums, manau, patinka taip tupėti ir niekur neiškišti nosies, pone rašytojau, – pasakė Lupita. Buvo aišku, kad prastas oras jai nerūpi; ji skambina ne dėl to.

Kartais Lupitai atrodydavo, kad kažkokie žmonės stebi Denio namą Kliuni alėjoje; retkarčiais tikrai taip būdavo. Drovūs gerbėjai, po kelis tokius kasmet, – gal kuoktelėję skaitytojai, tiesiog turintys viltį pamatyti rašytoją. Arba žiniasklaidos padugnės, besitikintys pamatyti... ką? (Gal dar vieną dvigubą šaudymą?)

Vienas niekingas Kanados žurnalas išspausdino miesto planą su pažymėtomis vietomis, kur gyvena Toronto garsenybės; ten buvo pažymėtas ir Denio namas Kliuni alėjoje. Nedažnai, bet maždaug kartą per mėnesį į duris pasibelsdavo koks autografų medžiotojas; Lupita juos varydavo šalin, tarsi jie būtų elgetos. „Jam mokama, kad rašytų knygas, o ne pasirašinėtų !“ – sakydavo namų tvarkytoja.

Kažkoks pusprotis žurnalistas apie Lupitą parašė: „Nuo visų atsiskyrusio rašytojo sugyventinė, lyg ir iš Lotynų Amerikos kilusi senyva storulė, jį labai saugo.“ Lupitai tai neatrodė juokinga; ir žodis „senyva“, ir „storulė“ ją baisiai papiktino. (O dėl saugojimo, tai nuo tol ji Denį saugojo dar akyliau.)

– Jūsų kažkas ieško, senjore rašytojau, – dabar telefonu pasakė Lupita. – Na, kol kas dar nemanau, kad persekiotoja, bet ji tikrai pasiryžusi jus surasti, patikėkite manim.

– Kaip pasiryžusi? – paklausė Denis.

– Aš jos neįsileidau! – sušuko Lupita. – Ir, žinoma, nesakiau, kur jūs.

– Žinoma, – pakartojo Denis. – O ko ji norėjo?

– Nesakė – labai pasipūtusi . Akys taip ir perveria kiaurai – žudo žvilgsniu, kaip sakoma! Be to, įžūliai užsiminė, kad žino, kur esate. Tikriausiai šitaip norėjo ką nors iš manęs išgauti, bet aš neužkibau, – išdidžiai tarė Lupita.

– Kaip užsiminė? – paklausė Denis.

– Atrodė, kad nenormaliai daug žino, – pasakojo Lupita. – Klausė, ar jūs toje saloje, kur kadaise gyvenote su ta scenariste! Atsakiau: „ Kokioje saloje?“ Na, kad būtumėte matęs, kaip ji tada į mane pažiūrėjo!

– Lyg žinodama, kad meluojate?

– Taip! Gal ji kokia ragana!

Bet juk visi Denio Andželo gerbėjai žinojo, kad jis seniau gyveno su Šarlote Terner ir kad juodu vasarodavo Karaliaus Jurgio įlankoje; kažkur netgi buvo parašyta, kad atseit nuo visų atsiskyręs rašytojas kiekvieną žiemą gyvena nuošalioje Huronų ežero saloje. (Na, bent jau žiemą ta sala tikrai „nuošali“.) Bet kuris Denio Andželo knygų skaitytojas pagalvojęs galėjo atspėti, kur jis; tai dar nereiškė, kad rašytojo ieškanti moteris turi raganiškų galių.

– Kaip ta moteris atrodė, Lupita? – pasidomėjo Denis; jam labai norėjosi namų tvarkytojos paklausti, ar ji pastebėjo šluotą. O gal, kai pasirodė ta nenormaliai daug žinanti moteris, aplinkui pasklido dūmų kvapas ar pasigirdo ugnies traškėjimas?

– Atrodė tikrai baisokai! – pareiškė Lupita. – Pečiai platūs – kaip vyro! Tokia gremėzdiška !

– Gremėzdiška , – pakartojo Denis, pats sau primindamas tėtį. (Be abejo, jis buvo virėjo sūnus – iš prigimties linkęs viską kartoti.)

– Ji atrodė taip, tarsi per dienas neišeitų iš sporto salės, – dar paaiškino Lupita. – Tikrai nenorėtumėte su ja prasidėti.

Rašytojas vos nepaklausė, ar ta moteris atrodė kaip kultūristė . Besiklausydamas Lupitos įspūdžių, jis staiga įsivaizdavo Dangaus Ponią: argi Eimė neatrodė taip, tarsi per dienas neišeitų iš sporto salės? Ir jos akys vėrė kiaurai. (Ji tikrai galėjo žudyti žvilgsniu!) Ir argi Eimė nebuvo gremėzdiška ? Žodis „pasipūtusi“ lyg ir netiko Dangaus Poniai apibūdinti, bet rašytojas pagalvojo, kad Lupita gal kažką ne taip suprato.

– Ar pastebėjote kokią tatuiruotę? – paklausė Denis.

– Pone rašytojau, dabar vasaris ! – sušuko Lupita. – Priverčiau ją stovėti lauke, šaltyje. Ji atrodė kaip Arkties tyrinėtoja!

– Gal matėte, kokios spalvos jos plaukai? – toliau klausinėjo Denis. (Jis prisiminė, kad Eimė rusvaplaukė blondinė; niekada nebuvo jos pamiršęs.)

– Ji vilkėjo kailine striuke – su gobtuvu ! – pabrėžtinai pasakė Lupita. – Nemačiau net kokios spalvos jos antakiai !

– Bet ji stambi , – neatstojo Denis. – Ne tik plačiapetė, bet ir aukšta, ar ne?

– Šalia jūsų atrodytų kaip bokštas ! – sušuko Lupita. – Tikra milžinė !

Nebuvo prasmės klausti, ar Lupita kur nors netoliese nepastebėjo parašiuto. Denis galvojo, kokį dar klausimą galėtų jai pateikti. Dangaus Ponia iš pradžių atrodė už jį gerokai vyresnė, bet vėliau rašytojas suprato, kad ji gal ne tiek daug vyresnė, kaip jis manė.

– Kiek metų tai moteriai, Lupita? – paklausė Denis. – Kaip manote, ar ji mano amžiaus, ar šiek tiek vyresnė?

– Jaunesnė, – nė kiek neabejodama atsakė Lupita. – Nedaug, bet už jus tikrai jaunesnė.

– O, – tarstelėjo rašytojas; jis žinojo, kad Lupita išgirdo nusivylimo gaidelę. Denį apėmė neviltis, kai pagalvojo, jog ką tik įsivaizdavo, kad Eimė gali vėl tiesiog imti ir nusileisti iš dangaus. Stebuklai dukart nenutinka. Net pati Dangaus Ponia sakė, kad angelas ji būna tik kartais . Tačiau Lupita, apibūdindama paslaptingąją moterį, pavartojo žodį „pasiryžusi“; Dangaus Ponia tikrai atrodė viskam pasiryžusi. (Ir kaip ji patiko mažajam Džo!)

– Na, kad ir kas ji tokia, – telefonu pasakė Denis Lupitai, – šiandien ji čia nepasirodys – tik jau ne per tokią pūgą.

– Kada nors vis tiek pasirodys ten arba grįš čia – aš žinau, – perspėjo Denį Lupita. – Ar jūs tikite, kad būna raganų, pone rašytojau?

– O jūs tikite, kad būna angelų ? – paklausė Denis.

– Šita moteris atrodė pernelyg pavojinga, kad būtų angelas, – pasakė jam Lupita.

– Aš būsiu budrus, – tarė Denis. – Pasakysiu Drąsiui, kad ji meška .

– Būtų saugiau sutikti mešką, senjore rašytojau.

Kai tik jie baigė pokalbį, Denis susigriebė galvojąs, kad Lupita, nors ji jam labai patinka, vis dėlto yra sena, prietaringa meksikietė. Ar katalikai tiki raganomis? – galvojo rašytojas. (Denis nežinojo, kuo tiki katalikai ir – juo labiau – Lupita.) Jis suirzo, kad jam sutrukdė rašymą; be to, Lupita nepasakė, kada ji Toronte matė tą milžinę. Gal šį rytą? O gal praėjusią savaitę? Jis ką tik buvo įsijautęs, rezgė pirmo skyriaus siužetą. Beprasmis telefono skambutis jį visiškai išmušė iš vėžių; dabar netgi pūga blaškė dėmesį.

Inukšukas buvo užverstas sniegu. („Tai visada blogas ženklas“, – įsivaizdavo rašytojas sakant Nenuilstančiąją.) Be to, Deniui buvo skaudu žiūrėti į vėjo nulenktą pušaitę. Suluošintas medelis šiandien pernelyg aiškiai priminė jo tėtį. Atrodė, kad ta pušaitė tuoj žus pūgoje – visa apsnigta, susisukusi.

Žvelgdamas į pietryčius, – kur, prie Šavanagų upės žiočių, buvo Pentekosto sala, – Denis matė tik baltą tuštumą. Ten visiškai nieko negalėjai įžiūrėti. Nebuvo jokio ženklo, iš kurio suprastum, kur baigiasi sūkuriuojantis baltas dangus ir prasideda apsnigta įlanka; nebuvo horizonto. Ir pietvakariuose Bernto sala buvo nematoma – pradingusi pūgoje. Rytuose Denis įžvelgė tik aukščiausių ant ežero kranto augančių medžių viršūnes, bet paties kranto neįžiūrėjo. Atrodė, kad ten išvis nėra žemės, kaip ir horizonto. Siauriausioje įlankos vietoje stovėdavo kažkokio poledinės žūklės mėgėjo būdelė; dabar ją gal kažkur nupūtė pūga arba ta būdelė tiesiog tapo nematoma (kaip ir visa kita).