Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Mama dirbo ne tik „Ferst Sisterio artistų“ suflere, bet ir sekretore lentpjūvėje bei medienos sandėlyje; kaip įmonės savininkas ir direktorius, senelis Haris nusprendė pro pirštus žiūrėti į tai, kad ji taip ir nebaigė sekretorių mokyklos, – jos spausdinimo įgūdžiai jį tenkino.

Apie mano mamą tikriausiai buvo šnekama, – turiu omeny lentpjūvės vyrų šnekas. Jie, žinoma, šnekėjo ne apie jos spausdinimo įgūdžius, ir galiu lažintis, kad visa tai buvo išgirdę iš savo žmonų arba draugių; lentpjūvės vyrai turėjo pastebėti, kad mano mama graži, bet esu įsitikinęs, kad ir medienos sandėlyje, ir – dar pavojingiau – miško ruošos stovyklose sklidusių šnekų apie Merę Maršal Din šaltiniai buvo jų moterys.

Sakau „dar pavojingiau“, nes miško ruošos stovyklas prižiūrėjo Nilsas Borkmanas; ten vyrai nuolat patirdavo visokių traumų, bet kartais gal „susižeisdavo“ ir dėl to, ką šnekėjo apie mano mamą? Vienas kitas darbininkas nukentėdavo ir medienos sandėlyje, – lažinuosi, kad neretai kaip tik tas, kuris vis perpasakodavo, ką sakė jo žmona ar draugė. (Vadinamasis Merės vyras anaiptol neskubėjo jos vesti; net ir vedęs, jis niekada su ja negyveno, taigi tas berniūkštis neturi tėvo, – įsivaizduoju, kad šitaip buvo šnekama apie mano mamą.)

Senelis Haris nebuvo karingas; manau, kad Nilsas Borkmanas gynė mylimą verslo partnerį ir mano mamą.

– Jis dabar šešias savaites negalės dirbt, kai jam šitaip sulaužytas raktikaulis, Nilsai, – kartą nugirdau sakant senelį Harį. – Kaskart, kai tu ką nors „paauklėji“, mes mokam kompensacijas!

– Mes gi išgalim darbininkui mokėt kompensaciją, Hari, o jis kartą kitą galvos, ką sako, ar ne? – atšovė Nilsas.

– „Kitą kartą“, Nilsai, – švelniai pataisė bičiulį senelis Haris.

Mano supratimu, mama buvo ne tik kad pora metų jaunesnė už savo pikčiurną seserį Mjurielę; žiūrėdamas į abi Maršalų dukteris, mačiau, kad mano mama ir gerokai gražesnė. Na ir kas, kad ji neturėjo primadoniškos Mjurielės krūtinės ir griausmingo balso. Merė Maršal Din buvo neabejotinai proporcingesnė. Ji man atrodė beveik kaip azijietė – ne tik todėl, kad tokia smulkutė, bet ir dėl migdolo formos veidelio ir nuostabių plačiai atmerktų tolokai viena nuo kitos įsodintų akių, ką jau kalbėti apie mažą burnytę.

„Aukselė“ – taip ją praminė Ričardas Abotas, kai juodu pradėjo susitikinėti. Jis visada į ją taip ir kreipdavosi – ne „Mere“, o tiesiog „auksele“. Tas maloninis vardas jai ir prilipo.

Kiek laiko juodu jau susitikinėjo, kai Ričardas Abotas sužinojo, kad aš neturiu skaitytojo bilieto? (Neilgai; buvo dar tik rudens pradžia, lapai tik pradėję keisti spalvą.)

Mama Ričardui pasakė, kad aš nekoks skaitytojas, tada Ričardas ir išgirdo, kad mama ir močiutė neša man knygas iš miestelio bibliotekos ir aš jas skaitau arba – dažniausiai – neskaitau .

Kitos knygos, nenaujos, mano gyvenime atsirado per įkyriąją tetą Mjurielę; dauguma jų buvo šiurkštuolės pusseserės perskaityti ir atmesti meilės romanai. Kartais pusseserė Džeraldina panieką tiems romanams (arba pagrindiniams veikėjams) būdavo išreiškusi paraštėse.

Džerė – tik teta Mjurielė ir močiutė ją vadino Džeraldina – už mane trejais metais vyresnė. Tą rudenį, kai Ričardas Abotas pradėjo susitikinėti su mano mama, man buvo trylika, o Džerei šešiolika. Džerė – mergaitė – negalėjo mokytis Feivarit Riverio mokykloje. Ji baisiausiai pyko dėl tos privačios mokymo įstaigos „nusistatymo priimti vien berniukus“, nes kiekvieną darbo dieną turėjo autobusu važiuoti į Ezra Folsą – arčiausiai Ferst Sisterio esančią valstybinę vidurinę mokyklą.

Šiek tiek Džerės neapykantos berniukams prasismelkė ir į pastabas paraštėse, kuriomis ji papildė man atiduotus meilės romanus; ten pat Džerė išliedavo ir savo panieką dėl berniukų iš proto besikraustančioms mergaitėms. Kaskart, kai teta Mjurielė mane maloniai apdovanodavo dar vienu jai nebereikalingu meilės romanu, tučtuojau perskaitydavau Džerės pastabas paraštėse. Patys romanai buvo bukinamai nuobodūs. Bet, pavyzdžiui, paraštėje prie įkyriai aprašomo pirmo svarbiausios veikėjos bučinio Džerė brūkštelėjo: „Pabučiuok mane ! Taip įsisiurbsiu, kad tau kraujuos dantenos! Kad net apsimyši !“

Ta veikėja buvo baisiausiai savimi patenkinta fyfa, neleidžianti vaikinui nė prisiliesti prie jos krūtų. Taigi Džerė paraštėje parašė: „Aš tau papus iki kraujo nuzulinčiau! Ir tu man neuždraustum!“

O mamos ir močiutės iš Ferst Sisterio viešosios bibliotekos man nešamos knygos būdavo (geriausiu atveju) nuotykių romanai: apie keliones jūromis, paprastai su visokiais piratais, arba Zeino Grėjaus vesternai; labiausiai man nepatiko visiškai neįtikimi mokslinės fantastikos romanai ir tokie pat vargiai tikėtini futuristiniai pasakojimai.

Argi mama su močiute Viktorija pačios nematė, kad mane jau gerokai glumina, netgi baugina ir gyvenimas Žemėje? Man tikrai nereikėjo papildomo jaudrinimo iš tolimų galaktikų ir nežinomų planetų. Be to, ir dabartis nuolat prikaustydavo mano dėmesį mįslingumu, ką jau kalbėti apie kasdienę baimę būti nesuprastam; net šiaip visokie pamąstymai apie ateitį buvo košmariški ir nepageidautini.

– Kodėl Bilas pats nesirenka, kokias knygas norėtų skaityti? – paklausė mano mamos Ričardas Abotas. – Bilai, tau juk trylika, ar ne? Kas tave domina?

Iki tol tik senelis Haris ir visada draugiškas dėdė Bobas (tas atseit girtuoklis) buvo mane to klausę, daugiau niekas. Skaityti man patiko tik „Ferst Sisterio artistų“ repetuojamas pjeses; maniau, kad galėčiau išmokti tuos tekstus atmintinai, žodis žodin, kaip išmokdavo mama. Įsivaizduodavau, kad kada nors, jei mama susirgs ar pateks į automobilio avariją, – Vermonte jų būdavo šimtai, – aš galėsiu sufleruoti vietoj jos.

– Bili! – tarė mama, juokdamasi savo įprastu tariamai naiviu juoku. – Pasakyk Ričardui, kas tave domina.

– Labiausiai save dominu aš pats , – atsakiau. – Ar yra knygų, kuriose būtų rašoma apie tokius kaip aš? – paklausiau Ričardo Aboto.

– Oi, tu nustebtum, Bilai, – patikino mane Ričardas. – Apie besibaigiančią vaikystę ir paauglystės pradžią… na, yra daugybė puikių romanų, kuriuose nagrinėjamas šis lemtingas brendimo tarpsnis! Nagi, einam, pažiūrėsim.

– Tokiu laiku? Kur pažiūrėsit? – sunerimo močiutė. Buvo jau po ankstyvos mokslo metų šiokiadienio vakarienės – lauke dar netamsu, bet jau temo. Visi tebesėdėjom prie valgomojo stalo.

– Žinoma, Ričardas juk gali nusivesti Bilą į miestelio biblioteką, Vike, – tarė senelis Haris. Močiutė krūptelėjo, lyg jis būtų skėlęs jai antausį; ji buvo tokia Viktorija (nors gal tik savo pačios manymu), kad niekas kitas niekada ir nevadino jos Vike, tik senelis; ir kiekvieną kartą, kai jis taip kreipdavosi, ji baisiausiai pasipiktindavo. – Galvą guldau, kad daugumą vakarų panelė Frost bibliotekos neuždaro iki devintos, – pridūrė Haris.

– Panelė Frost! – akivaizdžiai pasibjaurėjo močiutė.

– Na jau, na – būk pakantesnė, Vike, pakantesnė, – tarė senelis.

– Einam, – vėl pakvietė mane Ričardas. – Gausim tau skaitytojo bilietą – tai bus pradžia. O knygos jau vėliau; jei manęs kas klaustų, sakyčiau, kad netrukus jas skaitysi krūvomis .

– Krūvomis! – džiaugsmingai, bet lyg ir nelabai tuo tikėdama, šūktelėjo mama. – Tu dar nepažįsti Bilio, Ričardai. Jis nekoks skaitytojas.

– Pažiūrėsim, auksele, – pasakė jai Ričardas, bet kartu dar mirktelėjo man. Aš vis labiau, aistringai, nepagydomai juo žavėjausi; gal ir mama jau buvo beįsimylinti Ričardą Abotą, bet ne tik ji.