Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Įkvėpk pro nosį, Mjuriele, paskui iškvėpk pro burną, – pasufleravo seseriai mano mama.

– Žinau, Mere, – žinau! – suirzo Mjurielė.

– Bet darai atvirkščiai – įkvepi pro burną, iškvepi pro nosį, – tarė mama.

– Na… – buvo besakąs Ričardas Abotas. Ir tuoj pat nutilo. Net aš mačiau, kaip jis žiūri į mano mamą.

Ričardas, per nelaimingą atsitikimą su vejos pjovimo mašina netekęs kairės kojos pirštų ir dėl to netinkamas karo tarnybai, į Feivarit Riverio mokyklą mokytojauti atvyko ką tik gavęs teatro istorijos ir dramaturgijos magistro diplomą. Gimė ir užaugo jis vakarų Masačusetse. Ir jam visada buvo malonu prisiminti, kaip vaikystėje, per atostogas, su šeima slidinėdavo Vermonte; taigi ir darbą (kuriam tokios puikios kvalifikacijos gal netgi nereikėjo) Ferst Sisteryje, Vermonte, pasirinko dėl sentimentų.

Ričardui Abotui buvo tik ketveriais metais daugiau negu mano tėčiui – koduotojui – toje nuotraukoje, darytoje keturiasdešimt penktaisiais, pakeliui į Trinidadą. Ričardui buvo dvidešimt penkeri, o mano mamai – trisdešimt penkeri. Taigi Ričardas pasirodė esąs net dešimčia metų už ją jaunesnis! Mamai, matyt, patiko jaunesni vyrai; bent jau aš tai tikrai daug labiau jai patikau, kai buvau jaunesnis.

– O jūs vaidinate, panele?.. – vėl prabilo Ričardas, bet mama, supratusi, kad jis kreipiasi į ją, iškart jį pertraukė.

– Ne, aš tik suflerė, – pasakė. – Nevaidinu.

– Bet, Mere… – jau norėjo sakyti senelis Haris.

– Nevaidinu , tėtuk, – nukirto mama. – Judu su Mjuriele esat aktorės , – pridūrė, aiškiai pabrėždama paskutinį žodį. – O aš visada tik sufleruoju.

– Apie Norą? – paklausė Ričardo Nilsas Borkmanas. – Jūs kažką sakėte…

– Norai laisvė dar svarbesnė negu Hedai, – nė kiek neabejodamas tarė Ričardas Abotas. – Jai pakanka stiprybės ne tik palikti vyrui; ji palieka ir savo vaikus! Tos moterys tokios nesutramdomai laisvos … Sakyčiau, tegu aktorė, kuri vaidins Hedą arba Norą, pati ir pasirenka. Abi pjesės iš tikrųjų priklauso toms moterims.

Kalbėdamas Ričardas Abotas apžvelgė visą mėgėjų teatro draugiją – ieškojo Hedos arba Noros, bet jo žvilgsnis keliskart grįžo prie mano mamos, užsispyrusios, kaip aš žinojau, amžinai būti suflere. Buvo aišku, kad nei Hedos, nei Noros Ričardas iš jos, žodžių pasakinėtojos, tikrai nepadarys.

– Na, ką gi… – tarstelėjo senelis Haris; jis jau svarstė, kad gal vis dėlto galėtų vaidinti Hedą arba Norą (net ir būdamas tokio amžiaus).

– Ne, Hari, šį kartą tai jau ne tu, – kaip visada diktatoriškai pareiškė Nilsas. – Ponaitis Abotas teisus. Čia reikia savotiško nieko nepaisymo – nežabotos laisvės ir lytinės stiprybės. Turime rasti jaunesnę moterį, su daugiau lytinės energijos , negu tu.

Ričardas Abotas vis pagarbiau žiūrėjo į mano senelį; dabar Ričardas suprato, kad senelis Haris „Ferst Sisterio artistų“ jau pripažintas kaip moteris, kurios negalima nepaisyti, – o gal ir kaip turinti lytinės energijos .

– Gal tu apie tai pagalvotum, Mjuriele? – paklausė Borkmanas išdidžiosios mano tetos.

– Tikrai, gal pagalvotumėt? – pritarė jam Ričardas Abotas, daugiau negu dešimčia metų jaunesnis už Mjurielę. – Jūsų tokia neginčijamai seksuali išvaizda …

Bet daugiau ponaitis Abotas, deja, nieko nespėjo pasakyti, – kai tik ištarė žodį „išvaizda“ su pažyminiu „seksuali“, Mjurielė vėl nualpo.

– Manau, tai reikia suprasti kaip „ne“, – paaiškino mano mama tam jaunam ir žaviam naujokui.

Jaučiausi jau truputį įsimylėjęs Ričardą Abotą, bet dar nepažinojau panelės Frost.

Po poros metų aš, penkiolikmetis naujokas, per pirmą rytinį Feivarit Riverio mokyklos susirinkimą išgirdau tenykštį gydytoją, daktarą Harlou, mums, berniukams, patariant dažniausiai pasitaikančius jaunatvinius negalavimus gydyti ryžtingai. (Esu įsitikinęs, kad jis pavartojo žodį „negalavimus“; to tikrai neišsigalvojau.) O minėtieji „dažniausiai pasitaikantys“ negalavimai, kaip daktaras Harlou mums dar paaiškino, buvo inkštirai ir „nepageidautinas lytinis potraukis prie kitų berniukų ar vyrų“. Dėl inkštirų ir spuogų, tai daktaras Harlou mus patikino, kad yra visokių vaistų. O ankstyvieji homoseksualių troškimų požymiai… na, arba pats daktaras Harlou, arba mokyklos psichiatras, daktaras Grau, mielai su mumis apie tai pasikalbėtų.

– Yra gydomoji priemonė ir nuo šių negalavimų, – pasakė daktaras Harlou mums, berniukams; jo balsas skambėjo autoritetingai, kaip dažniausiai skamba gydytojų balsai; kartu ir mokslingai, ir meilikaujamai, ir netgi meilikavo jis pasitikėdamas savimi, kalbėjo atvirai, kaip vyras su vyru.

Ir tos per rytinį susirinkimą daktaro Harlou pasakytos kalbos esmė buvo visiškai aiški net žaliausiems naujokams: turime tik prisistatyti ir paprašyti, kad mus gydytų. (Skaudžiai akivaizdu buvo ir tai, kad turėsime kaltinti tik save, jei nesiprašysime išgydomi.)

Vėliau vis galvojau, ar viskas būtų buvę kitaip, – na, jei su ta daktaro Harlou (arba daktaro Grau) bufonada būčiau susidūręs tada, kai susipažinau su Ričardu Abotu, o ne po dvejų metų. Turėdamas omeny visa tai, ką žinau dabar, labai abejoju, ar mano susižavėjimas Ričardu Abotu buvo išgydomas , nors tokie kaip daktaras Harlou ir daktaras Grau – visi prieinami tų laikų medicinos autoritetai – nuoširdžiai tikėjo, kad aistringa mano meilė Ričardui – vienas iš gydytinų negalavimų.

Po poros metų nuo tos lemtingos aktorių atrankos tikriausiai jau buvo per vėlu gydytis; žvelgdamas į priekį, savo gyvenimo kelyje jau mačiau daugybę įsimylėjimų. Per tą penktadienio vakaro atranką susipažinau su Ričardu Abotu; visi, kurie ten buvo, – savaime aišku, ir dukart nualpusi teta Mjurielė, – iškart suprato, kad Ričardas mums visiems vadovaus ir mumis pasirūpins.

– Taigi mums reikia Noros arba Hedos, jeigu apskritai statysim Ibseną, – pasakė Ričardas Nilsui.

– Bet liapai ! Jau keičia spalvas; jau bus krintantys, – tarė Borkmanas. – Jau atėjo mirties sezonas!

Borkmanas kalbėjo ne per aiškiausiai; supratom tik kad jo mėgstamas Ibsenas ir šuoliai į fiordus kažkaip susiję su rimtais dramos veikalais – su tokiomis pjesėmis, kokias statom kiekvieną rudenį, – ir, taip pat glaudžiai, su vadinamuoju mirties sezonu, kai liapai vis krinta ir krinta.

Žvelgdamas į praeitį, žinoma, matau, koks tai buvo malonus ir nepavojingas tarpsnis – tas mirties sezonas ir palyginti ramus mano gyvenimo laikotarpis.

2 Veikimo būdas (lot.).

2 skyrius

ĮSIMYLIU NE TUOS ŽMONES

Po kiek laiko nuo tos nesėkmingos aktorių atrankos mama pradėjo susitikinėti su Ričardu Abotu? „Gerai pažinodama Merę, galiu lažintis, kad jie ėmė tai daryti išsyk“, – kartą nugirdau sakant tetą Mjurielę.

Mama tik vieną sykį ryžosi palikti namus; išvažiavo į koledžą (niekas niekada nesakė kur), bet netrukus iš jo iškrito. Per tą laiką sugebėjo tik pastoti; nebaigė net sekretorių mokyklos! Be to, lyg tokios dorovinės ir edukacinės nesėkmės būtų negana, ištisus keturiolika metų ji pati ir jos beveik pavainikis sūnus turėjo Dinų pavardę – tikriausiai vien dėl įprastinio teisėtumo.

Daugiau Merė Maršal Din nebedrįso išvykti iš namų; pasaulis jau buvo pernelyg smarkiai ją įskaudinęs. Ji gyveno su visus niekinančia, banalių frazių pritvinkusia mano močiute, kuri į nevykėlę dukterį žiūrėjo taip pat kritiškai kaip ir išdidžioji teta Mjurielė. Tik senelis Haris maloniai ir padrąsinamai šnekėdavo su savo „mažute“, kaip ją vadino. Tai girdėdamas priėjau prie išvados, kad mano mama, jo manymu, patyrė kažkokią ilgam ją paveikusią skriaudą. Senelis Haris visada buvo ir mano šalininkas – jis mane pralinksmindavo, kai jausdavausi prislėgtas, ir nuolat stengėsi sutvirtinti labai jau netvarų mano mamos pasitikėjimą savimi.