Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Matydami, kad Borkmanas labai neįprastai nutilo, supratom, jog trečia rūsčiojo norvego siūloma pjesė tikrai bus (visus bauginanti) „Laukinė antis“.

– Tokiu atveju, – galiausiai, po daug ką išdavusios tylos, tarė Ričardas Abotas, – kas iš mūsų galėtų vaidinti pasmerktąją Hedvigą – tą vargšą vaikelį?

Toje vėlyvo penktadienio vakaro atrankoje nebuvo nė vienos keturiolikmetės – apskritai nė vienos mergaitės, kuri būtų galėjusi vaidinti naivią, antį (ir tėvelį) mylinčią Hedvigą.

– Mums ir seniau iškildavo… keblumų dėl Hedvigos vaidmens, Nilsai, – išdrįso pasakyti senelis Haris. Taigi, keblumų! Kai kurios tragikomiškos keturiolikmetės buvo tokios niekam tikusios aktorės, kad, kai joms jau reikėdavo nusišauti, žiūrovai pratrūkdavo pritarimo šūksniais! Kelios keturiolikmetės atrodė tokios žaviai naivios ir nekaltos, kad, kai jos nusišaudavo, žiūrovai pasipiktindavo !

– Ir dar tas Gregersas, – įsiterpė Ričardas Abotas. – Pasigailėtinas moralistas. Galėčiau vaidinti Gregersą, bet tik kaip įkyrų kvailį – savo teisumu įsitikinusį ir savęs besigailintį juokdarį!

Į savižudybę linkusius tėvynainius, norvegus, Nilsas Borkmanas dažnai vadindavo fiordų šuolininkais. Norvegijoje, kur tiek daug fiordų, matyt, iš tikrųjų netrūksta progų patogiai ir švariai nusižudyti. (Nilsas tikriausiai dar labiau paniuro, kai pamatė, kad Vermonte – iš visų pusių sausumos apsuptoje valstijoje – nėra nė vieno fiordo.) Dabar Nilsas kažkaip itin šiurpiai pažvelgė į Ričardą Abotą, – galėjai pamanyti, jog nusiminęs režisierius nori, kad šitas išsišokęs naujokas susirastų artimiausią fiordą.

– Bet Gregersas juk idealistas , – tarė Borkmanas.

– Jeigu „Laukinė antis“ – tragedija, tai Gregersas – kvailas juokdarys, o Jalmaras – tik įtarus vyras, niekingai pavyduliaujantis dėl žmonos praeities, – toliau šnekėjo Ričardas. – Kita vertus, jei „Laukinę antį“ vaidinsime kaip komediją, tai jie visi bus kvaili juokdariai. Bet kaipgi šita pjesė gali būti komedija, kai dėl suaugusiųjų moralizavimo miršta vaikas? Reikia tokios Hedvigos, kad širdis plyštų, ir tai turi būti akivaizdžiai nekalta, naivi keturiolikmetė; ir ne tik Gregersas, bet ir Jalmaras, ir Gina, ir netgi ponia Siorbiu, ir senasis Ekdalis, ir nedorėlis Verlė – visi turi būti puikūs aktoriai! Ir netgi tada spektaklis turės trūkumų – pastatyti šitą Ibseno pjesę mėgėjų teatrui nelengva.

– Trūkumų! – riktelėjo Nilsas Borkmanas, tarsi į jį (ir į jo laukinę antį) kas būtų šovęs.

– Kelis pastaruosius kartus aš atlikau ponios Siorbiu vaidmenį, – pasakė Ričardui mano senelis. – Žinoma, kai buvau jaunesnis, vaidinau Giną, bet tik porąsyk.

– Vis galvojau, gal Laura Gordon gali būti Hedviga, – tarė Nilsas. Laura buvo jauniausia Gordonų duktė. Džimas Gordonas dirbo mokytoju Feivarit Riverio parengiamojoje mokykloje; juodu su žmona, Elen, seniau vaidino „Ferst Sisterio artistuose“, o dvi vyresnės jų dukterys jau buvo nusišovusios kaip vargšė Hedviga.

– Atsiprašau, Nilsai, – įsiterpė mano teta Mjurielė, – bet Lauros Gordon krūtys labai aiškiai matomos.

Supratau, kad ne tik aš pastebėjau, kokia stulbinamai subrendusi ta keturiolikmetė; Laura buvo tik metais už mane vyresnė, bet krūtis jau turėjo gerokai didesnes, negu galėjo turėti nekaltoji, naivioji Hedviga.

Nilsas Borkmanas atsiduso ir (su viskuo susitaikęs, tarytum jau pasirengęs nusižudyti) paklausė Ričardo:

– Ir kurią gi, ponaičio Aboto manymu, Ibseno pjesę mums, mirtingiems paprastiesiems, mėgėjams , būtų lengviau pastatyti?

Nilsas, žinoma, norėjo pasakyti „paprastiems mirtingiesiems“.

– O… – buvo besakąs senelis Haris, bet laiku prikando liežuvį. Seneliui tai patiko. Jis labai gerbė ir mėgo Nilsą Borkmaną kaip verslo partnerį, tačiau visi – be jokios išimties – „Ferst Sisterio artistų“ nariai, ir nuoširdžiai atsidavę teatrui, ir tarytum atsitiktiniai, žinojo, kad Nilsas, kaip režisierius, yra baisiausias tironas. (Be to, Henrikas Ibsenas ir Borkmano fantazijos apie rimtus dramos veikalus mums jau buvo įsipykę beveik taip pat kaip Agata Kristi!)

– Na… – tarė Ričardas Abotas; paskui mąsliai patylėjo. – Jeigu jau Ibsenas… O mes, šiaip ar taip, tik mėgėjai… tai turėtų būti arba „Heda Gabler“, arba „Lėlių namai“. Pirmoje išvis jokių vaikų, o antroje vaikai, kaip aktoriai, ne itin svarbūs. Žinoma, reikia labai stiprios, ryžtingo būdo moters , abiejose pjesėse, ir – kaip visada – silpnų arba nepatrauklių vyrų, arba ir silpnų, ir nepatrauklių.

– Silpnų arba nepatrauklių vyrų, arba ir silpnų, ir nepatrauklių? – lyg netikėdamas savo ausimis, dar paklausė Nilsas Borkmanas.

– Hedos vyras Jorgenas – tradicinės galvosenos nevykėlis. Tai baisus ydų derinys, bet daugelis vyrų tokie ir yra, – kalbėjo Ričardas Abotas. – Eilertas Liovborgas – nepatikimas, silpnavalis, o asesorius Brakas – bjaurus kaip ir jo pavardė. Argi Heda nusišauna ne todėl, kad aiškiai mato savo ateitį su niekam tikusiu vyru ir tuo bjaurybe Braku?

– Ar norvegai visada nusišauna, Nilsai? – šelmiškai paklausė mano senelis. Haris mokėjo pakurstyti Borkmaną; bet šį kartą Nilsas atsispyrė pagundai papasakoti apie fiordų šuolininkus – nepaisė, ką šneka jo senas bičiulis, moterų vaidmenų atlikėjas ir verslo partneris. (Senelis Haris daug kartų vaidino ir Hedą, ir Norą „Lėlių namuose“, tačiau dabar, būdamas jau tokio amžiaus, tiems moterų vaidmenims nebetiko.)

– O kokias… ydas ar šiaip nemalonius būdo bruožus mums atskleidžia „Lėlių namų“ vyrai… jei galiu paklausti, ponaiti Abotai? – kažkaip neaiškiai subalbatavo Borkmanas, grąžydamas rankas.

– Ibsenas ne per labiausiai mėgsta pagrindinių veikėjų sutuoktinius, – tarė Ričardas Abotas; dabar kalbėjo nebestabčiodamas ir daug nebegalvodamas – pasitikėjo savimi kaip visi ką tik išsimokslinę jaunuoliai. – Torvaldas Helmeris, Noros vyras, na, panašus į Hedos vyrą. Tradiciškai mąstantis nuoboda. Ta santuoka tiesiog dusina. Krogstadas – įskaudintas žmogus, be to, išvestas iš doros kelio; jis turi šiek tiek kaltes atperkančio padorumo, bet, kai įsivaizduoju Krogstadą, į galvą ateina ir žodis „ydos“.

– O daktaras Rankas? – paklausė Borkmanas.

– Daktaras Rankas nelabai svarbus. Mums reikia Noros arba Hedos, – tarė Ričardas Abotas. – Heda – moteris, kuri taip vertina savo laisvę, jog gali net nusižudyti, kad tik jos neprarastų; jos savižudybė – ne silpnumas, o lytinės stiprybės apraiška.

Deja, – arba laimei, tai priklauso nuo jūsų požiūrio, – Ričardas kaip tik tą akimirką žvilgtelėjo į tetą Mjurielę. Bet Mjurielė, kad ir kokia graži, besipuikuojanti iškilia operos dainininkės krūtine, lytinės stiprybės turėjo ne per daugiausia; ji nualpo.

– Mjuriele, prašau – be scenų! – sušuko senelis Haris, bet Mjurielė jau (sąmoningai arba nesąmoningai) nujautė, jog tam jaunam savimi pasitikinčiam naujokui, tai staiga sušvitusiai žvaigždei, pagrindinių vyrų vaidmenų atlikėjui, tikrai neprilygs. Taigi ji visai – fiziškai – nusišalino nuo varžybų dėl Hedos vaidmens.

– O jei kalbėtume apie Norą … – kreipėsi Nilsas į Ričardą Abotą, tik probėgšmais žvilgtelėjęs, kaip mano mama tupinėja apie savo vyresnę ir tokią valdingą (bet dabar nualpusią) seserį.

Mjurielė staiga atsisėdo, apsižvalgė apspangusiomis akimis, jos krūtinė dramatiškai kilnojosi.