Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

1945-ųjų spalį tėtis jau buvo per daug pavėlavęs, todėl tais mokslo metais negalėjo toliau studijuoti Harvarde; už juodojoje rinkoje užsidirbtus pinigus nusipirko ševį ir susirado laikiną darbą Džordano Maršo – didžiausios Bostono parduotuvės – žaislų skyriuje. Į Harvardą sugrįžo keturiasdešimt šeštųjų rudenį ir sutelkė dėmesį į romanistiką; senelis man paaiškino, jog taip vadinamos prancūzų, ispanų, italų ir portugalų kalbų ir literatūros studijos. („Bent jau dviejų ar trijų“, – dar pridūrė senelis.)

„Tavo tėvas buvo tikras užsienio kalbų specas , – sakė man mama. Gal todėl ir kriptografijos specas ? Bet kodėl mamai ir seneliui rūpėjo, į ką mano pasprukęs tėtis sutelkė dėmesį Harvarde? Iš kur jie apskritai žinojo tas smulkmenas? Kodėl jiems visa tai buvo pranešta?

Turėjom tokią tėčio nuotrauką – daug metų tik tą vienintelį jo atvaizdą ir tebuvau matęs. Toje nuotraukoje tėtis atrodo labai jaunas ir lieknas. (Nufotografuotas 1945-ųjų pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje.) Jis valgo ledus tame karinio jūrų laivyno transportiniame laive, kažkur tarp pietų Italijos pakrantės ir Karibų jūros, pakeliui į Trinidadą.

Juodoji pantera ant tėčio vilkimos odinės piloto striukės tada, ko gero, kaip reikiant užvaldė vaikišką mano vaizduotę; ta iš pažiūros pikta pantera buvo 760-osios bombonešių eskadrilės simbolis. (Šifruotojai dirbo tik ant žemės, bet ir jie gavo pilotų striukes.)

Man į galvą nuolat lindo viską nustelbianti įkyri mintis, kad ir aš turiu karo didvyrio bruožų, nors tėčio kariniai žygiai neatrodė labai didvyriški – netgi vaikui. Bet mano senelis buvo vienas iš Antrojo pasaulinio karo istorijos žinovų, – na, tų, kuriems kiekviena smulkmena baisiai įdomi, – ir jis man vis sakydavo: „Tavyje matau būsimą didvyrį!“

Senelė apie Viljamą Fransį Diną negalėjo pasakyti beveik nieko gero, o mamos vertinimas prasidėdavo ir (dažniausiai) baigdavosi žodžiais „labai gražus“ ir „pasiutiškai drąsus“.

Na, tai ne visai tiesa. Kai mamos paklausiau, kodėl jų santykiai nenusisekė, ji atsakė, kad matė tėtį kai ką bučiuojant. „Mačiau jį bučiuojant kitą “, – teištarė taip atsainiai, lyg būtų sufleravusi aktoriui, pamiršusiam žodį „kitą“. Aš, be abejo, padariau išvadą, kad ji tą bučinį pamatė, kai jau laukėsi manęs, – gal netgi kai jau buvau gimęs, – ir kad iš to, kaip glaudžiai buvo susilietusios lūpos, suprato, jog tai ne šiaip koks nekaltas bučinukas.

– Tikriausiai buvo prancūziškas, su gerklėn sugrūstu liežuviu, – kartą apšvietė mane vyresnė pusseserė – šiurkšti mergiotė, mano dažnai minimos valdingosios tetos duktė. Bet su kuo tėtis bučiavosi? Vis galvojau, ar tai buvo viena iš tų savaitgaliais Atlantik Sitį užplūsdavusių merginų, valdžios institucijų tarnautojų iš Vašingtono. (Kitaip senelis gal išvis nebūtų apie jas užsiminęs.)

Tada tik tiek ir težinojau; nedaug. Tačiau to visiškai pakako, kad imčiau nepasitikėti savimi, – netgi pajusčiau sau antipatiją, – nes buvau linkęs visas savo ydas priskirti biologiniam tėvui. Jį kaltinau dėl visų blogų įpročių, niekingų poelgių ir slapukavimo; iš tikrųjų maniau, kad visos mano blogybės paveldėtos. Visa tai, kas manyje man pačiam atrodė įtartina ir kėlė baimę, mano įsitikinimu, buvo seržanto Dino bruožai.

Argi mama man nesakė, kad būsiu gražus? Ar tai nebus dar viena bėda? O dėl tos pasiutiškos drąsos… na, aš juk drįsau tikėtis (kai man buvo trylika), kad tapsiu rašytoju. Ir jau tada įsivaizdavau, kaip myliuosi su panele Frost.

Patikėkite, nenorėjau būti pasprukusio tėtušio atžala, genetiškai tapačiu jo palikuoniu, visur užtaisančiu merginoms vaikus ir jas metančiu. Juk toks buvo seržanto Dino modus operandi 2, argi ne? Nenorėjau ir jo vardo bei pavardės. Man buvo bjauru būti Viljamu Fransiu Dinu jaunesniuoju – to koduotojo paliktu sūnumi, beveik mergvaikiu! Jei kada pasaulyje apskritai gyveno vaikas, norintis turėti patėvį, trokštantis, kad jo motina bent jau užmegztų su kuo nors rimtus santykius, tai tas vaikas buvau aš.

Štai ir priėjau prie to, nuo ko anksčiau lyg ir norėjau pradėti šį pirmą skyrių, nes iš tikrųjų galėjau pirmiausia papasakoti apie Ričardą Abotą. Nuo jo, netrukus tapusio mano patėviu, prasidėjo viso tolesnio mano gyvenimo istorija; tiesą sakant, jei mama nebūtų įsimylėjusi Ričardo, aš, ko gero, niekad nebūčiau susipažinęs su panele Frost.

Prieš Ričardui Abotui tampant „Ferst Sisterio artistų“ aktoriumi, mūsų miestelio mėgėjų teatre, pasak valdingosios mano tetos, buvo aiškiai juntamas „pagrindinių vyrų vaidmenų atlikėjų trūkumas “; nebuvo nei tikrai šiurpių nedorėlių, nei romantiškų vaikinų, kuriuos matydamos ir jaunos, ir pagyvenusios žiūrovės leipėtų iš susižavėjimo. O Ričardas pasirodė esąs ne šiaip koks aukštas tamsiaplaukis gražuolis – jis buvo tikrų tikriausias to šablono įsikūnijimas. Be to, dar lieknas. Toks lieknas, kad man iškart priminė tėtį, tą koduotoją, kuris vienintelėje mano turimoje nuotraukoje buvo amžinai lieknas – ir amžinai valgė ledus, kažkur tarp pietų Italijos pakrantės ir Karibų jūros. (Savaime suprantama, vis galvojau, ar mama pastebi panašumą.)

Prieš Ričardo Aboto pasirodymą „Ferst Sisterio artistų“ trupėje visi mūsų miestelio teatriuke vaidinę vyrai buvo arba kažką nerišliai murmantys mėmės, nudūrę akis ir vogčiomis žvilgčiojantys į šonus, arba (taip pat lengvai nuspėjami) arogantiški nevykėliai, rėkte išrėkiantys žodžius ir akimis šaudantys į tuoj įsižeidžiančias matroniškas nuolatines žiūroves.

Dėmesio verta išimtis, jeigu jau kalbame apie talentą, – tikrai talentingas aktorius, nors ir nelygintinas su Ričardu Abotu, – buvo mano senelis, Antrojo pasaulinio karo istorijos žinovas Haroldas Maršalas, kurį visi (išskyrus senelę) vadino Hariu. Jis buvo ir didžiausias Ferst Sisterio darbdavys; Haris Maršalas samdomų darbuotojų turėjo daugiau negu privati parengiamoji Feivarit Riverio mokykla – neabejotinai antra pagal didumą darbdavė mažyčiame mūsų miestelyje.

Seneliui Hariui priklausė Ferst Sisterio lentpjūvė ir medienos sandėlis. Hario verslo partneris – rūškanas norvegas, su kuriuo tuoj susipažinsite, – buvo miškininkas. Jis prižiūrėjo miško ruošos darbus, o Haris rūpinosi lentpjūve ir sandėliu. Be to, senelis Haris pasirašydavo visus čekius, ir ant visų žalių rąstus bei pjautinę medieną gabenančių sunkvežimių buvo užrašyta jo pavardė: MARŠALAS. Mažomis geltonomis didžiosiomis raidėmis.

Atsižvelgiant į itin gerą senelio visuomeninę padėtį, atrodė keistoka, kad „Ferst Sisterio artistų“ spektakliuose jam visada tenka vaidinti moteris. Mano senelis buvo nuostabus moterų vaidmenų atlikėjas; miestelio teatriuke Haris Maršalas suvaidino daugybę (kai kas sakė, kad daugumą ) pagrindinių moterų vaidmenų. Tiesą sakant, aš pats senelį geriau prisimenu kaip moterį, o ne kaip vyrą. Scenoje, vaidindamas moteris, jis atrodydavo gyvesnis, energingesnis, negu tikrame gyvenime atlikdamas nuobodų lentpjūvės savininko ir miško pramonininko vaidmenį.

Bet šeimoje dėl to kartais, deja, būdavo šiokių tokių nesutarimų, nes vienintelė senelio Hario varžovė, irgi pretenduojanti į sunkiausius ir didžiausią pasitenkinimą teikiančius moterų vaidmenis, buvo jo vyresnioji duktė, Mjurielė, – ištekėjusi mano mamos sesuo, mano dažnai minima teta.

Teta Mjurielė buvo tik dvejais metais vyresnė už mano mamą; bet ji viską darė pirmiau, kai mano mama apie tai dar nė negalvojo; be to, Mjurielė viską darė tinkamai, netgi (jos pačios manymu) tobulai. Ji atseit Velslio koledže „studijavo pasaulio literatūrą“ ir ištekėjo už nuostabaus mano dėdės Bobo – savo „pirmo ir vienintelio kavalieriaus “, kaip pati jį vadino. Bent jau man atrodė, kad dėdė Bobas nuostabus; su manimi jis visada elgėsi nuostabiai. Bet Bobas, kaip vėliau sužinojau, gėrė, ir tas jo gėrimas tetai Mjurielei buvo labai trikdanti našta. Senelė, iš kurios Mjurielė paveldėjo valdingumą, dažnai sakydavo, kad šitaip besielgiantis Bobas „nevertas“ Mjurielės, – kad ir ką tai reiškė.