Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Mama man sakė, kad už tėčio ištekėjo Atlantik Sityje, Naujojo Džersio valstijoje, 1943-iųjų balandį, – tai buvo šiek tiek pavėluotos priverstinės vedybos, nes aš gimiau Ferst Sisteryje, Vermonte, dar 1942-ųjų kovo mėnesį. Man jau buvo suėję vieneri, kai ji ištekėjo, ir tų „vestuvių“ (juos sutuokė kažkoks miesto savivaldybės sekretorius ar taikos teisėjas) labiausiai norėjo mano senelė, – bent jau taip šnekėjo teta Mjurielė. Turėjau suprasti, kad Viljamas Fransis Dinas vedė nelabai norom.

– Išsiskyrėm, kai tau dar nebuvo sukakę dveji, – sakė man mama. Buvau matęs santuokos liudijimą, todėl ir prisiminiau tą, regis, keistą, toli nuo Vermonto esančią vietą: Atlantik Sitį, Naujojo Džersio valstijoje; ten buvo mano tėčio karinio rengimo stovykla. Ištuokos liudijimo man niekas nerodė.

– Seržantui nerūpėjo nei santuoka, nei vaikai, – kartą pasakė man senelė, akivaizdžiai jausdamasi esanti pranašesnė; netgi būdamas mažas mačiau, kad puikybę mano teta paveldėjusi iš senelės.

Bet per tai, kas – nesvarbu, kieno reikalavimu – įvyko Atlantik Sityje, Naujojo Džersio valstijoje, gautu santuokos liudijimu aš buvau, kad ir pavėluotai, įteisintas. Ir pavadintas Viljamu Fransiu Dinu jaunesniuoju; turėjau jo vardą ir pavardę, nors jo paties šalia nebuvo. Be to, tikriausiai paveldėjau kažkiek to koduotojo genų – beprotišką seržanto drąsą, mamos manymu.

– Koks jis buvo? – klausiau mamos gal šimtą kartų. Ji visada maloniai atsakydavo į tą klausimą.

– Oi, labai gražus – koks būsi ir tu, – tardavo šypsodamasi. – Ir pasiutiškai drąsus. – Mama su manimi elgėsi labai meiliai, kol nebuvau pradėjęs bręsti.

Nežinau, ar visi mažamečiai ir ką tik į paauglystę įžengę berniukai taip nekreipia dėmesio į laiko tėkmę, kaip nekreipiau aš, bet man niekada nė nedingtelėjo, kad reikėtų panagrinėti įvykių seką. Tėtis mamai mane užtaisė tikriausiai 1941-ųjų gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, – bebaigdamas pirmą Harvardo kursą. Bet niekada niekas – netgi kandžias pastabas laidanti teta Mjurielė – apie jį neužsiminė kaip apie Harvardo studentą. Jis buvo vadinamas tik koduotoju (arba seržantu), nors mama neabejotinai didžiavosi jo sąsaja su Harvardu.

– Įsivaizduok, kaip jautiesi, priimtas į Harvardą, kai tau tik penkiolika! – ne kartą girdėjau ją sakant.

Bet jeigu tas mano beprotiškai drąsus tėtis Harvarde studijuoti (1940-ųjų rugsėjį) pradėjo būdamas penkiolikos, jis turėjo būti jaunesnis už mamą, kurios gimtadienis balandžio mėnesį. Keturiasdešimtųjų balandį jai suėjo dvidešimt; o kai aš gimiau, keturiasdešimt antrųjų kovą, mamai buvo be vieno mėnesio dvidešimt dveji.

Gal tada, kai ji pasijuto nėščia, juodu nesusituokė todėl, kad mano tėčiui dar nebuvo aštuoniolikos? Aštuoniolika jam sukako keturiasdešimt antrųjų spalio mėnesį. Kaip man sakė mama, „šaukimo į kariuomenę amžius buvo paslaugiai sumažintas iki tiek“. (Aš tik vėliau vis galvojau, kad žodis „paslaugiai“ mamos lūpose skambėjo neįprastai; gal taip šnekėjo tas Harvardo studentas?)

– Tavo tėvas manė, kad galėtų geriau kontroliuoti savo karinę lemtį, jei pasisiūlytų savanoriu per išankstinį šaukimą, todėl 1943-iųjų sausio mėnesį taip ir padarė, – pasakojo man mama. („Karinę lemtį“ irgi skambėjo kaip ne iš jos žodyno; čia jau buvo aiškiai juntama Harvardo studento įtaka.)

1943-iųjų kovą mano tėtis autobusu nuvažiavo į Masačusetse esančią Fort Devenso bazę – pradėti karinės tarnybos. Tada karinės oro pajėgos dar buvo priskiriamos prie sausumos kariuomenės; ten jis turėjo mokytis specialybės – kriptografijos. Mokymams karinės oro pajėgos buvo užsigrobusios visą Atlantik Sitį ir aplinkines smėlio kopas. Mano tėtis ir kiti apmokomi naujokai „stovyklavo“ prabangiuose viešbučiuose, kuriuos kaip reikiant nusiaubė. Anot senelio, „niekas baruose neprašė parodyti jokių asmens dokumentų. Savaitgaliais miestą užplūsdavo merginos – daugiausia valdžios institucijų tarnautojos iš Vašingtono. Aišku, kad visi ten gerai pasilinksmino, – nors kopose buvo šaudoma iš visokių ginklų“.

Mama pasakojo, kad aplankė tėtį Atlantik Sityje – „gal porą kartų“. (Kai jie dar nebuvo susituokę, o aš buvau vos vienerių?)

Keturiasdešimt trečiųjų balandžio mėnesį į Atlantik Sitį, į tas „vestuves“, mama turbūt važiavo su seneliu; ir tikriausiai iškart po jų tėtis buvo išsiųstas į karinių oro pajėgų kriptografijos mokyklą Polinge, Niujorko valstijoje, – kur mokėsi naudotis kodų knygomis ir šifravimo juostelėmis. Iš ten – keturiasdešimt trečiųjų vasaros pabaigoje – jį nusiuntė į Šanut Fildą Rantule, Ilinojaus valstijoje. „Ilinojuje jis jau praktikuodamasis gilinosi į kriptografijos pašaknes“, – pasakojo mama. Vadinasi, juodu vis dar palaikė ryšį ir kai po mano gimimo jau buvo praėję septyniolika mėnesių. (Šiaip mama retai kada sakydavo „gilinosi į pašaknes“.)

„Šanut Filde tavo tėtis buvo išmokytas naudotis paprasčiausia karine šifravimo mašinėle – iš esmės lyg ir teletaipu su pridėtu elektroniniu šifrų mechanizmu“, – aiškino senelis. Bet man tai buvo tarsi kokia paukščių kalba; gal netgi pradingęs tėtis nebūtų galėjęs apie šifravimo mašinėlės veikimo principą man papasakoti taip, kad suprasčiau.

Senelis žodžių „koduotojas“ arba „seržantas“ niekada netardavo menkinamai ir labai mėgo man pasakoti, ką tėtis veikė per karą. Turbūt vaidindamas Ferst Sisterio mėgėjų teatro spektakliuose senelis išsiugdė būtiną gebėjimą įsiminti tokias konkrečias ir painias smulkmenas; jam kiekvieną kartą pavykdavo tiksliai pakartoti tą patį pasakojimą apie tėčio nuotykius, nors šifruotojo darbas karo metais – slaptų pranešimų šifravimas ir iššifravimas – nebuvo visai nuobodus.

JAV kariuomenės oro pajėgų Penkioliktosios eskadros štabas buvo Baryje, Italijoje. O 760-oji bombonešių eskadrilė, kurioje tarnavo mano tėtis, dislokuota Spinacolos karinių oro pajėgų bazėje – kaimo laukuose į pietus nuo miestelio.

Kai sąjungininkai įsiveržė į Italiją, Penkioliktoji eskadra bombardavo Vokietijos pietus, Austriją ir Balkanus. Nuo 1943-iųjų lapkričio iki 1945-ųjų pavasario tuose mūšiuose pradingo daugiau negu tūkstantis sunkiųjų bombonešių B-24. Bet šifruotojai neskraidė. Mano tėtis turbūt retai kada išeidavo iš Spinacolos bazėje įrengto kodavimo kambario; dvejus paskutinius karo metus jis praleido su savo kodų knygomis ir tuo neperprantamu šifravimo prietaisu.

Bombonešiai puolė nacistų gamyklų kompleksus Austrijoje ir naftos telkinius Rumunijoje, o mano tėtis tenukeliaudavo tik į Barį – iš esmės tam, kad juodojoje rinkoje parduotų cigaretes. (Mama mane tikino, kad seržantas Viljamas Fransis Dinas nerūkė, bet Baryje pardavė tiek cigarečių, kad paskui, grįžęs į Bostoną, už tuos pinigus nusipirko automobilį – dvivietį 1940-ųjų ševroletą.)

Tėtį demobilizavo gana greitai. Keturiasdešimtųjų pavasarį jis praleido Neapolyje, kurį apibūdino kaip „žavingą ir linksmą, skendintį aluje“. ( Kam apibūdino? Jeigu jis su mama išsiskyrė anksčiau, negu man sukako dveji, – kaip išsiskyrė? – kodėl dar rašė jai laiškus ir kai aš jau buvau trejų?)

Gal jis rašė seneliui; juk ne mama, o senelis man pasakė, kad tėtis į karinio jūrų laivyno transportinį laivą įlipo Neapolyje. Paskui, šiek tiek luktelėjęs Trinidade, tėtis vienu iš C-47 buvo nuskraidintas į bazę Natalyje, Brazilijoje, kur, pasak jo, buvo „labai gera“ kava. Iš Brazilijos kitas C-47 – apibūdintas kaip „senstelėjęs“ – jį nugabeno į Majamį. Galiausiai į šiaurę važiavęs karinis traukinys grąžino kareivius į tas vietas, kur jie turėjo būti išvis paleisti; taigi tėtis vėl atsidūrė Fort Devense, Masačusetso valstijoje.