Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Taigi panelė Frost, besilaikanti tokio požiūrio, tebebuvo netekėjusi ir kai aš su ja susipažinau; Ferst Sisterio jaunikiai, nors man tai atrodė nesuvokiama, jai jau seniai nebeprisistatinėjo.

Lemtingasis Dikenso romanas, – kurį perskaitęs panorau tapti rašytoju, bent jau taip visada sakau, – buvo „Didieji lūkesčiai“. Neabejoju, kad ir pirmą, ir antrą kartą jį perskaičiau būdamas penkiolikmetis. Tikrai žinau, kad tada dar nesimokiau privačioje berniukų mokykloje, nes tą knygą gavau Ferst Sisterio miestelio bibliotekoje – du kartus. Niekad nepamiršiu dienos, kai nuėjau ten, norėdamas pasiimti ją antrą kartą; iki tol man nė sykio nesinorėjo iš naujo skaityti viso romano.

Panelė Frost įbedė į mane skvarbų žvilgsnį. Tada mano viršugalvis vargu ar siekė jos pečius. „ Kadaise panelė Frost buvo kaip kokia statula“, – sakė man teta, tarytum net panelės Frost ūgis ir figūra būtų egzistavę tik praeityje. (Žinojau, kad man ji visada bus kaip statula.)

Panelė Frost buvo tiesios laikysenos, plačių pečių moteris, tačiau mano dėmesį labiausiai patraukė mažytės, bet dailios jos krūtys. Kaip savotiškas kontrastas vyriškam ūgiui ir akivaizdžiai fizinei jėgai, panelės Frost krūtys atrodė ką tik atsiradusios – neįtikimai mergaitiškos, tarsi dar tebedygstančios. Nesupratau, kaip ne per jauniausia moteris gali šitaip atrodyti, bet buvo aišku, kad jos krūtys sužadina visų ją išvystančių paauglių vaizduotę; na, aš taip maniau tada, su ja susipažinęs, – kada tai buvo? – 1955-aisiais. Be to, noriu jus patikinti, kad panelė Frost niekada nebūdavo apsirengusi provokuojamai, bent jau ten, priverstinėje apytuštės Ferst Sisterio viešosios bibliotekos tyloje; ten beveik niekas neužeidavo, nei dieną, nei vakare, kad ir kelinta būtų valanda.

Kartą nugirdau valdingąją tetą sakant (mano mamai): „Panelė Frost jau nebe tokio amžiaus, kai pakanka paaugliškų liemenėlių.“ Aš, trylikametis, tada pamaniau, jog tai reiškia, kad – nuolat viską kritikuojančios tetos nuomone – panelės Frost liemenėlės netinka jos krūtims, arba atvirkščiai. Buvau įsitikinęs, kad tinka ! Ir dabar, visą laiką, kol kankinamai mąsčiau apie skirtingą savo paties ir tetos domėjimąsi panelės Frost krūtimis, žadą atimanti bibliotekininkė neatitraukė nuo manęs minėtojo skvarbaus žvilgsnio.

Su ja susipažinau būdamas trylikos; o šią baugią akimirką man jau buvo penkiolika, bet kiaurai veriančiomis akimis panelė Frost žiūrėjo taip ilgai, kad atrodė, jog ji ištisus dvejus metus ir išbuvo įbedusi į mane tą savo žvilgsnį. Galiausiai, išgirdusi, kad noriu dar kartą perskaityti „Didžiuosius lūkesčius“, ji tarė:

– Šitą jau skaitei, Viljamai.

– Taip, man labai patiko, – pasakiau, vos neleptelėjęs, kad man labai patinka ji . Ji kalbėjo itin oficialiai – buvo pirmas žmogus, į mane visada taip ir kreipdavęsis: Viljamai . Šeima ir draugai vadino Bilu arba Biliu.

Norėjau pamatyti panelę Frost dėvinčią tik liemenėlę, nepakankamai (visur kištis mėgstančios mano tetos manymu) suvaržančią krūtis. Bet tokios įžūlybės vis dėlto neišpyškinęs, paprašiau:

– Norėčiau „Didžiuosius lūkesčius“ perskaityti dar kartą.

(Nė žodžio apie nuojautą, kad panelė Frost man bus padariusi tokį pat pribloškiamą įspūdį, kokį Estela daro vargšui Pipui.)

– Taip greit? – nustebo panelė Frost. – Juk „Didžiuosius lūkesčius“ skaitei vos prieš mėnesį!

– Nekantrauju perskaityti dar kartą.

– Yra daug Čarlzo Dikenso knygų, – pasakė man panelė Frost. – Gal paskaityk kurią nors kitą, Viljamai.

– O, paskaitysiu, – patikinau ją, – bet pirmiausia noriu dar kartą perskaityti šitą.

Kai panelė Frost antrą kartą ištarė „Viljamai“, man akimirksniu pasistojo, – nors tada mano, penkiolikmečio, penis buvo mažas ir erekcija juokingai menka. (Turbūt pakanka pasakyti, jog nebuvo pavojaus, kad panelė Frost tą erekciją pastebės .)

Visažinė teta mano mamai buvo sakiusi, kad aš, kaip tokio amžiaus, per menkai išsivystęs. Savaime suprantama, ji turėjo omeny, kad „per menkai išsivystęs“ kitu atžvilgiu (arba visais); kiek žinau, mano penį ji galėjo būti mačiusi tik kai buvau kūdikis, – o gal nematė ir tada. Neabejoju, kad apie žodį „penis“ dar turėsiu ką papasakoti. O kol kas jums užteks žinoti, jog man itin sunku ištarti „penis“; šiaip taip išspaustas, tas žodis, – kai apskritai pavyksta jį pasakyti balsu, – mano lūpose skamba kaip „pėnis“. Rimuojasi su „kėnis“, jeigu jums dar neaišku. (Kaip galėdamas vengiu daugiskaitos.)

Šiaip ar taip, tada, kai pareiškiau norįs antrą kartą pasiimti „Didžiuosius lūkesčius“, panelė Frost apie mano seksualines kančias išvis nieko nežinojo. Tiesą sakant, man pasirodė, jog ji įsitikinusi, kad, kai bibliotekoje šitiek knygų, skaitydamas kurią nors iš naujo tiesiog nedovanotinai švaistyčiau laiką.

– Kuo tie „Didieji lūkesčiai“ tokie ypatingi? – paklausė panelė Frost.

Ji buvo pirmas žmogus, kuriam pasakiau, jog noriu tapti rašytoju, „todėl, kad perskaičiau „Didžiuosius lūkesčius“, bet iš tikrųjų tai norėjau dėl jos .

– Nori tapti rašytoju ! – šūktelėjo panelė Frost; neatrodė, kad ji tuo džiaugtųsi. (Po daugelio metų vis galvojau, ar panelė Frost būtų kaip nors išreiškusi pasipiktinimą žodžiu „sodomitas“, jei būčiau šitaip įvardijęs pageidaujamą profesiją.)

– Taip, rašytoju… tikriausiai, – pasakiau.

– Negali žinoti, kad tikrai tapsi rašytoju ! – tarė panelė Frost. – Tai ne tokia profesija, kokią tiesiog pasirinktum.

Taip sakydama ji, žinoma, neklydo, tačiau to aš tada dar nesupratau. Ir „Didžiųjų lūkesčių“ prašiau ne tik todėl, kad iš tikrųjų norėjau tą knygą perskaityti dar kartą; taip įkyriai kaulijau iš dalies dėl to, kad kuo labiau panelė Frost irzo, tuo maloniau man buvo žiūrėti, kaip ji staiga įkvepia oro – kaip kilsuoja stulbinamai mergaitiškos jos krūtys.

Ir būdamas penkiolikos tebesijaučiau ją beviltiškai įsimylėjęs – kaip ir prieš porą metų. Ne, turiu patikslinti: penkiolikmetį ji mane traukė dar labiau negu tada, kai buvau trylikos ir tik svajojau, kaip norėčiau su ja pasimylėti ir tapti rašytoju, – sulaukęs penkiolikos, mylėjimąsi įsivaizdavau aiškiau (tame vaizdinyje buvo daugiau konkrečių detalių), be to, jau turėjau parašęs kelis sakinius, kuriais pats žavėjausi.

Žinoma, ir mylėjimasis su panele Frost, ir tai, kad tapsiu rašytoju, buvo vargiai tikėtini dalykai, – bet gal vis dėlto įmanomi? Labai keista, tačiau man pakako puikybės, kad tuo tikėčiau. O iš kur ta mano nenormali savimana ir niekuo nepagrįstas pasitikėjimas savimi? Na, galėjau tik spėti, kad su tuo kažkaip susiję genai.

Ne, ne motinos; jos, nematomos suflerės, vaidmenyje neįžvelgiau jokios puikybės. Šiaip ar taip, daugumą vakarų praleidau su mama saugiame labai ir nelabai talentingus (ir apskritai neturinčius jokio talento) mūsų miestelio mėgėjų teatro draugijos narius priglaudusiame uoste. Ne visi tame teatriuke buvo išdidūs ir visada pasikliaujantys savimi, – todėl ir reikėjo suflerės.

Jeigu mano puikybė paveldėta, tai tikrai iš biologinio tėvo. Man visi sakė, kad mudu niekada nebuvom susitikę; jį pažinojau tik iš kitų žmonių atsiliepimų, ne per geriausių.

„Koduotojas“, – taip jį vadino mano senelis, – arba, rečiau, „seržantas“. Mama, pasak senelės, dėl to seržanto metė koledžą. (Senelei visada menkinamai tariamas „seržantas“ patiko labiau negu „koduotojas“.) Ar Viljamas Fransis Dinas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių mama nebaigė koledžo, aš iš tikrųjų ir nežinojau; mama tada ėmė lankyti sekretorių mokyklą, bet jau pastojusi nuo jo, laukdamasi manęs. Taigi ji nebaigė ir tos sekretorių mokyklos.