Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Dėl to seneliui Hariui, būsimam Ričardo uošviui, iškilo šiokių tokių sunkumų: pirmiausia, senelis Haris ir kaip moteris buvo gerokai per senas, kad megztų romantiškus santykius su tokiu jaunu gražuoliu kaip Ričardas. (Apie tai, kad Ričardas Abotas su seneliu Hariu scenoje bučiuotųsi , nebuvo nė kalbos!)

Dar didesnių sunkumų, – kaip ir reikėjo tikėtis, turint omenyje jos išdidžiai skambantį balsą ir tuščią galvą, – tai kėlė tetai Mjurielei. Ričardas Abotas, palyginti su ja, buvo pernelyg geras pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Pamačiusi jį toje pirmoje aktorių atrankoje, Mjurielė iš susijaudinimo tik kažką neaiškiai vapėjo; vėliau priblokšta teta sakė, jog iškart suprato, kad mano mama ir Ričardas, „vos pažvelgę vienas į kitą, tarsi pakvaišo “. Mjurielei būtų buvę jau tikrai pernelyg sunku – netgi scenoje – įsivaizduoti, kad ji užmezgusi meilės ryšį su būsimu svainiu. (O mano mama jiems dar sufleruotų !)

Būdamas trylikos, nelabai suvokiau, koks siaubas apėmė tetą Mjurielę, kai ji taip netikėtai (pirmą kartą) pamatė, koks turi būti pagrindinių vaidmenų atlikėjas; ir nė nepastebėjau, kad mano mama ir Ričardas Abotas, „vos pažvelgę vienas į kitą, tarsi pakvaišo “.

Senelis Haris buvo žavus ir labai maloniai sutiko tą grakštų jauną vyriškį, naująjį Feivarit Riverio mokyklos mokytoją.

– Visada ieškom naujų talentingų aktorių, – draugiškai tarė Ričardui mano senelis. – Ką jūs ten dėstot? Šekspyrą?

– Ir dėstau, ir statau spektaklius, – atsakė seneliui Ričardas. – Berniukų mokyklos teatre, be abejo, būna tam tikrų nepatogumų, bet ir berniukai, ir mergaitės Šekspyrą geriausiai supranta vaidindami pagal jo pjeses statomuose spektakliuose.

– Sakydamas, jog būna „nepatogumų“, tikriausiai turit omeny, kad berniukai atlieka moterų vaidmenis? – šelmiškai paklausė senelis Haris. (Ričardas Abotas, ką tik susipažinęs su lentpjūvės savininku Hariu Maršalu, juk negalėjo žinoti, kad šis miško pramonininkas scenoje pasirodo labai vykusiai persirengęs moterimis.)

– Dauguma berniukų visiškai nemoka būti moterimis, – tai labai atitraukia dėmesį nuo pjesės, – atsakė Ričardas.

– A, – tarė senelis Haris. – Tai ką ketinate daryti?

– Galvoju, gal reikėtų į aktorių atranką pasikviesti jaunas mokytojų žmonas… ir gal dar vyresnes dukteris.

– A, – vėl tarstelėjo senelis Haris. – Gal ir miestelyje atsirastų keli tinkami žmonės, – pasiūlė; jis visada norėjo suvaidinti Reganą arba Gonerilę – kurią nors iš „tų šlykščių Lyro dukterų“, kaip, griebdamasis aliteracijos, jas vadino. (Ką jau kalbėti apie trokštamiausią ledi Makbet vaidmenį!)

– Manau, reikėtų rengti atviras atrankas, – tarė Ričardas Abotas. – Ir tikiuosi, kad vyresnės moterys pernelyg netrikdys berniukų mokyklos mokinių.

– Na, taip – tokių keblumų būna, – supratingai šypsodamasis linktelėjo senelis Haris. Kaip vyresnė moteris, jis jau daugybę kartų buvo daug ką sutrikdęs ; Hariui Maršalui pakakdavo žvilgtelėti į savo žmoną ir vyresniąją dukterį, kad pamatytų, kaip moterys trikdo vyrus. Tačiau aš tada, būdamas trylikos, nesupratau, kaip gudriai senelis mėgina gauti daugiau moterų vaidmenų; jo pokalbis su naujuoju pagrindinių vyrų vaidmenų atlikėju man atrodė labai draugiškas ir nuoširdus.

Tą rudens penktadienio vakarą – aktorių atrankos visada būdavo rengiamos penktadienių vakarais – pastebėjau tik kaip Ričardo Aboto žinių apie teatrą ir jo, kaip aktoriaus, gabumų dėka pasikeitė diktatoriškai nusiteikusio režisieriaus santykiai su būsima labai ir nelabai talentingų (ir apskritai neturinčių jokio talento) artistų trupe. Iki tol dar niekas griežtajam „Ferst Sisterio artistų“ režisieriui nebuvo metęs iššūkio kaip dramaturgui ; mūsų teatriuko režisierius, nuolat sakydavęs, kad „tik vaidinti“ jam nebūtų įdomu, dramaturgijoje buvo anaiptol ne diletantas; be to, pats nė kiek neabejojo esąs Ibseno, kurį garbino jau be jokio saiko, kūrybos žinovas.

Tas jokių prieštaravimų dar negirdėjęs režisierius, Nilsas Borkmanas, – minėtasis norvegas, senelio Hario verslo partneris, miškininkas, miško kirtėjas ir dramaturgas , – atrodė esąs tikrų tikriausias skandinaviškos depresijos, melancholijos ir blogos nuojautos įsikūnijimas. Miško ruoša buvo Nilso Borkmano verslas (ar bent jau pagrindinis darbas), o dramaturgija – jo aistra.

Prie vis labiau liūstančio norvego pesimizmo prisidėjo ir tai, kad teatre besilankantys neišprusę Ferst Sisterio gyventojai nieko neišmanė apie rimtus dramos veikalus. Kultūriniame skurde gyvenantis mūsų miestelis tikėjosi (netgi pageidavo) ir toliau būti penimas jau šleikštulį keliančiais Agatos Kristi kūriniais. Buvo aiškiai matyti, kaip Nilsas Borkmanas kankinasi, metai iš metų adaptuodamas ir režisuodamas tokius primityvius niekalus kaip „Žmogžudystė klebonijoje“ – vienas iš detektyvinių romanų apie mis Marpl; mano išdidžiai kalbanti teta Mjurielė daug kartų vaidino mis Marpl, bet Ferst Sisterio gyventojai būdavo labiau patenkinti, kai tos įžvalgios (tačiau itin moteriškai atrodančios) ponios vaidmenį atlikdavo senelis Haris. Haris turbūt įtikinamiau atskleisdavo kitų žmonių paslaptis, – ką jau kalbėti apie tai, kad, kaip tokio amžiaus ponia, buvo moteriškesnis.

Per vieną repeticiją Haris aikštingai pasakė, kaip tikriausiai būtų pasakiusi ir pati mis Marpl:

– Bet kas gi, dėl Dievo meilės, galėjo norėti pulkininko Protero mirties?

Tai išgirdusi mano mama, amžina suflerė, tarė:

– Tėtuk, tokių žodžių čia nėra.

– Žinau, Mere, tik norėjau truputį pajuokauti, – atsakė senelis.

Mano mama, Merė Maršal, – Merė Din (keturiolika nelemtų metų iki santuokos su Ričardu Abotu), – senelį vadino tėtuku . Išdidžioji teta Mjurielė į Harį kreipdavosi „tėve“, tokiu pat oficialiu balsu kaip ir močiutė Viktorija, kuriai vyras visada buvo tik Haroldas – ne Haris.

Nilsas Borkmanas režisavo visokį Agatos Kristi „popsą“, kaip pats pašaipiai vadino jos romanus, tarsi jau apsipratęs su mintimi, kad yra pasmerktas ir paskutinį savo gyvenimo vakarą žiūrėti „Mirtį ant Nilo“ arba „Pavojų Endhauze“, – tarsi jam būtų buvę lemta ir į kapus nueiti su neišdildomais atsiminimais apie „Dešimt indėniukų“.

Agata Kristi Borkmanui buvo tarytum koks kryžius, kurį tas norvegas nešė ne itin stojiškai, – jis jos nekentė , baisiausiai dėl jos burbėjo, – bet spektakliais pagal Agatą Kristi ir kitomis lėkštomis to laiko pramogomis prisiviliojęs visą salę žiūrovų, niūrusis norvegas kasmet, kiekvienam rudens sezonui, galėdavo režisuoti ir „ką nors rimta“.

„Ką nors rimta, kad pritaptų prie to metų laiko, kai miršta liapai“, – sakydavo Borkmanas. Iš žodžio „liapai“ galėjai suprasti, kad angliškai jis kalba aiškiai, bet netobulai. (Trumpai tariant, toks jau buvo tas Nilsas: suprantamas, bet netobulas.)

Per aktorių atranką, vykusią tą penktadienį, kai Ričardas Abotas pakeitė daugelio žmonių ateitį, Nilsas visiems pranešė, kad šį rudenį „kas nors rimta“ vėl bus jo mėgstamas Ibsenas; negana to, rinktis reikėjo tik iš trijų Ibseno kūrinių.

– Kurių trijų? – paklausė jaunasis talentas – Ričardas Abotas.

– Trijų probleminių , – atsakė Nilsas – labai aiškiai, jo paties manymu.

– Kaip suprantu, turite omenyje „Hedą Gabler“ ir „Lėlių namus“, – iškart atspėjo Ričardas. – O trečia tikriausiai bus „Laukinė antis“?