Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Senelė, nors šiaip tai tikra snobė, visur kaišiodavo nuvalkiotas frazes ir visiems žinomus priežodžius, ir atrodė, kad teta Mjurielė, kad ir kokia išsimokslinusi, vis dėlto bus paveldėjusi (arba tiesiog mėgdžioja) pernelyg paprastą, nuobodžią motinos kalbėseną.

Manau, Mjurielė teatrą taip mėgo, jai jo taip reikėjo todėl, kad ji troško savo didingai skambančiu balsu pasakyti ką nors originalaus. Mjurielė buvo graži – liekna griausmingai kalbanti brunetė dėmesio verta operos dainininkės krūtine, – bet visiška tuščiagalvė. Kaip ir senelė, teta Mjurielė sugebėdavo pūstis ir visus kritikuoti nepasakydama nieko, kas būtų įrodoma ar bent jau įdomu; šiuo atžvilgiu ir senelė, ir teta man atrodė tiesiog arogantiškos nuobodos.

Apie tetą Mjurielę reikia pasakyti, kad nepriekaištingos tarties dėka jos žodžiai scenoje skambėdavo visiškai įtikimai; ji buvo tobula papūga, bet šnekanti kažkaip automatiškai, be jokio jausmo, simpatinga arba antipatiška – nelygu ką vaidino. Mjurielė kalbėdavo pakiliai, tačiau trūko jos pačios „esybės“; be to, ji amžinai kuo nors skųsdavosi.

O senelė buvo jau tokio amžiaus, kai žmonės darosi nepalenkiami, ir dar konservatyviai išauklėta; dėl šių suvaržymų ji manė, kad teatras iš esmės nepadorus – arba, jei vertintume atlaidžiau, ne itin dorovingas – ir kad moterys neturėtų ten lįsti. Viktorija Vintrop ( Vintrop buvo mano senelės mergautinė pavardė) laikėsi nuomonės, kad visuose spektakliuose visus moterų vaidmenis turėtų atlikti berniukai ir vyrai; ji pripažino, kad senelio (kaip įvairių moterų vaidmenų atlikėjo) pergalės scenoje ją trikdo, bet vis tiek sakė, kad šitaip pjeses ir reikėtų statyti – vaidinti turėtų tik vyrai.

Senelę – aš ją vadinau močiute Viktorija – baisiai vargino tai, kad Mjurielė būdavo (dienų dienas) tiesiog nepaguodžiama, kai koks svajonių vaidmuo atitekdavo ne jai, o seneliui Hariui. O Haris, atvirkščiai, nudžiugdavo, kai trokštamą vaidmenį gaudavo jo duktė. „Jiems, matyt, reikėjo jaunos gražuolės, Mjuriele, – čia jau aš negaliu su tavim lygintis, jaučiuosi sutriuškintas.“

Nesu tuo tikras. Senelis buvo smulkių kaulų, dailaus veido; be to, vikrus ir be jokių pastangų pratrūkstantis tiek mergaitišku juoku, tiek širdį draskančia rauda. Jis įtikinamai vaidino ir intrigantes, ir skriaudžiamas moteris – ir įtikinamiau negu teta Mjurielė scenoje bučiavosi su visokiais netinkamai parinktais vyrų vaidmenų atlikėjais. Mjurielė visa susigūždavo, kai spektaklyje reikėdavo bučiuotis, nors dėdė Bobas dėl to nė kiek neprieštaravo. Bobui turbūt netgi patiko matyti ir žmonos, ir uošvio bučinius scenoje, – ir tai buvo gerai, nes daugumoje pjesių jie vaidino pagrindinius moterų vaidmenis.

Dabar, kai jau esu vyresnis, galiu dar geriau įvertinti dėdę Bobą, kuriam „turbūt patiko“ daugelis žmonių ir įvykių – ir kuris sugebėjo man perteikti žodžiais neišreikštą, bet nuoširdžią užuojautą. Manau, kad Bobas perprato iš Vintropų kilusių šeimos narių mąstyseną; tos Vintropų moterys buvo seniai įpratusios (arba iš prigimties linkusios) į mus, visus kitus, žiūrėti niekinamai. Bobas man jautė gailestį, nes žinojo, kad močiutė Viktorija ir teta Mjurielė (ir netgi mama) mane budriai stebi, ar nepamatys kokių nors ženklų, rodančių, kad aš – kaip jos visos bijojo, kaip bijojau ir pats – esu tikras niekam tikusio tėvelio sūnelis. Buvau tarytum teisiamas dėl žmogaus, kurio nepažinojau, genų; o dėdė Bobas, tikriausiai todėl, kad gėrė ir buvo laikomas „nevertu“ Mjurielės, puikiai žinojo, kaip jaučiasi žmogus, teisiamas tų Vintropų palikuonių.

Dėdė Bobas dirbo Feivarit Riverio mokykloje, buvo atsakingas už naujų mokinių priėmimą. Tai, kad mokykla nepateikdavo aiškiai apibrėžtų reikalavimų stojantiesiems, dar nereiškė, jog mano dėdė asmeniškai kaltas dėl Feivarit Riverio nesėkmių. Tačiau namuose Bobą vis dėlto kaltino; Vintropų palikuonės sakė, kad jis „per daug nuolaidžiauja“, – tai, beje, buvo dar viena priežastis, dėl kurios dėdė Bobas man atrodė nuostabus.

Prisimenu, jog daug ką girdėjau kalbant, kad Bobas geria, bet pats jo girto nemačiau, – na, išskyrus vieną įspūdingą atvejį. Tiesą sakant, visus tuos metus, kai augau Ferst Sisteryje, Vermonto valstijoje, maniau, kad sunkumai dėl Bobo girtavimo gerokai perdėti; tos Vintropų moterys, dorovingai įsižeidusios, apskritai mėgdavo viską išpūsti. Teisuoliškas piktinimasis buvo Vintropų giminės bruožas.

Šešiasdešimt pirmųjų vasarą, keliaudamas su Tomu, kažkaip užsiminiau, kad Bobas – mano dėdė. (Žinau – apie Tomą dar nepasakojau. Turėsite būti kantrūs; man sunku pereiti prie Tomo.) Mudviem su Tomu tai buvo atseit labai svarbi vasara tarp parengiamosios mokyklos baigimo ir studijų universitete pradžios; mudviejų šeimos leido mums atsikvėpti nuo įprastų vasaros darbų ir šiek tiek pakeliauti. Tikriausiai buvo tikimasi, kad jausimės patenkinti, tą vienintelę vasarą šitaip abejotinai pamėginę „rasti“ save, bet mudviem su Tomu ta padovanota vasara neatrodė tokia svarbi, koks, visų manymu, turėtų būti tas žmogaus gyvenimo tarpsnis.

Pirma, neturėjom pinigų, ir jau pats kelionės po Europą neįprastumas mus baugino; antra, mudu jau buvom „radę“ save ir niekaip negalėjom susitaikyti su tuo, kas esam, – bent jau viešai. Tiesą sakant, kai kas mumyse pačiuose ir vargšui Tomui, ir man atrodė taip pat neįprasta (ir kėlė tokią pat baimę) kaip ir tai, ką sugebėjom – kažkaip probėgšmais – pamatyti Europoje.

Net neprisimenu, kodėl buvo paminėtas dėdės Bobo vardas; Tomas jau žinojo, kad aš – to „priėmėjo Bobo“, kaip jis sakė, giminaitis.

– Mes ne kraujo giminės, – ėmiau aiškinti. (Kad ir kaip kito alkoholio kiekis dėdės Bobo kraujyje, Vintropų kraujo jis vis tiek neturėjo nė lašo.)

– Judu ir nepanašūs! – šūktelėjo Tomas. – Bobas toks malonus , su juo taip lengva…

Žinoma, mudu su Tomu tą vasarą nuolat ginčijomės. Kažkurios karalienės vardu pavadintu laineriu (studentų klase) iš Niujorko nuplaukėm į Sautamptoną; paskui persikėlėm į žemyną, atsidūrėm Ostendėje; pirmas Europos miestas, kuriame nakvojom, buvo viduramžiškoji Briugė. (Briugė tikrai graži, bet labiau negu senosios turgavietės varpinė mane sužavėjo viena tokia pensione, kur apsistojom, dirbusi mergina.)

– Turbūt ketinai jos paklausti, ar ji turi kokią draugę man? – tarė Tomas.

– Mes tiesiog vaikščiojom po miestą… negalėjom atsišnekėti, – paaiškinau. – Gal tik kokį kartą pasibučiavom.

– O, ir tai viskas ? – burbtelėjo Tomas. Taigi vėliau, kai pareiškė, kad dėdė Bobas „malonus“ ir su juo „taip lengva“, supratau, jog Tomas nori pasakyti, kad aš nesu malonus.

– Turėjau omeny tik tai, kad su tavimi nelengva, Bilai, – pasakė Tomas. – Juk tikrai nesi tokio gero būdo kaip priėmėjas Bobas, ar ne?

– Negaliu patikėti, kad suirzai dėl tos mergiotės Briugėj, – stebėjausi.

– Gaila, kad pats nematei, kaip spoksojai į jos papus… ne per didžiausius. Supranti, Bilai, merginos pastebi , kad spoksai į jų papus, – pridūrė Tomas.

Tačiau ta mergina, su kuria susipažinau Briugėje, buvo visai nesvarbi. Tiesiog jos papukai man priminė, kaip kilsavo stulbinamai mergaitiškos panelės Frost krūtys, o aš tebebuvau įsimylėjęs panelę Frost.

O, permainų vėjai! Mažuose Naujosios Anglijos šiaurės miesteliuose jie būna ne itin švelnūs. Po pirmos aktorių atrankos, per kurią į mūsų teatriuką atėjo Ričardas Abotas, jau kitaip buvo skirstomi netgi moterų vaidmenys, nes visi iškart suprato, kad ir veržlius vaikinus, ir nedorus (arba tiesiog sumiesčionėjusius) vyrus, ir klastingus meilužius vaidins Ričardas; taigi ir parinktos partnerės turės jam prilygti.