Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Prisimenu tą nuostabų vakarą – net paprasčiausias ėjimas Upės gatve su žavinguoju Ričardu Abotu atrodė romantiškas. Visi tos gatvės vaikai ir šunys žaidė užpakaliniuose kiemuose, Feivarit Riverio mokyklos bokšto laikrodis mušė valandas. (Buvo dar tik septinta rugsėjo šiokiadienio vakaro valanda, ir mano vaikystė, kaip sakė Ričardas, baigėsi, ir prasidėjo paauglystė.)

– O kas tavyje tave patį labiausiai domina, Bilai? – paklausė Ričardas Abotas.

– Norėčiau žinoti, kodėl taip staiga, nepaaiškinamai… įsimyliu , – atsakiau.

– A, įsimyli … netrukus įsimylėsi dar dažniau, – padrąsinamai tarė Ričardas. – Įsimylėjimai – įprastas dalykas, to reikia tikėtis… ir tuo mėgautis ! – pridūrė.

– Kartais įsimyliu ne tuos žmones, – mėginau paaiškinti.

– Bet žmonės juk negali būti „ne tie“, jeigu jau įsimyli, Bilai, – patikino mane Ričardas. – Neįmanoma prisiversti ką nors įsimylėti arba neįsimylėti.

– A, – tarstelėjau. Būdamas trylikos, iš to, ką išgirdau, turbūt padariau išvadą, kad įsimylėjimas – smarkesnis jausmas, negu man iš pradžių atrodė.

Dabar juokinga prisiminti, kad, praėjus vos šešeriems metams, kai leidausi į tą visą vasarą trukusią kelionę su Tomu, – į Briugėje nekaip prasidėjusią kelionę po Europą, – įsimylėjimas jau apskritai atrodė vargiai tikėtinas; gal netgi neįmanomas. Tą vasarą man buvo tik devyniolika, bet jaučiausi galutinai įsitikinęs, kad niekada nebeįsimylėsiu.

Nelabai žinau, kokias viltis tą vasarą puoselėjo vargšas Tomas, bet aš pats buvau dar toks nepatyręs, jog maniausi išgyvenęs jau paskutinį tokį smarkų ir skaudų įsimylėjimą. Tiesą sakant, buvau toks apgailėtinai naivus, – kaip ir Tomas, – kad net įtikėjau iki gyvenimo pabaigos spėsiąs atsigauti ir pamiršti tą nedidelę žalą, kurią gal patyriau, kankindamasis iš meilės panelei Frost. Dar nebuvau užmezgęs tiek meilės ryšių, kad suvokčiau, jog panelė Frost mane paveikė ilgam; tos žalos negalėjai vadinti „nedidele“.

O dėl Tomo, tai tiesiog maniau, kad turėčiau būti atsargesnis, dairydamasis į jaunas viešbučių kambarines ir kitas mudviejų su Tomu kelionėje sutinkamas mažakrūtes merginas ir moteris.

Žinojau, kad Tomas jaučiasi nesaugus; supratau, kaip jautriai jis reaguoja, pasak jo paties, „nustumtas į šalį“, – jam nuolat atrodė, kad jo nepastebiu arba santykius su juo laikau savaime suprantamu dalyku, arba paprasčiausiai nekreipiu į jį dėmesio. O aš maniausi esąs apdairus, neleidžiąs sau per ilgai žiūrėti į ką nors kitą.

Bet vieną vakarą – buvom Romoj – Tomas man pasakė: „Geriau jau tu spoksok į prostitutes. Joms patinka, kai į jas spoksoma, Bilai, o man baisi kančia, kai žinau, kad apie jas galvoji, – ypač apie tą aukštaūgę su vos pastebimais ūseliais, – bet nė nežvilgteli !“

Kitą vakarą – nebeprisimenu, kur buvom, bet paskui sugulėm miegoti, ir aš maniau, kad Tomas jau užsnūdo, bet jis staiga tamsoje tarė: „Tarsi tau būtų pataikyta tiesiai į širdį, Bilai, tačiau tu nejauti, kad ji peršauta kiaurai ir kad netenki kraujo. Gal net negirdėjai šūvio!“

Bet aš jau užbėgu į priekį; taip, deja, dažnai nutinka rašytojams, žinantiems, kuo viskas baigsis. Geriau grįšiu prie žavingojo Ričardo Aboto, nusprendusio padėti man gauti pirmą skaitytojo bilietą, – ką jau kalbėti apie kilnias Ričardo pastangas mane, trylikametį, įtikinti, kad žmonės negali būti „ne tie“, jeigu juos įsimyli.

Tą rugsėjo vakarą bibliotekoje žmonių beveik nebuvo; vėliau sužinojau, kad išvis retai kada būna. (Keisčiausia, kad toje bibliotekoje niekada nebūdavo vaikų; tik po daugelio metų supratau kodėl.) Dvi pagyvenusios moterys skaitė, įsitaisiusios ant iš pažiūros nelabai patogios sofos; kažkoks senukas sėdėjo ilgo stalo gale, iš visų pusių apsikrovęs knygų krūvomis, bet atrodė, kad jis ne tiek pasiryžęs jas visas perskaityti, kiek stengiasi atsitverti nuo anų senyvų damų.

Netoliese dar mačiau dvi lyg ir nusiminusias vyresnio mokyklinio amžiaus mergaites; pusseserės Džerės kankynių valstybinėje vidurinėje Ezra Folso mokykloje drauges. Jos tikriausiai ruošė, pasak Džerės, „kaip visada minimalius“ namų darbus.

Nuo dulkių, metai iš metų sėdusių ant daugybės knygų viršelių, ėmiau čiaudėti.

– Tikiuosi, nesi alergiškas knygoms , – pasigirdo kažkieno balsas. Tai buvo pirmieji panelės Frost man ištarti žodžiai; atsisukęs ir ją pamatęs, netekau žado.

– Šitas berniukas norėtų gauti skaitytojo bilietą, – tarė Ričardas Abotas.

– Ir kas gi toks bus „šitas berniukas“? – paklausė jo panelė Frost, į mane nežiūrėdama.

– Čia Bilis Dinas. Neabejoju, kad pažįstate Merę Maršal Din, – pasakė Ričardas. – Na, Bilas – Merės sūnus…

– Oi, žinoma – taip! – sušuko panelė Frost. – Čia tas berniukas!

Tokiame mažame miestelyje, koks buvo Ferst Sisteris, visi, be abejo, žinojo, kokiomis aplinkybėmis mama manęs susilaukė: su tik nominaliu vyru. Jaučiau, kad visi girdėję istoriją apie mano tėtį, tą koduotoją. Viljamas Fransis Dinas, kaip vyras ir tėvas, atrodė beišnykstąs; Ferst Sisteryje, Vermonto valstijoje, iš to seržanto jau buvo likęs tik vardas ir pavardė – su gale prikabintu žodžiu „jaunesnysis“. Panelė Frost iki to rugsėjo vakaro su manimi formaliai gal nebuvo pažįstama, bet tikrai viską apie mane žinojo.

– O jūs, kaip suprantu, nesate ponas Dinas – nesate šito berniuko tėvas , ar ne? – paklausė panelė Frost.

– O, ne… – buvo besakąs Ričardas.

– Taip ir maniau, – tarė panelė Frost. – Vadinasi, jūs… – Ji laukė; neketino pati užbaigti pradėto sakinio.

– Ričardas Abotas, – prisistatė Ričardas.

– Naujasis mokytojas ! – šūktelėjo panelė Frost. – Priimtas į darbą su nuoširdžia viltimi, kad pagaliau bent vienas žmogus Feivarit Riverio mokykloje sugebės berniukams dėstyti Šekspyrą.

– Taip, – linktelėjo Ričardas, nustebęs, kad viešosios bibliotekos darbuotoja taip gerai žino, kuriam tikslui privati mokykla jį nusamdė: ne tik kad mokytų berniukus anglų kalbos, bet ir kad padėtų jiems skaityti ir suprasti Šekspyrą. Aš stebėjausi gal netgi labiau negu Ričardas; buvau girdėjęs, ką jis mano seneliui pasakojo apie domėjimąsi Šekspyru, bet dabar pirmą kartą išgirdau apie ypatingą jo, kaip Šekspyro kūrybos žinovo, tikslą . Pirmiau man atrodė, jog Ričardas Abotas nusamdytas, kad su tuo savo Šekspyru berniukus galutinai apkvaišintų.

– Ką gi, sėkmės! – palinkėjo jam panelė Frost. – Patikėsiu, kai pamatysiu, – pridūrė, nusišypsodama man. – Turbūt statysite Šekspyro pjeses?

– Manau, tik šitaip ir galima priversti berniukus skaityti ir suprasti Šekspyrą, – pasakė Ričardas. – Jie turi matyti, kaip tos pjesės atrodo scenoje. Dar geriau, kai patys ir vaidina.

– Jau tie berniukai, vaidinantys mergaites ir moteris!.. – garsiai pamąstė panelė Frost, purtydama galvą. – Tai bent „noriai atidėtas netikėjimas“ ir visa kita, apie ką rašė Kolridžas, – pasakė, tebesišypsodama man. (Paprastai būdavau nepatenkintas, kai kas nors pataršydavo man plaukus, bet kai tai padarė panelė Frost, džiugiai išsišiepiau, atsakydamas į jos šypseną.) – Juk apie tai rašė Kolridžas , ar ne? – paklausė ji Ričardo.

– Taip, – atsakė jis. Mačiau, kad Ričardas ja žavisi, ir pagalvojau, kad jeigu nebūtų taip neseniai įsimylėjęs mano mamos… na, kas čia dabar žino? Panelė Frost – mano, nepatyrusio berniūkščio, nuomone – tiesiog vertė iš koto. Ne ta, kuria taršė man plaukus, o kita jos ranka dabar buvo ant stalo, prie pat Ričardo Aboto rankų; bet pamačiusi, kad žiūriu į jų rankas, panelė Frost savąją atitraukė. Pajutau, kaip ji pirštais švelniai palietė man petį.