Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Ir kokios gi knygos tave domina, Viljamai? – paklausė. – Tu juk Viljamas , ar ne?

– Taip, – atsakiau, apimtas jaudulio. „Viljamas“ skambėjo kaip suaugusio žmogaus vardas. Buvau sutrikęs dėl to, kad įsimylėjau mamos vaikiną; atrodė, kad neabejotinai leistina dar labiau įsimylėti didingąją panelę Frost.

Pastebėjau, kad jos delnai platesni ir pirštai ilgesni negu Ričardo Aboto; be to, – kai jie šitaip stovėjo, vienas prie kito, – mačiau, kad panelės Frost ir žastai stambesni negu Ričardo, ir pečiai platesni; ji buvo už jį ir aukštesnė.

Bet į akis krito vienas panašumas. Ričardas buvo labai jaunatviškos išvaizdos – beveik kaip koks Feivarit Riverio mokyklos mokinys; jam skustis turbūt reikėjo tik kartą ar dukart per savaitę. O panelės Frost, – nors ir tokios petingos, iš pažiūros stipriais žastais ir plačia krūtine, – krūtys buvo mažytės. Mergaitiškos, tarytum dar tik dygstančios, – bent jau taip atrodė man, trylikamečiui, palyginti neseniai susidomėjusiam krūtimis.

Mano pusseserė Džerė turėjo didesnes. Net keturiolikmetės Lauros Gordon, atseit pernelyg krūtingos, kad „Laukinėje antyje“ vaidintų Hedvigą, papukai buvo aiškiau matomi (pasak krūtų žinovės tetos Mjurielės) negu šiaip jau itin impozantiškos panelės Frost.

Aš buvau pernelyg sužavėtas, kad galėčiau ištarti bent žodį, – kad ką nors atsakyčiau, – bet panelė Frost (labai kantriai) pakartojo klausimą:

– Viljamai, tu turbūt mėgsti skaityti? Tačiau dabar gal pasakysi, ar tau patinka grožinė literatūra, ar negrožinė – ir kokios temos tave labiausiai domina? – paklausė panelė Frost. – Mačiau šitą berniuką mūsų teatre! – staiga tarė Ričardui. – Keliskart pastebėjau tave užkulisiuose, Viljamai. Atrodai labai atidus .

– Taip, aš atidus, – išlemenau. Iš tikrųjų taip atidžiai žiūrėjau į panelę Frost, kad jau čia pat būčiau galėjęs masturbuotis, bet sukaupiau jėgas ir paklausiau: – Ar yra kokių romanų apie jaunus žmones, kurie… pavojingai įsimyli?

Panelė Frost žiūrėjo į mane nė nemirktelėdama.

– Pavojingai įsimyli… – pakartojo. – Paaiškink, kuo įsimylėjimas galėtų būti pavojingas.

– Kai įsimyli ne tą žmogų, – pasakiau.

– Aš jį jau tikinau, kad taip nebūna, – įsiterpė Ričardas Abotas. – Žmonės, kuriuos įsimylim, juk negali būti „ne tie“; niekas mums neuždraus įsimylėti, ką tik norim.

– Žmonės negali būti ne tie? Gal juokaujat ? – tarė panelė Frost Ričardui. – Atvirkščiai, Viljamai, yra nemažai garsių literatūros kūrinių apie tai, kas būna, kai įsimylimi ne tie žmonės, – pasakė man.

– Na, kaip tik tai Bilą ir domina, – nebesiginčijo Ričardas. – Kas būna, kai įsimylimi ne tie žmonės.

– Tai bent kategorija, – tarstelėjo panelė Frost; ji visą laiką man žaviai šypsojosi. – Pradėsime po truputį – čia jau pasitikėk manimi, Viljamai. Negali iškart pulti prie netinkamų žmonių įsimylėjimo.

– Ką turite omeny? – paklausė Ričardas Abotas. – Ar mes čia šnekam apie „Romeo ir Džuljetą“?

– Montekių ir Kapulečių nesutarimai – ne Romeo ir Džuljetos problema, – atsakė panelė Frost. – Romeo ir Džuljeta vienas kitam buvo tinkami ; ne jie, o jų šeimos viską sušiko.

– Suprantu, – linktelėjo Ričardas. Žodis „sušiko“ apstulbino ir jį, ir mane. (Buvo keista girdėti taip sakant bibliotekininkę.)

– Čia man į galvą ateina dvi seserys, – toliau šnekėjo panelė Frost. Bet mudu su Ričardu Abotu ją ne taip supratom. Jau ėmėm galvoti, kad ji gal nori kažką šitaip gudriai pasakyti apie mano mamą ir tetą Mjurielę.

Kadaise maniau, kad Ferst Sisterio3 miestelis taip pavadintas dėl Mjurielės; ji atrodė tokia išpuikusi, kad nesunku buvo patikėti, jog visas miestelis (kas, kad nedidelis) taip vadinamas jos garbei. Bet paskui senelis Haris man papasakojo, kokia iš tikrųjų yra mūsų miestelio pavadinimo kilmė.

Feivarit Riveris – Konektikuto upės intakas; pirmieji miško ruošos darbininkai, įsikūrę Konektikuto slėnyje, savaip pervadino kai kurias upes, kuriomis plukdė rąstus į Konektikutą ir toliau – iš abiejų didžiosios upės pusių: ir iš Naujojo Hampšyro, ir iš Vermonto. (Gal tiems darbininkams nepatiko indėniški pavadinimai.) Pirmieji plukdytojai sugalvojo ir Feivarit Riverio4 pavadinimą, – pasak jų, ta upė buvo tiesus kelias į Konektikutą, su vos keliais vingiais, kur rąstai galėjo užstrigti. O mūsų miestelis Ferst Sisteriu pavadintas dėl tvenkinio, kuris atsirado užtvenkus Feivarit Riverį. Ten įkurta gyvenvietė – su mūsų lentpjūve ir medienos sandėliu – buvo prie kitų tvenkinių palei Konektikuto upę įsikūrusių didesnių miestelių „pirmoji sesuo“.

Senelio pasakojimas apie Ferst Sisterio kilmę man atrodė ne toks įdomus kaip mano ankstesnė hipotezė, kad mūsų miestelis šitaip pavadintas pasipūtusios vyresnės mamos sesers garbei.

Ir dabar, kai panelė Frost pasakė, kad jai „į galvą ateina dvi seserys“, mes abu – ir Ričardas Abotas, ir aš – iškart pagalvojom apie dvi Maršalų dukteris. Panelė Frost turbūt pastebėjo, kad aš visai suglumau, o Ričardas staiga neteko pagrindinių vaidmenų atlikėjui būdingos išdidžios laikysenos; jis irgi atrodė sutrikęs, netgi nebepasitikintis savimi. Tada panelė Frost tarė:

– Savaime suprantama, turiu omeny seseris Brontes.

– Savaime suprantama! – sušuko Ričardas; buvo matyti, kad jam palengvėjo.

– Emilė Brontė parašė „Vėtrų kalną“, – paaiškino man panelė Frost, – o Šarlotė Brontė – „Džeinę Eir“.

– Niekad nepasitikėk vyriškiu, kuris mansardoje laiko išprotėjusią žmoną, – patarė man Ričardas. – Ir būk budrus, jei kada sutiksi kokį Hitklifą.

– Tai bent aistra, – reikšmingai tarė panelė Frost.

– Bet argi čia ne apie įsimylėjusių moterų aistrą? – paklausė Ričardas bibliotekininkės. – Bilas tikriausiai turi omeny vaikino aistrą vienam ar keliems meilės objektams.

– Aistra yra aistra, – nedvejodama atsakė panelė Frost. – Svarbiausia, kaip tai aprašyta ; juk nenorite pasakyti, kad „Vėtrų kalnas“ ir „Džeinė Eir“ – romanai moterims ?

– Tikrai ne! Žinoma, kad svarbiausia, kaip aprašyta ! – sušuko Ričardas Abotas. – Turėjau omeny tik kad vyriškesni nuotykiai…

– Vyriškesni ! – pakartojo panelė Frost. – Na, juk dar yra Fildingas, – pridūrė.

– A, taip! – šūktelėjo Ričardas. – Turite galvoje „Tomą Džonsą“?

– Taip, – atsidususi tarė panelė Frost. – Jei visokias seksualines išdaigas galima laikyti įsimylėjimo pasekme…

– Kodėl gi ne? – pertraukė ją Ričardas Abotas.

– Kiek tau metų? – paklausė manęs panelė Frost. Ir vėl ilgais pirštais palietė man petį. Prisiminiau, kaip teta Mjurielė nualpo (du kartus), ir tą akimirką net išsigandau, kad tuoj neteksiu sąmonės.

– Trylika, – atsakiau.

– Trylikamečiui trys romanai bus pakankamai gera pradžia, – pasakė panelė Frost Ričardui. – Būtų neprotinga jį, tokį jauną, per daug apkrauti visokiomis aistromis. Kol kas tiesiog pažiūrėkim, kur šitie trys romanai jį nuves. Gerai? – Ji vėl pažvelgė į mane šypsodamasi. – Pradėk nuo Fildingo, – patarė. – Jis turbūt paprasčiausias. Paskui pamatysi, kad seserys Brontės jausmingesnės – psichologiškesnės. Labiau subrendusios romanų rašytojos.

– Panele Frost? – kreipėsi Ričardas Abotas. – Ar jūs kada nors buvote scenoje – ar kada vaidinote ?