Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– O jums nepatiko?

– A, taip, patiko… man ji tikrai patinka… ir manau, kad bus puiki Heda.

– Jeigu vaidins, – priminiau.

– Oi, vaidins… aišku, kad vaidins! – pareiškė Ričardas. – Ji su manimi tik žaidė.

– Žaidė, – pakartojau, nelabai supratęs, ar jis čia nori panelę Frost papeikti. Jau abejojau, ar ji Ričardui tikrai patiko.

– Klausyk, Bilai, – tarė Ričardas. – Tegu šita bibliotekininkė būna tavo nauja geriausia draugė. Jeigu tau patiks jos duotos knygos, pasitikėk ja. Biblioteka, teatras, žavėjimasis romanais ir pjesėmis… supranti, Bilai, tai gali būti tau kelias į ateitį. Būdamas tavo amžiaus, aš, galima sakyti, gyvenau bibliotekoje! Ir dabar romanai ir pjesės – mano gyvenimas.

Jaučiausi pakerėtas. Mintis, kad yra romanų, kuriuose rašoma apie tai, kas būna, kai įsimyli, netgi – o gal ypač – kai įsimyli ne tuos žmones, mane tiesiog apstulbino. Negana to, mūsų miestelio mėgėjų teatro draugija statys Ibseno „Hedą Gabler“ – su nauju pagrindinio vyro vaidmens atlikėju ir Hedos vaidmenį atliksiančia tikra lytinės stiprybės (ir nežabotos laisvės) tvirtove. Ir ne tik kad skaudžiai nukentėjusi mano mama jau turėjo „kavalierių“, kaip teta Mjurielė ir močiutė Viktorija vadino Ričardą Abotą, bet ir trikdantį mano susižavėjimą Ričardu pakeitė kitas jausmas. Dabar įsimylėjau bibliotekininkę, pagal amžių man tinkančią į motinas. Nors mane, regis, nenormaliai tebetraukė Ričardas Abotas, jaučiau naują, neįprastą aistrą panelei Frost, – ką jau kalbėti apie tai, kad netikėtai gavau rimtų knygų, kurias rengiausi skaityti.

Nieko keista, kad, kai mudu su Ričardu grįžom iš tos savo ekskursijos į biblioteką, senelė pridėjo ranką man prie kaktos, – tikriausiai atrodžiau išraudęs, tarytum karščiuojantis.

– Per daug jaudulio šiokiadienio vakarui, Bili, – papriekaištavo močiutė Viktorija.

– Niekai, – tarė senelis Haris. – Parodyk, kokias čia turi knygas.

– Man jas parinko panelė Frost, – pasakiau, paduodamas jam atsineštus romanus.

– Panelė Frost! – vėl šūktelėjo močiutė, su dar didesne panieka.

– Vike, Vike, – perspėjo ją senelis Haris.

– Mamyte, nereikia… – tarė mano mama.

– Puikūs romanai, – įvertino senelis. – Tiesą sakant, čia klasika. Panelė Frost tikrai žino, kurias knygas turėtų perskaityti augantis berniukas.

– Tai jau tikrai ! – niekinamai pakartojo močiutė.

Paskui ji nežinia kodėl piktai prakalbo apie tikrąjį panelės Frost amžių:

– Turiu omeny ne kokio amžiaus ji sakosi esanti! – sušuko.

Aš pareiškiau, kad, mano manymu, panelei Frost tiek pat metų, kiek ir mamai, arba truputį mažiau, bet senelis Haris su mama, tai išgirdę, tik žvilgtelėjo vienas į kitą. Paskui buvo pauzė – kaip teatre.

– Ne, panelė Frost amžiumi gal artimesnė Mjurielei, – patylėjęs pasakė senelis.

– Ta moteris vyresnė už Mjurielę! – tėškė močiutė.

– Iš tikrųjų jiedvi maždaug to paties amžiaus, – labai tyliai tarė mama.

Tada supratau tik kad panelė Frost atrodo jauniau negu Mjurielė. Tiesą sakant, apie tai beveik ir negalvojau. Buvo aišku, kad močiutei Viktorijai panelė Frost nepatinka, o Mjurielė turėjo priekaištų dėl panelės Frost krūtų arba liemenėlių – arba ir dėl to, ir dėl to.

Vėliau – tiksliai nebeprisimenu, kada, bet tikrai po kelių mėnesių, kai jau buvau įpratęs nuolat imti romanus iš mūsų miestelio viešosios bibliotekos, – netyčia nugirdau piktąją tetą Mjurielę šnekant apie panelę Frost (su mano mama) tokiu pat balsu, kokiu tąkart šnekėjo senelė. „Kaip suprantu, ji tebesegi tas absurdiškas nulines paauglių liemenėles, toliau ir nepažengė?“ (Mama nieko neatsakė, tik papurtė galvą.)

Paskui aš apie tai paklausiau Ričardą Abotą, nors ir netiesiogiai.

– Kas yra nulinės liemenėlės, Ričardai? – pasidomėjau, tarytum nei iš šio, nei iš to.

– Radai taip parašyta knygoje, Bilai?

– Ne, šiaip noriu žinoti.

– Apie nulines liemenėles, Bilai, ir aš ne kažin ką teišmanau… – tarė Ričardas, – bet jos tikriausiai siuvamos, kad tiktų paauglėms, kaip pirmosios, lyg ir bandomosios liemenėlės.

– Kodėl bandomosios ? – paklausiau.

– Na, Bilai, – toliau šnekėjo Ričardas, – manau, viskas yra taip: mergaitė, kurios krūtys dar tik įgauna formą, iš pradžių segi tokią bandomąją liemenėlę, kad krūtys po truputį suprastų, kam tos liemenėlės išvis reikalingos.

– A, – tariau, visai suglumęs. Nesuvokiau, kam panelės Frost krūtims apskritai reikia ką nors bandyti ; be to, man nerimą kėlė neįprasta mintis, kad krūtys gali suprasti . Vis dėlto, įsimylėjęs panelę Frost, aiškiai pamačiau, kad mano penis tarsi mąsto ir kai ką supranta visai kitaip negu aš pats. O jeigu peniai gali mąstyti, tai jau (man, trylikamečiui) buvo nesunku įsivaizduoti, kad gali ir krūtys.

Tarp knygų, kurias man duodavo panelė Frost vis dažniau ir dažniau, dar nebuvau radęs romano, kur viskas būtų vertinama penio požiūriu, arba tokio, kur moterį – arba tos moters šeimą ir draugus – trikdytų jos krūtų mintys . Bet maniau, kad tokių romanų gali būti; taip pat ir pasimylėjimas su panele Frost man atrodė nors ir sunkiai, bet įmanomas.

Ar panelė Frost elgėsi įžvalgiai, versdama mane Dikenso dar kiek palaukti – jo tarsi nusipelnyti? Be to, pirmas jos man duotas Dikenso romanas nebuvo tas, kurį vadinu lemtingu; „Didžiųjų lūkesčių“ irgi dar turėjau luktelėti. Kaip daugelis Dikenso skaitytojų, pradėjau nuo „Oliverio Tvisto“ – nuo to niūraus ankstyvojo romano, kur klaikus Niugeito kartuvių kilpos šešėlis temdo kelių tikrai įsimintinų veikėjų gyvenimą. Dikensui, kaip ir Hardžiui, būdingas fatalistiškas įsitikinimas, kad šiame pasaulyje didžiausias pavojus gresia sąžiningiems, geraširdžiams žmonėms, ypač jeigu jie jauni ir tyri. (Panelė Frost išmintingai nusprendė, kad aš dar turiu kiek palaukti ir Hardžio. Tomas Hardis – ne trylikamečiams.)

Skaitydamas apie Oliverį, nuoširdžiai įsijaučiau į to visada sugebančio atsigauti našlaičio išgyvenimus. Nusikaltėlių ir žiurkių apnikti Dikenso Londono skersgatviai buvo toli, jaudinamai toli nuo Ferst Sisterio, nuo Vermonto, ir aš į viską žiūrėjau atlaidžiau negu panelė Frost, kuri kritiškai vertino „netvirtai suręstą“ to ankstyvojo romano siužetą.

– Čia aiškiai matyti , kad Dikensas dar nepatyręs romanistas, – pasakė panelė Frost.

Man, trylikamečiui, einančiam keturioliktus, patirties stoka neatrodė didelis trūkumas. Feidžinas, mano supratimu, buvo gana mielas pabaisa. O Bilas Saiksas tai išties siaubingas – netgi jo šuo, Žvairys, labai bjaurus. Sapnuose mane gundė, tiesą sakant, netgi bučiavo Klasčius – pats patraukliausias ir mikliausias iš visų kišenvagių. Verkiau, kai Saiksas nužudė geraširdę Nensę; bet apsiašarojau ir kai ištikimasis Saikso šunėkas šoko nuo turėklų negyvėliui ant pečių. (Žvairys šiek tiek nepataiko, nukrinta ant apačioje einančios gatvės grindinio ir išsitaško smegenis.)

– Labai jau melodramiška, ar ne? – paklausė manęs panelė Frost. – Ir Oliveris per daug verkia; jis veikiau kaip koks nepaliaujamo Dikenso žavėjimosi nuskriaustais vaikais simbolis, o ne įtikimai sukurtas romano veikėjas.

Panelė Frost man dar pasakė, kad Dikensas po kurio laiko apie visa tai – ir apie tokius vaikus – rašė jau geriau, brandesniuose kūriniuose, ypač romane „Deividas Koperfildas“, antroje jos man duotoje Dikenso knygoje, ir „Didžiuosiuose lūkesčiuose“, kurių dar turėjau palaukti.