Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Visi tie reikšmingi gyvenimo pokyčiai mane užgriuvo tarytum netikėtai, tuo pat metu: penkiasdešimt septintųjų rudenį aš jau mokiausi Feivarit Riverio mokykloje, antrą kartą skaičiau „Didžiuosius lūkesčius“ ir (kaip jau žinote) panelei Frost prasitariau, kad norėčiau tapti rašytoju. Man buvo penkiolika, o balsingajai toliaregei, bekrūtei Elenai Hadli – keturiolika.

Vieną to rugsėjo vakarą kažkas pasibeldė į Ričardo buto duris, tačiau kaip tik tada bendrabutyje visi turėjo mokytis – tuo laiku berniukai pas mus užeidavo nebent susirgę. Maniau, kad atidaręs pamatysiu kokį koridoriuje nerimastingai mindžikuojantį ligos užkluptą moksleivį, bet ten stovėjo Nilsas Borkmanas, tas nuolat nerimo kankinamas teatro režisierius. Atrodė kaip ką tik išvydęs vaiduoklį, gal kokį kadaise į fiordą stryktelėjusį pažįstamą.

– Aš ją mačiau! Girdėjau, kaip ji kalba! Ji būtų puiki Hedviga! – sušuko Nilsas Borkmanas.

Vargšė Elena Hadli! Kaip jai nepasisekė, kad buvo tokia pusaklė, bekrūtė ir skardžiabalsė. („Laukinėje antyje“ daug kalbama apie tai, kas negerai Hedvigos akims.) Elena, tas tarsi belytis, tyras kaip krištolas vaikas, gavo nelaimingosios Hedvigos vaidmenį, ir Borkmanas nustėrusius Ferst Sisterio gyventojus vėl šiurpino (siaubingąja) „Laukine antimi“. Beje, pats Nilsas, ką tik stebėtinai sėkmingai suvaidinęs Krogstadą, šįkart buvo Gregersas.

„Tas pasigailėtinas moralistas“, – apie Gregersą sakė Ričardas Abotas.

Tvirtai nusprendęs įasmeninti Gregerso idealizmą, Nilsas Borkmanas visai netyčia tiesiog tobulai parodė, kad šis veikėjas – kaip koks juokdarys.

Niekas, o juo labiau tas savižudiškai nusiteikęs norvegas, negalėjo keturiolikmetei Elenai Hadli paaiškinti, ar Hedviga nusprendžia nušauti laukinę antį ir netyčia nusišauna pati, ar – kaip sako daktaras Relingas – ji ir nori nusižudyti. Šiaip ar taip, Elena buvo nuostabi Hedviga – na, bent jau garsiai ir aiškiai kalbanti.

Buvo liūdnai juokinga girdėti daktaro žodžius apie kulką, perskrodusią Hedvigai širdį: „Šratas perėjo per krūtį.“ (Vargšė Elena neturėjo krūtų.)

Žiūrovai krūpteli, kai keturiolikmetė Hedviga sušunka: „Laukinė antis!“

Tada ji išeina iš scenos. Remarkoje rašoma: Prisėlina ir paima pistoletą . Na, buvo ne visai taip. Elena Hadli dar pamosikavo ginklu ir garsiai trepsėdama išžygiavo į užkulisius.

Elena labiausiai nerimavo dėl to, kad niekas pjesėje taip ir nepasako, kas nutiks tai laukinei ančiai. „Vargšė antytė! – virkavo. – Ji gi sužeista ! Mėgina nusiskandinti, bet tas bjaurus šuo ją išgriebia iš jūros dugno. Paskui jie antytę laiko uždarytą pastogėj! Argi gali laukinė antis gyventi pastogėj ? O kai Hedviga nusiplauna , kas gali garantuoti, kad tas pakvaišęs senas kariškis – ar netgi Jalmaras, visiškas lepšis , kuriam taip gaila savęs, – tos anties nenušaus ? Tiesiog baisu žiūrėt , kaip jie elgiasi su antim!“

Dabar, be abejo, žinau, kad ne užuojautą ančiai Henrikas Ibsenas taip atkakliai stengėsi sužadinti, o Nilsas Borkmanas – išgauti iš ne itin išprususių žiūrovų Ferst Sisteryje, Vermonte, bet Elena Hadli bus visam laikui paženklinta to pernelyg ankstyvo ir pernelyg naivaus pasirodymo tokioje absurdiškoje melodramoje, kokia Borkmanas pavertė „Laukinę antį“.

Iki šiol nesu matęs pagal šią pjesę profesionaliai sukurto spektaklio; matyti ją pastatytą tinkamai – ar bent jau taip gerai, kaip tik įmanoma, – ko gero, būtų pernelyg sunku. Be to, Elena Hadli tapo gera mano drauge, ir aš neišduosiu Elenos abejodamas jos interpretacijos tinkamumu. Gina (panelė Frost) buvo užuojautos labiausiai vertas žmogus scenoje, bet didžiąją Elenos užuojautos dalį pasiglemžė pati laukinė antis, – nors mes to kvailo paukščio taip ir nepamatom! Klausimas, į kurį niekas neatsakė, į kurį gal ir neįmanoma atsakyti: „Kas nutiko ančiai?“ – tebeskamba man ausyse. Mudu su Elena įpratom kartais šitaip ir pasisveikinti. Visi vaikai išmoksta koduoti savo kalbą.

Senelis Haris nenorėjo jokio vaidmens „Laukinėje antyje“; jis, ko gero, apsimetė sergąs laringitu, kad tik nebūtų įveltas į tą spektaklį. Seneliui Hariui apskritai jau buvo atsibodusi senojo verslo partnerio, Nilso Borkmano, režisūra.

Ričardas Abotas senamadėje Feivarit Riverio mokykloje tvarkėsi savaip; nuobodžiai vien berniukų auditorijai ne tik skaitė paskaitas apie Šekspyrą, bet ir statė Šekspyro pjeses, ir moterų vaidmenis jose atlikdavo moterys ir mergaitės. (Arba dar toks prityręs moterų vaidmenų atlikėjas, kaip Haris Maršalas, kuris parengiamosios mokyklos berniukus galėjo bent jau pamokyti, kaip reikia elgtis, kad atrodytum kaip mergaitė ar moteris.) Ričardas Abotas ne tik vedė vyro paliktą mano motiną ir sužadino aistringą mano susižavėjimą; iškart atpažinęs artimą sielą, jis susidraugavo su seneliu Hariu, kuriam (ypač kai gaudavo moters vaidmenį) daug labiau patikdavo vaidinti Ričardo, o ne liūdnojo norvego režisuojamuose spektakliuose.

Bet vieną kartą per tuos pirmus dvejus metus, – kai Ričardas Abotas vaidino „Ferst Sisterio artistų“ teatre ir dėstė Šekspyrą bei statė jo pjeses Feivarit Riverio mokykloje, – senelis Haris vis dėlto pasidavė įprastai pagundai. Iš pažiūros begaliniame Agatos Kristi kūrinių, pagal kuriuos dar reikėjo pastatyti spektaklius, sąraše buvo ir kelios detektyvinės istorijos apie Erkiulį Puaro, tą nutukusį belgą, puikiai mokantį priversti žudikus išsiduoti. Ir teta Mjurielė, ir senelis Haris daugybę kartų atliko mis Marpl vaidmenį, bet Ferst Sisteryje, Mjurielės žodžiais tariant, buvo aiškiai juntamas dėmesio vertų storų belgų „trūkumas“.

Ričardas Abotas storulių nevaidino ir apskritai nenorėjo jokio vaidmens spektaklyje pagal Agatą Kristi. Mes tiesiog neturėjom Erkiulio Puaro, ir niūrusis Borkmanas dėl to jau atrodė pasirengęs šokti į fiordą.

– Man čia staiga dingtelėjo, Nilsai, – kartą pasakė susirūpinusiam norvegui senelis Haris. – Kodėl būtinai turi būti Erkiulis Puaro? Pagalvok, gal vietoj jo gerai būtų ir Hermiona ?

Taigi „Ferst Sisterio artistai“ pastatė spektaklį pagal „Juodą kavą“, ir senelis Haris vaidino elegantišką, vikrią belgę (beveik kaip kokią baleriną), Hermioną Puaro. Iš seifo pavagiama naujos sprogstamosios medžiagos formulė; vienas veikėjas, seras Klaudas, nunuodijamas, ir taip toliau. Tas spektaklis nebuvo įsimintinesnis už kitus Agatos Kristi kūrinius, bet žiūrovus apžavėjo Hario Maršalo Hermiona.

– Agata Kristi turbūt jau apsivertė karste, tėti, – tegalėjo pasakyti nepatenkinta teta Mjurielė.

– Tai jau tikrai, Haroldai! – pritarė jai senelė.

– Agata Kristi dar nemirusi, Vike, – pasakė močiutei Viktorijai senelis Haris, pamerkdamas man akį. – Agata Kristi netgi labai gyva, Mjuriele.

Oi, kaip jis man patiko – ypač kai persirengdavo moterimi!

Tačiau per tuos porą metų, kai Ričardas Abotas mūsų miestelyje dar buvo naujokas, jam nepavyko įkalbėti panelės Frost, kad ji, kaip kviestinė aktorė, imtųsi vaidmens bent viename pagal Šekspyro pjesę jo statomame Feivarit Riverio mokyklos Dramos klubo spektaklyje.

– Gal ne, Ričardai… – pasakė jam panelė Frost. – Nemanau, kad tiems berniukams būtų gerai, jei aš ten, kaip sakoma, „ardyčiausi“… na, ten juk vien berniukai, jauni, jauslūs .

– Bet Šekspyras gali būti ir juokingas, panele Frost, – ginčijosi su ja Ričardas. – Galim statyti labai linksmą spektaklį.

– Gal ne, Ričardai… – pakartojo ji, ir atrodė, jog derybos tuo ir baigėsi. Panelė Frost Šekspyro pjesėje nevaidins, bent jau nenorėtų, tik jau ne tiems oi, kokiems jausliems berniukams. Gerai nesupratau, kodėl ji atsisakė; mane jaudino mintis, kad matyčiau ją scenoje; kita vertus, papildomų paskatų, kad ją mylėčiau ir jos geisčiau, man ir nereikėjo.