Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Būčiau galėjęs apie tai pasišnekėti su seneliu Hariu; jis būtų supratęs. Būčiau galėjęs jam papasakoti, kaip ilgiuosi panelės Frost, kaip esu įsimylėjęs ir ją, ir tuos vyresnius vaikinus, – ir netgi apie patį pirmą, nederamą susižavėjimą patėviu, Ričardu Abotu. Bet apie visa tai aš su seneliu Hariu nešnekėjau – tada dar ne.

Ar Haris Maršalas iš tikrųjų buvo transvestitas? Ar senelis Haris ne šiaip sau kartais persirengdavo moterimi? Ar dabar mano senelį vadintume užsislaptinusiu gėjumi, kuris kaip moteris elgėsi tik palankiausiomis aplinkybėmis, kokios tais laikais buvo įmanomos? Tikrai nežinau. Jeigu jau mano karta buvo suvaržyta, o tai neabejotina, galiu tik įsivaizduoti, kaip senelio kartos žmonės, – nesvarbu, ar pats senelis Haris iš tikrųjų buvo homoseksualus, ar ne, – turėjo slapstytis, kad nebūtų aptikti tuometinių radarų.

Taigi man tada atrodė, jog nėra jokio vaisto nuo ilgesio, – nebent sugalvočiau kokią priežastį, kad galėčiau matyti panelę Frost. (Šiaip ar taip, jeigu jau ketinau tapti rašytoju, turėjau sugebėti sukurti įtikimą paaiškinimą, kodėl man reikia vėl lankytis Ferst Sisterio bibliotekoje.) Galiausiai nusprendžiau, ką sakysiu: kad vienintelė vieta, kur galiu rašyti, yra ta viešoji biblioteka, nes ten man netrukdys moksladraugiai. Maniau, gal panelė Frost nežinos, kad turiu ne kažin kiek draugų ir kad tie keli vaikinai, su kuriais vis dėlto susidraugavau Feivarit Riveryje, stengiasi niekam nelįsti į akis ir yra tokie pat drovūs kaip ir aš pats; jie niekad nebūtų drįsę kam nors trukdyti.

Kadangi panelei Frost jau buvau sakęs, jog svajoju tapti rašytoju, tikėjausi, kad ji pritars mano norui griebtis plunksnos Ferst Sisterio bibliotekoje. Žinojau, kad vakarais ten dažniausiai skaito tik pagyvenę žmonės, o ir jų nebūna daug; na, retkarčiais dar galėjo pasirodyti tos paniurusios vyresnio mokyklinio amžiaus mergaitės, pasmerktos toliau mokslo siekti valstybinėje vidurinėje Ezra Folso mokykloje. Apleistoje mūsų miestelio bibliotekoje nebuvo nieko, kas būtų galėjęs man trukdyti. (Svarbiausia, kad ten nebūdavo vaikų.)

Bijojau, kad panelė Frost manęs nepažins. Jau buvau pradėjęs skustis ir maniau, kad esu gerokai pasikeitęs, – pats sau atrodžiau pastebimai subrendęs. Žinojau, kad panelė Frost žino, jog turiu kitą pavardę, ir kad panelė Frost per pastaruosius porą metų mane tikriausiai matydavo, nors ir nedažnai, arba „Ferst Sisterio artistų“ užkulisiuose, arba tarp žiūrovų. Be to, ji neabejotinai žinojo, kad esu suflerės sūnus – tas berniukas.

Tą vakarą, kai apsireiškiau viešojoje bibliotekoje, – atėjau ne pasiimti knygos, netgi ne skaityti, o iš tikrųjų pamėginti rašyti, – panelė Frost ilgai žiūrėjo į mane, neatitraukdama akių. Pamaniau, kad ji niekaip neprisimena, kas aš toks, ir man jau kone plyšo širdis, bet ji prisiminė daug daugiau, negu galėjau įsivaizduoti.

– Čia tai bent! Viljamas Abotas, – staiga tarė panelė Frost. – Tikriausiai nori pagerinti rekordą – perskaityti „Didžiuosius lūkesčius“ trečią kartą.

Prisipažinau į biblioteką atėjęs ne skaityti. Pasakiau panelei Frost, jog mėginu atitrūkti nuo draugų, – kad galėčiau rašyti .

– Atėjai čia, į biblioteką, rašyti , – pakartojo ji. Prisiminiau, jog panelė Frost turi įprotį kartoti, ką jai pasakai. Močiutė Viktorija šnekėjo, kad panelei Frost tie pakartojimai, matyt, patinka, nes šitaip ji gali ištęsti pokalbį. (Teta Mjurielė tvirtino, kad niekas nemėgsta kalbėtis su panele Frost.)

– Taip, – linktelėjau. – Noriu rašyti.

– Bet kodėl čia ? Kodėl bibliotekoje? – primygtinai paklausė panelė Frost.

Nežinojau, ką atsakyti. Man į galvą staiga atėjo tik vienas žodis (o paskui kitas), ir aš, stovėdamas priešais panelę Frost, taip susijaudinau, kad nejučia ir ištariau tą pirmą žodį – ir tuoj pat antrą.

– Ilgesys, – pasakiau. – Gal pasiilgau .

– Ilgesys! – pakartojo panelė Frost. – Tu pasiilgai ! – sušuko. – O kiek tau metų, Viljamai? – paklausė.

– Septyniolika, – atsakiau.

– Septyniolika! – riktelėjo panelė Frost, tarsi jai kas būtų dūręs į šoną. – Na, Viljamai Dinai… atleisk, norėjau pasakyti: Viljamai Abotai … jeigu tu pasiilgai būdamas septyniolikos, tai gal tikrai tapsi rašytoju!

Ji pirma tai pasakė, – kurį laiką tik ji ir žinojo, kuo norėčiau tapti, – ir aš ja tikėjau. Tada man atrodė, kad panelė Frost – nuoširdžiausia iš visų mano pažįstamų.

3 First Sister – Pirmoji Sesuo ( angl .).

4 Favorite River – Mėgstamiausia upė ( angl .).

3 skyrius

MASKARADAS

Imtynininkas, kurio kūnas man atrodė gražiausias, buvo pavarde Kitridžas. Akį traukė tiesiog neįtikimai ryškūs beplaukės jo krūtinės raumenys; gal netgi pernelyg aiškiai matomi, kaip kokio komikso didvyrio. Nuo jo bambos iki gaktos ėjo siauras tamsiai rudų, beveik juodų plaukų ruoželis, be to, jis turėjo vieną iš žaviausių penių… Kaip aš bijau šito žodžio daugiskaitos! Kitridžo penis buvo linkęs priglusti prie dešinės šlaunies; na, kažkaip neįprastai krypo į dešinę. Nebuvo nė vieno žmogaus, kurio būčiau galėjęs paklausti, ką reiškia toks Kitridžo penio nuokrypis. Dušinėje, prie sporto salės, visada nuleisdavau akis; dažniausiai nedrįsdavau pakelti žvilgsnio aukščiau tvirtų, plaukuotų Kitridžo kojų.

Kitridžui smarkiai žėlė barzdaplaukiai, bet oda buvo nepriekaištinga, ir jis beveik visada vaikščiodavo švariai nusiskutęs. Ypač – tiesiog pribloškiamai – gražus Kitridžas man atrodydavo su dviejų ar trijų dienų šereliais: tarytum vyresnis už kitus mokinius ir netgi kai kuriuos Feivarit Riverio mokytojus – ir už Ričardą Abotą, ir poną Hadlį. Rudenį Kitridžas žaisdavo futbolą, pavasarį – lakrosą, bet geriausiai jo kūno grožį atskleisdavo imtynės ir, regis, labai derėjo prie jo įgimto žiaurumo.

Nors retai kada matydavau Kitridžą ką nors skriaudžiant, – na, fiziškai, – jis vis dėlto buvo karingas ir gerokai bauginantis, ir mėgo kandžiai pasišaipyti. Tame internatinės berniukų mokyklos pasaulėlyje Kitridžas buvo gerbiamas kaip sportininkas, bet aš geriausiai prisimenu, kaip skaudžiai jis vieną ar kitą moksladraugį užgaudavo. Kitridžas puikiai mokėjo įžeisti žodžiais ir, turėdamas tokį kūną, žodžius tuoj pat galėjo paremti veiksmais; niekas nė nemėgino jam priešintis. Gal kai kas jo ir nekentė, tačiau apie tai neprasitardavo. Aš jo nekenčiau, bet kartu ir dievinau. Neapykanta, deja, beveik neslopino aistringo mano žavėjimosi; tas potraukis buvo našta, kuri mane slėgė visus trečiuosius mokslo metus, kai Kitridžas buvo abiturientas, – kai maniau, kad jau likę tik vieneri kančios metai. Tada įsivaizdavau, kad jau netoli ta diena, kai liausiuosi taip skausmingai jo geidęs.

Man buvo baisus smūgis, pasijutau dar labiau prislėgtas, kai sužinojau, kad Kitridžas neišlaikė užsienio kalbos egzamino, todėl liks mokytis penktus metus. Taigi mokyklą mudu turėjom baigti drauge. Tada Kitridžas jau ne tik atrodė, bet ir iš tikrųjų buvo vyresnis už kitus Feivarit Riverio mokinius.

Tos tarytum begalinės mūsų įkalinimo metų virtinės pradžioje aš ne taip išgirdau tam tikrą Kitridžo vardo tarimo niuansą – man pasigirdo, kad visi jį vadina Džoku. Tas vardas jam labai tiko5. Savaime suprantama, maniau, jog tai ne tikras vardas, o pravardė, – visi tokie kietuoliai turėjo pravardes. Bet iš tikrųjų Kitridžo vardas – tikras vardas – buvo Jacques .

Žakas – taip mes jį vadinom. Aistringai juo žavėdamasis, aš turbūt maniau, kad ir kitiems bendramoksliams jis atrodo toks pat gražus kaip man – ir kad mes kažkaip instinktyviai suprancūzinom Džoko pravardę, tiesiog dėl tokios puikios jo išvaizdos!