Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Tu – vienintelis mano draugas! – sušniurkščiojo.

Man jos pagailo; viena ranka apkabinau per pečius; pirmiau pritariamai šūkčioję nematomi vaikinai vėl pratrūko džiaugsmingais pritarimo šūksniais. Ar suvokiau, kad šis vakaras – mano maskarado pradžia? Ar tyčia elgiausi taip, kad tie Feivarit Riverio mokiniai pamanytų, jog Elena Hadli – mano mergina? Ar aš vaidinau netgi tada? Gal tyčia, o gal ir ne, Eleną Hadli padariau savo priedanga. Kurį laiką sėkmingai mulkinau ir Ričardą Abotą, ir senelį Harį, – ką jau kalbėti apie poną Hadlį ir neišvaizdžiąją jo žmoną, Martą, ir (nors ir neilgai, ir ne taip sėkmingai) mamą.

Taip, jaučiau, kad mano mama keičiasi. Ji taip meiliai su manimi elgėsi, kai buvau mažas. Sulaukęs paauglystės, vis galvodavau, kas nutiko tam mažam berniukui, kurį ji kadaise mylėjo.

Vieną iš ankstyvųjų romanų netgi pradėjau štai tokiu painiu ir gerokai per ilgu sakiniu: „Pasak mano motinos, buvau grožinės literatūros rašytojas dar prieš parašydamas pirmąją knygą; šiais žodžiais ji norėjo pasakyti ne tik kad aš nuolat ką nors išsigalvodavau ar prasimanydavau, bet ir kad tokios fantazijos ar gryniausias įsivaizdavimas man patiko labiau negu tai, kas dažniausiai patinka kitiems žmonėms, – čia ji, žinoma, turėjo omeny tikrovę.“

Mamos nuomonė, jog tai „grynas įsivaizdavimas“, man savimeilės neglostė. Grožinę literatūrą ji laikė nerimtu dalyku; ne, blogiau negu nerimtu.

Per vienas Kalėdas, – tai, regis, buvo pirmos Kalėdos, kai po kelerių metų apsilankiau namie, Vermonte, – kažką skubomis rašiau į sąsiuvinį, ir mama paklausė:

– Ką dabar rašai, Bili?

– Romaną, – atsakiau.

– Na, tu tikriausiai tuo džiaugiesi, – staiga kreipėsi ji į senelį Harį, kuris jau buvo prikurtęs – turbūt nuo pjūklų žviegsmo.

– Aš? Kodėl aš turėčiau džiaugtis, kad Bilas rašo dar vieną romaną? – nustebo senelis. – Na, nesakau, kad man nepatiko pastarasis, Bilai, nes man, po velnių, labai patiko! – tuoj pat pridūrė.

– Savaime suprantama, kad patiko, – tarė seneliui mama. – Juk romanai – irgi savotiškas persirenginėjimas, ar ne?

– A… na… – buvo besakąs senelis Haris, bet nutilo. Sendamas Haris vis dažniau nutildavo taip ir nepasakęs, ką norėjo pasakyti.

Suprantu, kaip jis jautėsi. Kai buvau paauglys, kai pajutau, kad mama su manimi elgiasi nebe taip meiliai , kaip elgdavosi seniau, pamažu įpratau susilaikyti, nebesakydavau visko, ką norėdavau pasakyti. Jau nebe.

Po daugelio metų, kai jau seniai buvau baigęs Feivarit Riverio mokyklą, kaip tik tuo laiku, kai labiausiai domėjausi transmoterimis, – turiu omeny pasimatymus su jomis, o ne norą tokia tapti, – vieną vakarą pietavau su Dona ir jai papasakojau, kad senelis Haris teatre mielai atlikdavo moterų vaidmenis.

– Jis tai darydavo tik scenoje? – paklausė Dona.

– Taip, kiek žinau, – atsakiau; bet jai niekas negalėdavo pameluoti. Vienas iš kelių keblumų, iškildavusių visiems, bendraujantiems su Dona, buvo tas, kad ji visada pajusdavo, kai mėgindavai ką nors nuslėpti.

Močiutė Viktorija buvo mirusi jau prieš gerus metus, kai pirmą kartą išgirdau iš Ričardo, jog niekam nepavyksta senelio Hario įkalbėti, kad kam nors atiduotų velionės mano senelės drabužius. (Į darbą lentpjūvėje Haris Maršalas, savaime suprantama, vis dar eidavo apsirengęs kaip padorus miško pramonininkas.)

Galiausiai aš Donai išklojau visą teisybę apie tai, kaip senelis Haris ištisus vakarus leisdavo pasipuošęs velionės žmonos apdarais, – na ir kas, kad tik namie, Upės gatvėje, kur jo niekas nematydavo. Bet neužsiminiau apie moteriškais drabužiais vilkinčio Hario nuotykius po to, kai jis buvo apgyvendintas senelių globos namuose, kuriuos pats (prieš daugybę metų) kartu su Nilsu Borkmanu kilniaširdiškai ir pastatė Ferst Sisterio senukams. Kiti tų namų gyventojai skundėsi, kad Haris juos nuolat gąsdina, nei iš šio, nei iš to persirengdamas moterimi. (Kartą senelis Haris man pasakė: „Manau, ir tu pastebėjai, kad tradicinės galvosenos ar tiesiog neišprusę žmonės, pamatę ką nors, apsirengusį kitos lyties dėvimais drabužiais, praranda humoro jausmą.“)

Laimė, kai Ričardas Abotas man papasakojo, kas nutiko tuose senelių globos namuose, senelio Hario namas Upės gatvėje dar nebuvo parduotas, nors kurį laiką jau siūlomas galimiems pirkėjams. Mudu su Ričardu tuoj pat perkėlėm Harį atgal, į įprastą aplinką, kur jis tiek daug metų gyveno su močiute Viktorija. Drauge su juo į namus Upės gatvėje buvo parvežti ir močiutės Viktorijos drabužiai, – ir slaugytoja, kurią mudu su Ričardu pasamdėm, kad prižiūrėtų senelį Harį ir dieną, ir naktį, dėl to, kad Haris, matyt, nusprendė jau visada atrodyti kaip moteris, neprieštaravo. Tai slaugytojai buvo malonu prisiminti daugybėje spektaklių Hario Maršalo atliktus moterų vaidmenis.

– O tavęs tas persirenginėjimo šišas nepagavo, Bili? – vieną vakarą paklausė Dona.

– Lyg ir ne, – atsakiau.

Mano domėjimasis transseksualais buvo gana savotiškas. (Atsiprašau, bet mes tokių žmonių nevadinom „translyčiais“ – šis terminas atsirado tik devintajame dešimtmetyje.) Transvestitai manęs niekada nejaudino, o transseksualai turėjo būti, kaip sakoma, „įtikimi“ – čia vienas iš vos kelių būdvardžių, kuriuos man vis dar sunku ištarti. Be to, jų krūtys turėjo būti tikros, – gal užaugusios nuo hormonų, kurie man atrodė priimtini, bet be jokių implantų, – taigi aš, savaime suprantama, labiau mėgau mažas krūtis.

Dona troško atrodyti kuo moteriškiau. Jos – aukštos, bet liesos – net žastai buvo ploni, o oda nepriekaištingai švelni ir lygi. (Pažinojau daug labiau apžėlusių moterų.) Donos plaukai visada būdavo gražiai sušukuoti; ji buvo labai stilinga.

Drovėjosi dėl savo plaštakų, nors jos nebuvo tokios pastebimai didelės ir stiprios kaip panelės Frost. Dona nemėgdavo su manimi susikibti už rankų, nes mano plaštakos mažesnės.

Ji, kilusi iš Čikagos, mėgino gyventi Niujorke, – o paskui, kai išsiskyrėm, girdėjau, kad persikėlė į Torontą, – bet apskritai Dona manė, kad tokiems žmonėms kaip ji tinkamiausia Europa. Pasiimdavau ją drauge, kai keliaudavau, pakviestas leidėjų, – kai vienas ar kitas mano romanas būdavo ką tik išverstas į kurią nors Europos kalbą. Dona sakė, kad Europa transseksualams palankesnė, – dauguma europiečių šiuo atžvilgiu labiau išprusę, – bet Donai buvo neramu, kad gal nepavyktų išmokti svetimos kalbos.

Ji iškrito iš koledžo, nes studijų metai sutapo su jos, kaip pati sakė, „lytinės tapatybės krize“; be to, Dona nelabai pasitikėjo savo intelektiniais gebėjimais. Tai atrodė absurdiška, nes ji nuolat ką nors skaitė, – buvo labai protinga, – bet juk būna laikotarpis, kai turime visaip lavinti protą, o Dona jautė, kad prarado tuos metus, kol – nelengvai – apsisprendė gyventi kaip moteris.

Ypač laiminga Dona jausdavosi, kai būdavom Vokietijoje, kur kalbėdavau vokiškai, – na, kai, išėjus kokiam vertimui į vokiečių kalbą, drauge keliaudavom ne tik po Vokietiją, bet ir po Austriją ir vokiečiakalbę Šveicarijos dalį. Dona mėgo Ciurichą; žinau, kad jai, kaip ir visiems, Ciurichas darė labai turtingo miesto įspūdį. Jai patiko ir Viena, – iš Vienoje praleistų studijų metų aš dar (daugmaž) prisiminiau, kas ten kur yra. Bet labiausiai Doną žavėjo Hamburgas, – manau, kad Hamburgą ji laikė bent iš pažiūros elegantiškiausiu Vokietijos miestu.

Hamburge leidėjai mane visada apgyvendindavo „Vier Jahreszeiten“ viešbutyje; jis buvo toks elegantiškas, kad manau, jog labiausiai dėl jo Dona ir žavėjosi Hamburgu. Bet paskui atėjo tas baisus vakaras, po kurio Dona nebegalėjo jaustis laiminga Hamburge, – o gal nebegalėjo jaustis laiminga su manimi.