Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Nežalok tokių gražių krūtų. Prašau tavęs – nieko joms nedaryk.

– Na ir kas, kad mano pimpalas didelis? Tu visada būni tas, kuris skverbiasi, Bili… ir tai niekada nepasikeis, ar ne? – paklausė Dona.

– Man patinka tavo dičkis, – pasakiau.

Dona gūžtelėjo pečiais; jai dabar rūpėjo tik tos mažytės krūtys.

– Juk supranti, kuo persirenginėjantys mėgėjai skiriasi nuo tokių kaip aš? – tarė Dona.

Žinojau, ką reikia atsakyti, – ji pati visada taip sakydavo.

– Suprantu: tu pasiryžusi keisti savo kūną.

– Aš ne šiaip sau rengiuosi moteriškais drabužiais, – pakartojo Dona.

– Žinau. Tik nekeisk krūtų. Jos tiesiog tobulos, – pasakiau ir grįžau į lovą.

– Juk suvoki, koks yra didžiausias keblumas, jeigu jau kalbam apie tave, Bili? – dar paklausė Dona. Aš jau gulėjau lovoje, nusisukęs nuo šviesos, tebesklindančios pro plyšį po drabužinės durimis. Žinojau atsakymą ir į šį Donos klausimą, bet nepratariau nė žodžio. – Tu nepanašus į nieką kitą, Bili. Tai ir yra didžiausias keblumas, – tarė Dona.

Apie persirenginėjimą tai galiu pasakyti, kad Donai nė karto nepavyko manęs sugundyti prisimatuoti jos drabužius. Ji vis pašnekėdavo apie gal ir galimą operaciją – ne tik apie krūtų implantus, kurių troško daugelis transseksualų, bet ir apie lemtingesnį žingsnį: lyties keitimą. Na, ir Dona, ir visi kiti mane kada nors traukę transseksualai buvo, pasak jų pačių, „dar neoperuoti“. (Pažįstu vos kelis jau operuotus transseksualus. Tie mano pažįstami – labai drąsūs žmonės. Man net baugu būti šalia jų; jie taip gerai pažįsta save. Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, taip gerai save pažindami! Taip tiksliai žinodami, kas tokie esate.)

Dona kartą pasakė:

– Tau tikriausiai niekada nebuvo smalsu… na, kaip jaustumeisi, būdamas toks kaip aš.

– Nebuvo, – atsakiau, nė kiek nemeluodamas.

– Tikriausiai visada norėjai turėti penį – tau jis gal iš tikrųjų patinka , – tarė Dona.

– Man patinka ir taviškis, – patikinau ją – irgi nemeluodamas.

– Žinau, kad patinka, – atsiduso ji. – Tik man pačiai kartais nelabai. Bet taviškis tai visada, – tuoj pat pridūrė.

Vargšui Tomui Dona, ko gero, būtų pasirodžiusi pernelyg „sudėtinga“, o aš ją laikiau tiesiog labai drąsia.

Baiminausi matydamas, kad Dona nė kiek neabejoja, kas ji iš tikrųjų yra; kita vertus, ta Donos savybė man labai patiko – kaip ir žavus jos penio nuokrypis į dešinę, primenantis, na, patys žinote ką.

Tie keli – visada slapukiški – žvilgsniai dušinėje, prie Feivarit Riverio mokyklos sporto salės, ir buvo vieninteliai, vėliau aš Kitridžo penio nebemačiau.

Užtat Donos penį matydavau dažnai. Žiūrėdavau į ją, kada tik norėjau, bet – iš pradžių – jos (ir kitų transseksualų, bet tik tokių kaip ji) taip nepasotinamai troškau, kad negalėjau nė įsivaizduoti, kad kada nors atsižiūrėsiu, atsimylėsiu ir man bus gana . Galiausiai ir išsiskyrėm ne todėl, kad Dona būtų man atsibodusi ar bent kartą suabejojusi, kas ji tokia, ar išvis apsigalvojusi dėl savo tapatybės. Galiausiai ji suabejojo dėl manęs . Dona nusprendė išsiskirti, ir aš, matydamas, kad ji manimi nebepasitiki, ėmiau pats abejoti savimi.

Kai lioviausi susitikinėjęs su Dona (tiksliau sakant, kai ji liovėsi susitikinėjusi su manimi), su visais transseksualais ėmiau elgtis atsargiau – ne todėl, kad nebebūčiau jų geidęs, – ir aš vis dar laikau juos itin drąsiais, – o dėl to, kad transseksualai (ypač Dona) kiekvieną sumautą dieną vertė mane pripažinti labiausiai trikdančias mano biseksualumo ypatybes. Dona mane baisiai išvargino.

– Paprastai mėgstu heteroseksualius vaikinus, – vis primindavo man. – Ir kitus transseksualus – ne tik tokius kaip aš, supranti.

– Suprantu, Dona, – patikindavau.

– Ir galiu bendrauti su heteroseksualiais vaikinais, kuriems patinka moterys. Šiaip ar taip, juk stengiuosi – nuolat stengiuosi – gyventi kaip moteris. Tiesiog esu moteris su peniu! – pridurdavo ji, jau keldama balsą.

– Žinau, žinau, – ramindavau.

– Bet tau patinka ir vaikinai – tiesiog vaikinai, – ir moterys, Bili.

– Taip, patinka – kai kurios moterys, – pripažindavau. – Ir žavūs vaikinai… bet ne visi žavūs vaikinai.

– Taigi… po velnių, nesvarbu, visi ar ne visi, Bili, – sakydavo Dona. – Mane labiausiai nervina, kad nežinau, kuo tau patinku ir kuo ne .

– Tavyje nėra nieko, kas man nepatiktų, Dona. Tu visa man labai patinki, – tikinau.

– Aha, taigi – jei ketini mane palikti dėl moters, kaip anksčiau ar vėliau pasielgtų heteroseksualus vaikinas, tai aš suprantu. Arba jei grįši prie vaikinų, kaip tikrai grįžtų gėjus… na, tai irgi suprantu, – kartą šnekėjo Dona. – Tačiau tu ypatingas tuo, Bili, kad aš nežinau… visiškai negaliu suvokti… dėl ko mane paliksi.

– Aš ir pats nežinau, – vėl pasakiau tiesą.

– Taigi… todėl tave ir palieku, Bili, – tarė Dona.

– Aš tavęs baisiai ilgėsiuos. – Tai irgi buvo tiesa.

– Aš jau nebe taip labai tave myliu, Bili, – tepasakė Dona. Bet iki to vakaro Hamburge maniau, kad mudu su Dona vis dėlto galėtume būti drauge.

Kadaise buvau įsitikinęs, kad ir su mama galėčiau visai neblogai sutarti. Na, kad tikrai galėtume visada būti draugai; noriu pasakyti, kad maniau, jog mudviejų niekada niekas neišskirs. Mama nerimaudavo dėl kiekvienos, net ir menkiausios, mano žaizdelės, – o jei bent kartą kostelėdavau ar nusičiaudėdavau, jai jau atrodydavo, kad mano gyvybei gresia pavojus. Mamos būgštavimas dėl manęs buvo kažkoks vaikiškas; kaip pati kartą sakė, mano sapnuojami košmarai tapdavo jos košmarais.

Mama man pasakojo, kad, kai buvau mažas, mane kankino „karščio sapnai“; jeigu tai tiesa, tai tokius pat sapnuodavau ir paauglystėje. Ir jie atrodydavo tikresni negu šiaip kokie sapnai. Gal ir buvo koks nors realus tų dažniausiai pasikartojančių sapnų pagrindas, bet aš labai ilgai to neprisiminiau. Tačiau vieną naktį, kai sirgau, – tiksliau sakant, jau sveikau, persirgęs skarlatina, – sapne kažkas, lyg ir Ričardas Abotas, man pasakojo apie karą; bet vienintelė Ričardo istorija apie karą buvo prisiminimai apie tą nelaimingą atsitikimą su vejos pjovimo mašina, dėl kurio jis tapo netinkamas karo tarnybai. Sapnavau ne Ričardo Aboto, o savo tėvo istoriją apie karą, arba vieną iš daugybės jo istorijų, ir Ričardas man tikrai negalėjo jos pasakoti.

Ta istorija (arba sapnas) prasidėjo Hamptone, Virdžinijos valstijoje, – Hampton Roudso uoste mano tėvas, koduotojas, buvo įlaipintas į transportinį laivą ir išplaukė į Italiją. Kareiviai buvo gabenami „Liberty“ laivais. Kadriniai 760-osios bombonešių eskadrilės žemės tarnybos darbuotojai iš Virdžinijos išvyko apniukusią, grėsmingą sausio dieną; į laivus sulipusiems kareiviams dar nuo bangų apsaugotame uoste pirmą kartą buvo patiekta valgio – kiaulienos žlėgtainių, kaip man sakė (arba kaip aš sapnavau). Kai vilkstinė su konvojumi atsidūrė atviroje jūroje, laivus ėmė blaškyti Atlanto žiemos audra. Puskarininkiai ir eiliniai sėdėjo laivo priešakio ir laivagalio triumuose; kiekvienas kareivis prie savo gulto turėjo pasikabinęs šalmą – netrukus į tuos šalmus visi ir vėmė. Tik mano tėvo, seržanto, jūrligė nekamavo. Mama man buvo sakiusi, kad jis užaugo Menkių kyšulyje; vaikystėje buvo tikras jūreivis, taigi jūrligės jau galėjo nebijoti.

Savaime suprantama, tėtis darė, ką turėjo daryti, – nešiojo išpilti sublogavusių kareivių šalmus. Pačiame laivo viduryje, denio aukštyje, – nebuvo lengva iš apačioj esančio triumo ten užlipti, – žiojėjo didžiulė „galva“. (Netgi sapne turėjau pertraukti pasakojimą klausdamas, kas yra ta „galva“; pasakotojas, kurį maniau esant Ričardą, bet tai tikrai negalėjo būti Ričardas, man paaiškino, kad „galva“ visi vadino milžinišką kanalizacijos stovo skylę, – laive buvo daugybė tualetų.)