Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

(Ričardas turbūt matė, kad ir aš susinervinęs.)

Šalia dailidės dirbtuvių, kieme, į kurį išėjom iš užkulisių, buvo krovinių platforma; mudu su Elena ir žengėm ant tos platformos, į vėsų vakaro orą. Mėginau paimti Eleną už rankos; iš pradžių ji ištraukė pirštus ir iš mano delno, bet ne taip piktai kaip iš Kitridžo. Paskui, durims dar nespėjus užsiverti, pati padavė man ranką ir padėjo galvą ant mano peties.

– Juodu – labai miela pora, ar ne? – dar išgirdom kažkam – gal ir visiems – sakant Kitridžą.

– Močkrušys! – surėkė Elena Hadli. – Pimpiagalvis! – pridūrė; paskui ėmė godžiai traukti į plaučius vėsų orą, ir jos kvėpavimas po kurio laiko pasidarė beveik normalus; tada abu grįžom į teatrą, kur Elenai akimirksniu aprasojo akiniai.

– Ferdinandas Mirandai nesako , kad yra lytiškai patyręs, – aiškino Kitridžui Ričardas. – Ferdinandas sako, kad atidžiai stebėjo moteris ir jos jam dažnai darydavo gerą įspūdį. Jis turi omeny tik kad nė viena jo nesužavėjo taip, kaip Miranda.

– Čia kalbama apie įspūdį , Kitridžai, – prisivertė pasakyti Elena. – Ne apie seksą.

Įeina Arijelis, nematomas , – tokia buvo remarka toje vietoje, kur turėjau pasirodyti aš (trečio veiksmo antroje scenoje). Bet aš ir iš tikrųjų jau buvau tarsi nematomas; kažkaip pavyko jiems visiems sudaryti įspūdį, kad Elena Hadli – man rūpinti mergina. O dėl pačios Elenos, tai ji tam, regis, pritarė, – gal dėl savų priežasčių irgi norėdama šitaip apsisaugoti. Bet Kitridžas žiūrėjo į mus ir šypsojosi – kaip visada pašaipiai, išdidžiai. Nemanau, kad „įspūdis“ Kitridžui kada nors atrodė reikšmingas. Esu įsitikinęs, kad jam visada svarbiausias buvo seksas – tikras seksas. Ko gero, visa ta aktorių trupė neabejojo, kad mudu su Elena vienas kitą lytiškai dominam, gal tik Kitridžas dar buvo neįtikintas, – bent jau tokį įspūdį mudviem darė ta jo pašaipi šypsena.

Gal todėl Elena staiga nusisuko nuo jo ir pabučiavo mane. Vos vos prisilietė lūpomis prie mano lūpų, bet, šiaip ar taip, iš tiesų prisilietė; tikriausiai netgi atrodė, kad ir aš ją bučiuoju, nors tai truko tik akimirką. Ir viskas. Ne kažin koks bučinys; jai net akiniai neaprasojo.

Vargu ar aš Eleną lytiškai bent kiek dominau; be to, manau, kad Elena nuo pat pradžių žinojo, jog aš tik apsimetu, kad ji man – šia prasme – rūpi. Mudu buvom nekokie aktoriai, tik mėgėjai, – jos nekaltoji Miranda ir mano beveik nematomas Arijelis, – bet vis tiek vaidinom, be žodžių susitarę griebtis apgaulės.

Šiaip ar taip, abu turėjom ką slėpti.

5 Jock – sportininkas ( amer. šnek .).

6 William Shakespeare. „Audra“. Vertė Tomas Venclova.

4 skyrius

ELENOS LIEMENĖLĖ

Iki šiol nežinau, kaip reikėtų vertinti nelemtąjį Kalibaną – tą pabaisą, Prospero visam laikui pasmerktą už pasikėsinimą išprievartauti Mirandą. Prosperas, regis, vis dėlto jaučiasi šiek tiek atsakingas už Kalibaną: „O šis tamsybių padaras – maniškis.“

Tokiam egocentrikui kaip Kitridžas, be abejo, atrodė, kad „Audroje“ svarbiausias Ferdinandas, kad tai meilės istorija, kurioje Ferdinandas prašo Mirandos rankos ir ją gauna. Bet Ričardas Abotas tą pjesę vadino tragikomedija, ir mudu su Elena Hadli, tuos du (beveik tris) penkiasdešimt devintųjų rudens mėnesius repetuodami drauge su Kitridžu, būdami taip arti jo, jautėm, kad toks glaudus bendravimas – mūsų pačių tragikomedija, nors „Audroje“ Mirandai ir Arijeliui viskas baigiasi gerai.

Mano mama, visada tvirtindavusi, kad yra tik suflerė, turėjo keistą įprotį skaičiuoti kiekvieno aktoriaus scenoje išbūtas minutes; naudodavosi pigiu virtuviniu laikmačiu ir (pjesės teksto paraštėse) užsirašydavo, kiek – apytikriai – procentų laiko kuris personažas matomas. Tokių mamos skaičiavimų vertė man atrodė labai abejotina, bet mudviem su Elena patiko žinoti, kad Ferdinandas scenoje būna tik septyniolika procentų viso spektaklio laiko.

– O Miranda? – tyčia paklausė Elena mano mamos, žinodama, kad mūsų konkurentas, Kitridžas, atidžiai klausosi.

– Dvidešimt septynis procentus, – atsakė mama.

– O aš? – pasidomėjau.

– Arijelis scenoje matomas trisdešimt vieną procentą viso laiko.

Kitridžas, išgirdęs šią žeminančią žinią, tik pašaipiai vyptelėjo.

– O Prosperas, neprilygstamasis mūsų režisierius, apdovanotas taip išreklamuotomis stebuklingomis galiomis? – kandžiai paklausė Kitridžas.

– Taip išreklamuotomis ! – kaip griausmingas aidas pakartojo Elena Hadli.

– Prosperas scenoje būna maždaug penkiasdešimt du procentus viso laiko, – atsakė Kitridžui mano mama.

– Maždaug, – pašaipiai pakartojo Kitridžas.

Ričardas mums buvo sakęs, kad „Audra“ – Šekspyro „atsisveikinamoji pjesė“, kad didysis dainius žinojo jau atsisveikinąs su teatru; bet aš nesupratau, kam reikėjo penkto veiksmo ir – ypač – po visko pridėto epilogo, kur kalba Prosperas.

Gal todėl, kad buvau po truputį betampąs rašytoju (bet ne scenoje), man atrodė, kad „Audrą“ reikėjo užbaigti Prospero mintimis, išsakytomis Ferdinandui ir Mirandai: „Pasibaigė vaidyba ir kerai“, – ir taip toliau, ketvirto veiksmo pirmoje scenoje. Ir paskutiniai Prospero (ir visos pjesės) žodžiai, žinoma, turėjo būti nuostabieji: „Mes patys / Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį / Apsiaučia sapnas.“ Kam Prosperui prireikė paskui dar šnekėti apie kitką? (Gal jis tikrai jaučiasi atsakingas už Kalibaną?)

Bet kai pasakiau savo nuomonę Ričardui, jis tarė:

– Na, Bilai, jeigu tu jau mėgini perrašyti Šekspyro kūrinį, būdamas septyniolikos, aš iš tavęs tikrai daug tikiuosi!

Ričardas neturėjo visų linksminti, juokdamasis iš manęs; pasijutau įskaudintas; o Kitridžas tuoj pat užuosdavo kitų skausmą.

– Ei, Perrašinėtojau ! – tąkart šaukė per visą keturkampį bendrabučių kiemą. Tačiau ta pravardė, deja, neprilipo; daugiau Kitridžas manęs taip nebevadino, jam labiau patiko Nimfa. Man pačiam būtų buvę maloniau būti vadinamam Perrašinėtoju; šiaip ar taip, po kurio laiko kaip tik tokiu rašytoju ir tapau.

Bet aš čia jau nuklydau nuo Kalibano; nukrypau į šalį, o tai irgi būdinga man, kaip rašytojui. Kalibanas scenoje išbūna dvidešimt penkis procentus viso spektaklio laiko. (Mama skaičiavo apytikriai, tik buvimo scenoje laiką, nepaisydama, kiek vienas ar kitas veikėjas kalba.) Tąkart „Audra“ man buvo pirma tokia patirtis, bet ir dabar, kad ir kelintą kartą žiūrėčiau tą pjesę, Kalibanas mane visada sutrikdo; kaip rašytojas, jį pavadinčiau „neaiškiu“ personažu. Iš šiurkštaus Prospero elgesio suprantame, kad jis nelinkęs Kalibanui atleisti, bet man įdomu, kokius mūsų jausmus tam pabaisai norėjo sužadinti Šekspyras. Gal užuojautą, o gal savotišką kaltės jausmą?

Tą penkiasdešimt devintųjų rudenį visai nežinojau, kaip Ričardas Abotas vertina Kalibaną; tai, kad to baisūno vaidmenį Ričardas patikėjo seneliui Hariui, buvo galima suprasti visaip. Haris iki tol niekada nevaidino nežinia kokio vyriškosios lyties padaro; prie to, kad Kalibanas – kažkokia „neaiški“, ne visai žmogiška būtybė, prisidėjo ir kaip visada moteriška senelio Hario interpretacija. Kalibanas gal tikrai geidė Mirandos, – juk žinom, kad tas baisūnas mėgino ją išprievartauti ! – bet Haris Maršalas, net vaidindamas niekšus, scenoje beveik niekada neatrodydavo nei antipatiškas, nei tikrai vyriškas.