Gal Ričardas pripažino, kad Kalibanas – gluminanti pabaisa, ir žinojo, kad senelis Haris mokės žiūrovus dar labiau sugluminti. „Tavo senelis nenormalus“, – kartą nedviprasmiškai pasakė man Kitridžas. („Karalienė Lyr“ – taip Kitridžas jį vadino.)
Net aš manau, kad Haris, kaip Kalibanas, buvo jau pernelyg nenormalus; ir jo vaidyba lytiniu požiūriu sunkiai nusakoma, – senelio Hario Kalibanas atrodė kaip kokia dvilytė ragana.
Perukas (senelis Haris buvo plikas) būtų tikęs ir vienos, ir kitos lyties būtybei. O kostiumas panėšėjo į ekscentriškos ir gerokai apsileidusios miestietės apdarą: apdribusios treningo kelnės ir dukslus sportinis nertinis, tokios pat pilkos, kaip ir perukas, spalvos. Kad tas neaiškios lyties padaro įvaizdis būtų dar įtaigesnis, Haris, kaip kokia kekšė, nusilakavo basų kojų nagus. Prie vienos ausies lezgelio prisisegė didelį, lyg ir vyrišką, auskarą su netikru briliantu, – gal labiau tinkamą piratui ar profesionaliam imtynininkui negu kekšei, – be to, ant kaklo, ant to sportinio nertinio, dar pasikabino netikrų perlų vėrinį (pigiausią teatrinį papuošalą).
– Kas iš tikrųjų yra tas Kalibanas? – paklausė Ričardą Abotą Kitridžas.
– Žemė ir vanduo, Kitridžai, šiurkšti jėga ir apgaulė, – pakartojo Ričardas.
– O kurios lyties turėtų būti ta apgaulė? – toliau klausinėjo Kitridžas. – Ar Kalibanas – kažkokia šiurpi lesbietė ? Ar ji , ar jis mėgino išprievartauti Mirandą?
– Lyties, lyties, lyties! – surėkė Elena Hadli. – Tau tik seksas galvoj!
– Nepamiršk minėtųjų ausų kamštukų, Nimfa, – nusišypsojo man Kitridžas.
Mudu su Elena negalėjom į jį žiūrėti, neprisimindami jo motinos, per imtynininkų varžybas taip grakščiai sukryžiuotomis kojomis sėdėjusios ant nepatogaus žiūrovų suolelio; atrodė, kad ponia Kitridž į sūnų, metodiškai mankantį už save stambesnį varžovą, žiūri taip įsijautusi, tarsi tai būtų koks pornografinis filmas, bet kartu ir nešališkai, kaip patyrusi moteris, nė kiek neabejojanti, kad pati tai padarytų geriau. „Tavo motina – vyriškis su papais“, – norėjau pasakyti Kitridžui, bet, žinoma, neišdrįsau.
Galėjau tik spėlioti, ką Kitridžas būtų atsakęs. „Turi omeny mano pamotę ?“ – tikriausiai būtų paklausęs – prieš sulaužydamas man rankas ir kojas.
Bendrabutyje, mūsų bute, kur buvom jau vieni, pasišnekėjau su Ričardu ir mama.
– Kaip reikėtų suprasti senelio Hario vaidmenį? – paklausiau. – Žinau, kad Arijelio lytis daugeriopa – labiau priklausanti nuo aprangos negu nuo organinių požymių, kaip jūs sakot, – priminiau Ričardui. – Gerai, iš mano drabužių, iš visų atributų – iš peruko, triko – galima suprasti, kad Arijelio lytis kintama. O Kalibanas argi neturėtų būti vyriškosios lyties pabaisa? Ar jums neatrodo, kad senelis Haris Kalibaną vaidina kaip… – Nutilau. Nenorėjau savo senelio vadinti Karaliene Lyr , nes tą pravardę buvo sugalvojęs Kitridžas. – Kaip kokį vištgaidį ? – pasakiau. „Vištgaidis“ Feivarit Riverio mokykloje buvo labai madingas žodis – jį ypač mėgo tie mokiniai (tokie kaip Kitridžas), kuriems niekad nepabosdavo pagiežingai šnekėti apie „homus“, „pederastus“ ir „iškrypėlius“.
– Tėtukas ne vištgaidis ! – šiurkščiai atkirto mama. Kadaise toks šiurkštumas jai nebuvo būdingas, o dabar, vis dažniau, ji taip atkirsdavo ne kam kitam, o man .
– Na, Bilai… – buvo besakąs Ričardas Abotas, bet nutilo. – Nesinervink, auksele, – tarė mamai, suglumintas tokio jos jaudulio. – Iš tikrųjų manau, Bilai, – vėl kreipėsi į mane, – kad Šekspyrui lytis neatrodė tokia svarbi, kokia atrodo mums.
„Nevykęs paaiškinimas“, – pagalvojau, bet taip nepasakiau. Vis labiau nusivildavau Ričardu, o gal dabar tiesiog buvau labiau subrendęs?
– Tai į tavo klausimą taip ir nebuvo atsakyta, ar ne? – vėliau pasakė Elena Hadli, kai jai prisipažinau, kad mane trikdo senelio Hario, kaip Kalibano, lytinė tapatybė.
Atrodė keista, kad mudu su Elena, kai esam vieni, paprastai nesilaikom už rankų ir šiaip nedarom nieko tokio, bet kai tik atsiduriam viešumoje, kažkaip nevalingai susikimbam ir būnam susikibę tik kol mus kas nors mato. (Tai buvo tarytum dar vienas mudviejų bendravimo kodas, kaip ir tas klausimas: „Kas nutiko ančiai?“)
Tačiau pirmą kartą drauge eidami į Ferst Sisterio miestelio biblioteką, mudu su Elena už rankų nesilaikėm. Man kažkodėl atrodė, kad panelės Frost apkvailinti nepavyktų, kad ji nieku gyvu nepatikėtų, jog mano santykiai su Elena iš tiesų romantiški. Mudu tiesiog ieškojom vietos, kur galėtume repetuoti „Audros“ dialogus. Abiejų butai bendrabutyje buvo ankšti ir labai jau vieši – repetuoti būtume galėję nebent Elenos arba mano miegamajame, užsidarę duris. Bet mudviem pernelyg gerai sekėsi apsimetinėti įsimylėjėliais. Mano mama su Ričardu – arba Hadliai – būtų pasiutę, jei būtume drauge užsidarę kurio nors miegamajame.
O toje Feivarit Riverio mokyklos klasių albumų skaitykloje kartais dirbdavo vienas ar kitas mokytojas; be to, ten negalėjai užsidaryti durų; mūsų balsai būtų sklidę per visą pastatą. (Mudu su Elena bijojom, kad mus girdės ir visa – daug mažesnė – Ferst Sisterio biblioteka!)
– Pagalvojom, gal čia būtų koks nors nuošalesnis kambarys, – paaiškinau panelei Frost.
– Nuošalesnis , – pakartojo bibliotekininkė.
– Kur mūsų niekas negirdėtų, – tarė Elena tuo savo kurtinamu tarsi garso smūgis balsu. – Mums reikia parepetuoti „Audros“ dialogus, bet nenorėtume kam nors trukdyti ! – tuoj pat pridūrė, – kad panelė Frost nepamanytų, jog ieškome kokios slėptuvės garso nepraleidžiančiomis sienomis, kur Elena galėtų patirti minėtąjį pirmą orgazmą.
Panelė Frost pažvelgė į mane.
– Norite dialogus repetuoti bibliotekoje, – pasakė, tarsi manydama, jog tai glaudžiai susiję su ankstesniu mįslingu mano noru rašyti bibliotekoje. Bet mano ketinimų panelė Frost neišdavė, – na, kad svajoju tapti rašytoju. (Su savo bičiule Elena apie rašymą atvirai dar nebuvau šnekėjęs; noras tapti rašytoju – ir kiti mano norai – Elenai tebebuvo paslaptis.)
– Galėtume pamėginti parepetuoti tuos dialogus tyliai , – tarė Elena neįprastai tyliu, kaip jai, balsu.
– Ne, ne, mieloji, – nesivaržykite, repetuokite taip, kaip kalbėsite scenoje, – padrąsino Eleną panelė Frost, tapšnodama jai per ranką daug didesne savo letena. – Regis, žinau vietelę, kur galėsite rėkauti , ir niekas neišgirs.
Kaip netrukus paaiškėjo, mintis, kad Ferst Sisterio viešojoje bibliotekoje yra tokia izoliuota vieta, kur galima rėkauti niekieno negirdimam, buvo dar ne tokia nuostabi kaip pats tas kambarys.
Panelė Frost nusivedė mane su Elena rūsio laiptais žemyn – į kažkokią patalpą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip senosios bibliotekos katilinė. Visas tas raudonų plytų karalių Jurgių laikų7 pastatas iš pradžių buvo šildomas anglimis; po langeliu vis dar kabojo pajuodusio nuleidžiamojo vamzdžio liekanos. Bet griozdiška krosnis buvo paversta ant šono ir nutempta į tuščią rūsio kampą; vietoj jos stovėjo modernesnė, kūrenama mazutu. Greta tos mazutinės krosnies dar buvo iš pažiūros gana naujas propaninis karšto vandens katilas, be to, ties langeliu atitvertas atskiras kambarys (su durimis). Vienoje jo sienoje, prie pat rūsio lubų, buvo stačiakampė įranta – ten, po vieninteliu langeliu, ir tabalavo anglių vamzdžio liekanos. Kadaise tas vamzdis ėjo nuo langelio į kambarį, buvusį anglių sandėliuką. O dabar tai buvo baldais apstatytas miegamasis su vonia.
Читать дальше