Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Po truputį susipažindamas su Feivarit Riverio mokyklos praeitimi, jau buvau matęs kelis tikrojo Bankrofto atvaizdus. Kadaise jis buvo jaunas mokytojas; be to, mačiau jo – dar nė kiek nepraplikusio – nuotraukas bibliotekoje laikomuose senuose klasių albumuose. (Nereikėtų spėlioti, koks seniau buvo vienas ar kitas žmogus; jei nematai jokių įrodymų, kuriais galėtum remtis, žmogaus praeitis tau taip ir lieka nežinoma.)

Su manimi nuėjusi į tą skaityklą, Elena nelabai domėjosi mane žavinčiais seniausiais albumais. Aš buvau ką tik pamažu peržiūrėjęs Pirmojo pasaulinio karo metus, o Elena Hadli pradėjo nuo šių laikų; jai patiko žiūrinėti mokykloje tebesimokančių arba visai neseniai ją baigusių vaikinų nuotraukas. Mudu apytikriai apskaičiavom, kad, jei tokiu pat greičiu ir toliau stumsimės į priekį, albumas, prie kurio abu galiausiai prieisim, bus pirmųjų Antrojo pasaulinio karo metų – arba prieškario.

– Na, šitas tai tikrai neblogai atrodo, – sakydavo Elena, kuriame nors albume radusi patinkantį vaikiną.

– Parodyk, – prašydavau – kaip ištikimas jos draugas, bet kol kas dar neišsiduodamas. (Mudviem patiko panašaus tipo vaikinai.)

Pats stebiuosi, kad išdrįsau užsiminti, jog norėjau paišdykauti su Elena. Tai buvo geranoriškas melas; be to, aš gal stengiausi ją suklaidinti; gal nerimavau, kad Elena bus kažkaip pajutusi, jog man sunku atsispirti homoseksualiems troškimams, kuriuos daktaras Harlou ir daktaras Grau nori „gydyti ryžtingai“.

Iš pradžių Elena manimi nepatikėjo.

– Ką tu čia ką tik pasakei? – paklausė.

Mudu raičiojomės ant jos lovos, bet tikrai neseksualiai . Tiesiog nuobodžiavom; įsijungę Elenos radiją, klausėmės kažkokios rokenrolų stoties, vis žvilgčiodami pro langą. Mums nebuvo taip jau svarbu, kada grįš komandos autobusiukai, nors šis nedidelės svarbos įvykis būtų reiškęs, kad vėl pamatysim per kiemą einantį Kitridžą.

Ant Elenos kambario palangės stovėjo stalinė lempa su tamsiai mėlynu gaubtu iš storo – kaip kokakolos butelių – stiklo. Kitridžas žinojo, kad mėlyna šviesa penktame Bankrofto aukšte sklinda iš Elenos miegamojo. Nuo tada, kai kartu vaidinom „Audroje“, Kitridžas retkarčiais užtraukdavo kokią serenadą tai mėlynai Elenos miegamojo šviesai, kurią matė iš visų kiemo kampų – ir netgi iš Tilio, sportininkų bendrabučio. Albumų skaitykloje žiūrinėdamas mokytojų nuotraukas, mokytojo Tilio neaptikau. Jei Tilis vis dėlto buvo nusipelnęs Feivarit Riverio mokytojas, tai tikriausiai mokytojavo vėlesniais laikais, ne senų senovėje – ne tada, kai ten prunkščiojo Bankroftas.

Iš tiesų net nesupratau, ar Elenai labai svarbios tos nedažnos Kitridžo serenados; jos, žinoma, būdavo pašaipios – traukiamos, pasak Elenos, „Šekspyro tarme“. Bet žinojau, kad Elena dažnai užmiega neužgesinusi tos tamsiai mėlynos lempos – ir kad nuliūsta, kai Kitridžas nesudainuoja jai serenados.

Taigi šitaip mudviem besiklausant rokenrolų stoties ir tingiai belūkuriuojant – vienišumo persmelktame tamsiai mėlyname Elenos Hadli miegamajame – aš ir užsiminiau apie norą su ja paišdykauti. Tai nebuvo toks jau blogas sumanymas; bet sakiau netiesą. Nieko keista, kad Elena iš pradžių nepatikėjo.

– Ką tu čia ką tik pasakei? – paklausė mano draugė Elena.

– Nenoriu sakyti ar daryti to, dėl ko iškiltų grėsmė mūsų draugystei, – tariau.

– Tu nori paišdykauti su manimi ? – paklausė Elena.

– Taip, noriu… truputį, – atsakiau.

– Be… įsiskverbimo . Ar tai turi omeny?

– Be… taip , tai ir norėjau pasakyti, – pritariau. Elena žinojo, kad man šiek tiek stringa žodis „įsiskverbimas“; tai buvo vienas iš mano sunkiai ištariamų daiktavardžių, bet netrukus aš tą sunkumą įveikiau.

– Sakyk, Bili, – paliepė Elena.

– Be… na, ne iki galo, – pasakiau.

– Sakyk tiksliau, kaip norėtum paišdykauti?

Kritau kniūbsčias ant jos lovos ir užsidengiau galvą viena iš jos pagalvių. Elenai tai, matyt, pasirodė netinkama; ji apžergė mano šlaunis ir atsisėdo ant kryžkaulio. Jaučiau, kaip kvėpuoja man į sprandą; paskui nosimi prisiglaudė prie ausies.

– Bučiuotis? – sušnibždėjo. – Liesti?

– Taip, – atsakiau, prislopintu balsu.

Elena nutraukė pagalvę man nuo galvos.

– Ką liesti? – paklausė.

– Nežinau.

– Ne viską , – įspėjo mane Elena.

– Ne! Žinoma, kad ne, – nesiginčijau.

– Gali liesti mano krūtis, – tarė ji. – Šiaip ar taip, aš jų neturiu.

– Turi, – paprieštaravau. Kažką ji ten tikrai turėjo, ir aš prisipažįstu, kad norėjau paliesti jos krūtis. (Tiesą sakant, man norisi paliesti visokias krūtis, ypač mažas.)

Elena atsigulė ant lovos šalia manęs, ir aš pasiverčiau ant šono, kad ją matyčiau.

– Ar tau, kai žiūri į mane, stojasi? – paklausė ji.

– Taip, – pamelavau.

– Oi, Dievulėliau, – šitam kambary visada taip karšta! – staiga atsisėsdama sušuko Elena.

Kuo šaltesnis būdavo oras lauke, tuo karščiau senuose mokyklos bendrabučiuose, – ir viršutiniuose aukštuose dar karščiau negu apačioje. Kai reikėdavo gulti, ar bent jau išjungti šviesas, mokiniai prasiverdavo langus, kad būtų nors plyšelis, pro kurį įeitų šiek tiek šalto oro, tačiau seni radiatoriai ir toliau tvoksdavo karščiu.

Elena vilkėjo berniukiškais marškiniais – baltais, su sagutėmis apykaklės kampuose, nors niekada neužsisegdavo nei apykaklės, nei dviejų viršutinių sagų. Dabar ji ištraukė tuos marškinius iš džinsų; paskui, suėmusi nykščiu ir smiliumi, kad nebūtų prigludę prie liesučio kūnelio, vėsindamasi papūtė sau į krūtinę.

– O dabar pasistojo? – paklausė; prieš guldamasi ant lovos, buvo šiek tiek pravėrusi langą.

– Ne – tikriausiai pernelyg nervinuosi.

– Nesinervink. Tik bučiuosimės ir liesim. Gerai?

– Gerai, – linktelėjau.

Jaučiau aštrų kaip skustuvas pro pravirą langą besiveržiančio šalto oro trauksmą, kai Elena mane pabučiavo, labai jau nekaltai pakštelėjo į lūpas, – ir tas bučinys ją, matyt, nuvylė taip pat kaip ir mane, nes ji tarė:

– Galim ir su liežuviais. Prancūziškai irgi leidžiama.

Antras bučinys buvo daug įdomesnis – liežuviai viską pakeičia. Bučiuodamasis „prancūziškai“, greitai įsismagini; mudu su Elena nebuvom prie to pripratę, todėl nežinojom, ką daryti. Turbūt stengdamasis pernelyg neįsijausti, galvojau apie tai, kaip mama pamatė mano lengvabūdį tėvą bučiuojant kitą . Prisimenu, jog man į galvą atėjo mintis, kad „prancūziškas“ bučiavimasis kažkoks lengvabūdiškas . Elena tikriausiai irgi norėjo nukreipti dėmesį kitur. Ji kiek atsiplėšė nuo manęs ir uždususi tarė:

– Ir vėl tie „Everly Brothers“!

Aš nė negirdėjau, kas groja per rokenrolų stotį, bet Elena pasivertė į šalį ir, ištiesusi ranką, išjungė ant naktinio staliuko stovintį radiją.

– Noriu girdėti mūsų kvėpavimą, – pasakė, vėl atvirsdama į mano glėbį.

„Taip, – galvojau, – kvėpavimas pasidaro visai kitoks, kai bučiuojiesi prancūziškai.“ Kilstelėjau jos iš džinsų ištrauktus marškinius ir atsargiai paliečiau nuogą pilvą; ji pati pastūmė mano ranką aukščiau, prie krūties, – na, prie liemenėlės kaušelio , – kuris buvo minkštas ir mažutis, lengvai telpantis mano delne.

– Ar čia… paaugliška, bandomoji liemenėlė? – paklausiau.

– Čia paminkštinta liemenėlė, – atsakė Elena. – Apie jokias bandomąsias nieko nežinau.