Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Sporto salėje buvau matęs Kitridžo kelnaites – mėlynus medvilninius šortukus, tokio pat mėlynumo kaip po švarku vilkimi marškiniai. Gal jo motina, prancūzė, nupirko juos Paryžiuje arba Niujorke. „Ta moteris tikrai turėtų būti jo motina, – kadaise sakė Elena. – Ji niekuo nesiskirtų nuo Kitridžo, jei būtų be krūtų, – ta moteris, be abejo, žino, kur parduodami tokie šortukai.“ Beje, tie Kitridžo šortukai buvo išlyginti ; bet negalėjai sakyti, jog tai kokia nors ypatinga Kitridžo stiliaus apraiška, nes mokyklos skalbykloje būdavo lyginama viskas – ne tik kelnės ir marškiniai, bet ir apatiniai, ir netgi suknistos kojinės. (Iš to visi šaipėsi beveik taip pat kaip ir iš daktaro Harlou ir daktaro Grau patarimų.)

Tačiau, kad ir kaip kito socialinė aplinka, tąkart mano penis, pirmą kartą sujaudintas Elenos Hadli (arba jos liemenėlės), standėjo ankštose trikampėse kelnaitėse, ir atrodė, kad jos tuoj sustabdys kraują, plūstantį į jaudulio apimtą strypą. Staiga Elena, – taip įžūliai, kad net nustebau, – uždėjo ranką man ant minėtųjų genitalijų, kurios, pasak daktaro Grau, dar nebuvo mūsų pačių „identifikuojamos“ kaip nelemti lyties organai! Na, man tai nekildavo jokių abejonių, kur yra mano „vieninteliai arba svarbiausi lyties organai“, taigi dabar, kai Elena juos taip netikėtai suėmė, aš net krūptelėjau.

– O… tu… Dieve! – surėkė Elena, akimirksniu man užkurtindama arčiau jos esančią ausį. – Neįsivaizduoju, koks jausmas, kai turi tokį!

Tai, lytiniu požiūriu, irgi gerokai trikdė. Ar Elena norėjo pasakyti, kad neįsivaizduoja, koks būtų jausmas, jei turėtų penį savyje , ar kad negali įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei būtų vaikinas ir pati turėtų penį? Aš jos neklausiau. Lengviau atsidusau, kai paleido mano kiaušius, kuriuos buvo smarkokai suspaudusi, bet penį ji tebelaikė tvirtai, o aš toliau glamonėjau jos krūtis. Jei būtume vėl ėmę „prancūziškai“ bučiuotis nuo ten, kur sustojom, visai neaišku, prie ko, vis labiau įsismagindami, būtume priėję, bet mudu, tiesą sakant, pradėjom iš naujo – iš pradžių atsargiai, liesdamiesi tik liežuvių galiukais. Žiūrėjau, kaip Elena užmerkia akis, ir pats užsimerkiau.

Šitaip supratau, kad galiu laikyti suėmęs Elenos Hadli krūtį ir įsivaizduoti, kad glamonėju taip pat mielai man viską leidžiančią panelę Frost. (Tik panelės Frost krūtys, kaip jau seniai įsivaizdavau, būtų buvusios šiek tiek didesnės negu Elenos.) Užsimerkęs netgi galėjau pats save įtikinti, kad Elenos rankutė, smarkiai suspaudusi man penį, iš tikrųjų yra daug didesnė panelės Frost plaštaka, – taigi panelė Frost gal stengiasi pernelyg smarkiai nesuspausti. Paskui, – kai mudu su Elena, „prancūziškai“ bučiuodamiesi vis smarkiau, net pridusom, – aš ėmiau fantazuoti, kad ne Elenos, o panelės Frost ilgas liežuvis trinasi į manąjį ir kad mudviejų kūnai susiviję ant tos žalvarinės lovos jos slėptuvėje, Ferst Sisterio viešosios bibliotekos rūsyje.

Kai pravertą penktame aukšte esančio Elenos kambario langą pasiekė pirmo sugrįžusio sportininkų autobusiuko dyzelinio variklio išmetamos dujos, įsivaizdavau, kad užuodžiu greta panelės Frost miegamojo, buvusio anglių sandėliuko, esančios mazutinės krosnies kvapą. Atsimerkdamas beveik tikėjausi pamatyti, kad esu akis į akį su panele Frost, bet čia buvo mano draugė Elena Hadli, vis dar tvirtai užsimerkusi.

Per visą tą laiką, kai vaizdavausi panelę Frost, man nė mintis neatėjo į galvą, kad gal ir Elena ką nors įsivaizduoja. Nieko keista, kad jai išsprūdęs žodis, kažkaip ištartas tiesiai man į burną, buvo: „Kitridžas!“ (Ji nė kiek neklysdama atpažino grįžtančio sportininkų autobusiuko išmetamųjų dujų kvapą; Elenai norėjosi žinoti, ar ten imtynininkų komandos autobusiukas, nes visą laiką, kai aš vaizdavausi panelę Frost, Elena vaizdavosi Kitridžą.)

Dabar jos akys jau buvo plačiai atmerktos. Aš tikriausiai atrodžiau taip pat prasikaltęs kaip ir ji. Mano penis pulsavo; aiškiai jaučiau tvinksnius ir žinojau, kad jaučia ir Elena.

– Tau daužosi širdis, Bili, – tarė ji.

– Tai ne širdis, – atsakiau.

– Taip, širdis – tavo širdis plaka penyje, – ginčijosi Elena. – Ar visų vaikinų širdys tvinksi ten?

– Negaliu šnekėti už kitus vaikinus, – pasakiau. Bet Elena jau buvo paleidusi mano penį ir nusiritusi į šalį nuo manęs.

Prie sporto salės stovėjo keli autobusiukai dar neišjungtais dyzeliniais varikliais; iš krepšinio aikštelės tebesklido mirganti kino projektoriaus šviesa, keturkampiame bendrabučių kieme aidėjo beprasmiai grįžtančių sportininkų šūksniai, – gal tarp tų rėksnių buvo ir imtynininkų, o gal ir ne.

Dabar Elena gulėjo ant lovos, kaktą beveik priglaudusi prie palangės, kur pro pravirą langą besiveržiančio oro srovė buvo šalčiausia.

– Kai tave bučiavau ir laikiau rankoj tavo penį, ir tu lietei mano krūtis, aš galvojau apie Kitridžą – tą velnio išperą, – prisipažino Elena.

– Žinau… viskas gerai, – pasakiau. – Supratau, kokia ji gera ir sąžininga draugė, bet – vis tiek – negalėjau jai prisipažinti, kad galvojau apie panelę Frost.

– Ne, negerai , – paprieštaravo Elena, jau pravirkusi.

Ji gulėjo ant šono lovos kojūgalyje, atsisukusi į langą, o aš išsitiesiau už jos, krūtine prigludęs jai prie nugaros; šitaip galėjau bučiuoti jai sprandą ir (viena ranka) po palaidais marškiniais dar liesti krūtis. Mano penis tebetvinksėjo. Abejojau, ar Elena jaučia jo pulsą per savo džinsus ir mano velvetines kelnes, nors buvau prisispaudęs prie jos, o ji – įrėmusi į mane savo mažytį užpakaliuką.

Elena, kaip koks berniukas, iš tikrųjų beveik neturėjo nei užpakalio, nei dėmesio vertų šlaunų; ji mūvėjo berniukiškais džinsais (kaip tik tinkančiais prie berniukiškų marškinių), ir aš, bučiuodamas jos sprandą ir drėgnus plaukus, staiga pagalvojau, kad ji ir kvepia kaip berniukas. Na, buvo suprakaitavusi, nepasikvepinusi ir visai nepasidažiusi, net lūpų, ir aš tryniausi į berniukišką jos užpakalį.

– Tau tebestovi, ar ne? – paklausė Elena.

– Taip, – atsakiau. Man buvo nesmagu, kad negaliu liautis į ją trynęsis, bet Elena judino klubus; ji irgi į mane trynėsi.

– Viskas gerai… Gali taip daryti, – tarė Elena.

– Ne, negerai , – paprieštaravau, bet mano balsas nuskambėjo ne taip tvirtai kaip Elenos, kai, prieš kelias akimirkas, ji tą patį sakė man. (Be abejo, turėjau omeny, kad ir aš galvoju apie Kitridžą.)

Panelė Frost buvo stambi moteris; plačių pečių ir klubų. Panelės Frost užpakalis neatrodė kaip berniuko; nors turėjau lakią vaizduotę, trindamasis į tyliai verkiančią Eleną Hadli galvojau ne apie panelę Frost.

– Ne, iš tikrųjų, viskas gerai – man irgi patinka, – švelniai tikino mane Elena, kai abu staiga išgirdom kieme šūktelint Kitridžą.

– Mieliausioji mano Valdove… ar tavo melsvoji švieselė ten dega? – šaukė Kitridžas. Pajutau, kad Elena tarsi sustingo. Kieme – prie Tilio, sportininkų bendrabučio, – šūkavo keli vaikinai, bet tik Kitridžo balsas aiškiai išsiskyrė iš kitų.

– Sakiau, kad jis nežiūrės vesterno pabaigos… tas velnio išpera, – sušnibždėjo Elena.

– Ak, Valdove, gal tavo melsvoji švieselė – tai kelią nušviečiantis man švyturys? – riktelėjo Kitridžas. – Ar tu, Valdove, tebesi mergaitė, ar jau ne? – pridūrė. (Vėliau supratau, kad Kitridžas nuolatos šitaip pašaipiai mėgdžioja Šekspyrą.)

Elena verkdama ištiesė ranką ir išjungė tamsiai mėlynu gaubtu pridengtą lempą. Paskui, vėl prisispaudusi prie manęs, pravirko dar garsiau; ir trynėsi į mane kažką niurnėdama. Tas jos niurnėjimas kažkaip keistai sumišo su verksmu ir darėsi panašus į miegančio šuns unkščiojimą.