Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Nesileisk jo sunervinama, Elena. Jis tikras šiknius, – šnibždėjau jai į ausį.

– Ššš! – tildė mane Elena. – Geriau nešnekėkim, – pasakė, kūkčiodama ir jau kone pridususi.

– Ar ten tu , Valdove? – sušuko Kitridžas. – Šitaip anksti tu gesini šviesas? Ir lovoje guli, deja, viena!

Mano marškiniai visai išsipešė iš kelnių; tikriausiai per tą nepaliaujamą trynimąsi. Jie buvo mėlyni – vis galvojau, kad tokios pat spalvos kaip Kitridžo šortukai. Elena ėmė garsiai dejuoti.

– Dar! Smarkiau! – prašė. – Taip! Šitaip … O Dieve, nesustok! – surėkė.

Pro pravirą langą besiveržiančio skaudžiai šalto oro sraute mačiau, kaip ji kvėpuoja; vis tryniausi ir tryniausi į ją – ir tik po kurio laiko suvokiau, ką sakau. „Šitaip? – klausiau. – Šitaip? “ (Elena prašė, kad nešnekėtume, mes iš tikrųjų ir nešnekėjom, bet mūsų balsai aidėjo per visą bendrabučių kiemą – iki pat Tilio ir sporto salės, kur vaikinai dar nešėsi daiktus iš grįžusių autobusiukų.)

Mirganti kino projektoriaus šviesa jau buvo užgesusi, krepšinio salės langai aptemę. Vesternas pasibaigė; parako dūmai po susišaudymo išsisklaidė – kaip ir Feivarit Riverio mokiniai, kurie jau ėjo į savo bendrabučius. Tik ne Kitridžas.

– Liaukis, Valdove! – sušuko Kitridžas. – Tu irgi ten, Nimfa? – paklausė.

Iš Elenos lūpų jau veržėsi pratisas orgazmiškas riksmas. Vėliau ji pasakė: „Buvo panašiau į gimdymą negu į orgazmą, bent jau aš taip įsivaizduoju. Niekada neturėsiu vaikų. Matei, kokio didumo būna kūdikių galvos ?“

Jos riksmą Kitridžas turbūt ir suprato kaip orgazmą. Mudu su Elena dar tebetaisėm lovos apklotą, kai iš koridoriaus pasigirdo beldimas į duris.

– Dieve, kur mano liemenėlė? – klausė Elena; niekaip nerado jos lovoje, bet, šiaip ar taip, ir nebūtų spėjusi užsisegti. (Turėjo atidaryti duris.)

– Ten jis , – perspėjau.

– Žinoma, kad jis, – tarė Elena. Ji nuėjo į svetainę; paskui, prieš atverdama duris, dar pažvelgė į save aukštame prieškambario veidrodyje.

Radau Elenos liemenėlę ant lovos; anksčiau jos tiesiog nepastebėjau ant suvelto margo užtiesalo, o dabar greit įsikišau į tas savo trikampes kelnaites. Erekcija man jau buvo visai nuslopusi; mažytė Elenos liemenėlė kelnaitėse tilpo daug lengviau negu pirma pasistojęs penis.

– Norėjau įsitikinti, kad tau nieko nenutiko, – išgirdau Kitridžą sakant Elenai. – Išsigandau, kad čia gal kas užsidegė… ar dar kas nors…

– Taip, buvo užsidegę, bet man viskas gerai, – atsakė jam Elena.

Išėjau iš Elenos miegamojo. Ji nebuvo pakvietusi Kitridžo į vidų; jis stovėjo tarpduryje. Keli Bankrofte gyvenantys vaikinai praskuodė pro šalį koridoriumi, smalsiai žvilgtelėję į prieškambarį.

– Vadinasi, ir tu čia, Nimfa, – tarė man Kitridžas.

Mačiau, kad vienas jo skruostas ką tik nutrintas į imtynių kilimą, tačiau tai jam netrukdė būti tokiam pat pasipūtusiam kaip visada.

– Kaip suprantu, savo imtį laimėjai, – pasakiau.

– Be abejo, Nimfa, – linktelėjo Kitridžas, bet tebežiūrėjo į Eleną. Per baltų jos marškinių audinį buvo matyti speneliai, o tie tamsesni ratilai aplink spenelius – tos neištariamos areolės – atrodė kaip vyno dėmės ant šviesios jos odos.

– Tai jau įtartina, Valdove. Kur tavo liemenėlė? – pasidomėjo Kitridžas.

Elena šypsodamasi pažvelgė į mane.

– Radai? – paklausė.

– Nelabai ir ieškojau, – pamelavau.

– Turėtum pagalvoti apie savo reputaciją, Valdove, – pasakė Elenai Kitridžas. Tai jau buvo nauja taktika; mudu su Elena pasijutom netikėtai užklupti.

– Mano reputacijai niekas negresia, – lyg teisindamasi tarė Elena.

– Ir tau derėtų pagalvoti apie jos reputaciją, Nimfa, – toliau šnekėjo Kitridžas. – Prarastos reputacijos mergina jau neatgaus… jei supranti, ką turiu omeny.

– Nežinojau, kad tu toks šventeiva , – atkirto Kitridžui Elena, bet mačiau, kad tas žodis – „reputacija“ – ir viskas, apie ką Kitridžas šitaip užsiminė, ją iš tikrųjų nuliūdino.

– Aš ne šventeiva, Valdove, – nusišypsojo Kitridžas. Taip merginai šypsaisi, kai esi su ja vienas; mačiau, kad Elena jau leidosi jo sunervinama.

– Aš tik apsimečiau , Kitridžai! – surėkė. – Tik vaidinau – mes abu vaidinom!

– Neatrodė panašu į vaidybą… ne visai, – tarė Kitridžas. – Turi gerai apgalvoti, kuo apsimeti, Nimfa, – įspėjo mane, tačiau tebežiūrėjo į Eleną, tarytum jie būtų buvę vieni du.

– Na, atleisk, Kitridžai, bet man jau reikia susirasti ir užsisegti liemenėlę, kol negrįžo tėvai… Tu gal irgi jau eik, Bili, – pasakė Elena, neatitraukdama akių nuo Kitridžo. Nė vienas iš jų nė nežvilgtelėjo į mane.

Dar nebuvo vienuoliktos, kai mudu su Kitridžu išėjom į penkto bendrabučio aukšto koridorių; ten slampinėjantys arba pro atviras savo kambarių duris į Kitridžą spoksantys Bankrofto berniukai akivaizdžiai stebėjosi jį matydami.

– Laimėjai ir šįkart? – paklausė kažkuris iš jų. Kitridžas tik linktelėjo.

– Girdėjau, kad imtynininkų komanda prakišo, – tarė kitas.

– Aš – ne visa komanda, – pasakė Kitridžas. – Galiu laimėti tik savo svorio kategorijoje.

Laiptais nulipom į trečią aukštą, kur aš Kitridžui palinkėjau labos nakties. Bendrabučių gyventojai – netgi abiturientai šeštadienių vakarais – vienuoliktą valandą jau turėdavo būti savo kambariuose.

– Ričardas ir tavo mama, kaip suprantu, kažkur išvažiavę su Hadliais, – dalykiškai tarė Kitridžas.

– Taip, Ezra Folse dabar rodo kažkokį užsieninį filmą.

– Pasidulkinimą prancūziškai, itališkai arba švediškai, – pasakė Kitridžas. Aš nusijuokiau, bet jis nejuokavo. – Supranti, Nimfa… tu ne Prancūzijoj, ne Italijoj ir ne Švedijoj. Turėtum būti atsargesnis su ta mergaite, kurią dulkini arba nedulkini.

Tą akimirką pagalvojau, kad Kitridžas gal nuoširdžiai susirūpinęs dėl, pasak jo, Elenos „reputacijos“, bet gana dažnai būdavo sunku suprasti, ką tas Kitridžas turi omeny ir kur suka kalbą.

– Niekada nepadarysiu nieko, kas įskaudintų Eleną, – pasakiau jam.

– Klausyk, Nimfa, – tarė jis. – Žmones gali įskaudinti ir su jais mylėdamasis, ir nesimylėdamas .

– Manau, kad čia tu neklysti, – atsargiai pasakiau.

– Ar tavo mama miega nuoga, ar kuo nors apsivilkusi? – paklausė Kitridžas, tarsi nebūtų staiga pakeitęs pokalbio temos.

– Kuo nors apsivilkusi, – atsakiau.

– Na, tokios jau tos motinos, – tarė jis. – Bent jau dauguma motinų, – pridūrė.

– Jau beveik vienuolika, – įspėjau jį. – Turbūt nori grįžti į kambarį prieš patikrinimą.

– O Elena miega nuoga? – dar pasidomėjo Kitridžas.

Aš, žinoma, turėjau atšauti, kad, nenorėdamas daryti nieko, kas įskaudintų Eleną, tokiems kaip jis ir nesakysiu, ar ji miega nuoga, ar ne; bet iš tiesų tai nežinojau, ar Elena miega nuoga. Nusprendęs, kad nuskambės labai paslaptingai, atsakiau:

– Kai Elena su manimi, ji nemiega.

Tai išgirdęs, Kitridžas tarė:

– Tu – tikra mįslė, ar ne, Nimfa? Nežinau, ką ir manyti, bet kada nors aš tave perprasiu – tikrai.

– Nespėsi į kambarį prieš patikrinimą.

– Einu į izoliatorių – tegu apžiūri nutrintą vietą, – pasakė Kitridžas, rodydamas į skruostą. Mano manymu, nutrinta ten buvo ne per smarkiausiai, bet Kitridžas dar paaiškino: – Man patinka izoliatoriuje budinti savaitgalių seselė. Šita žaizda – tik dingstis, kad ją pamatyčiau. Šeštadienio naktį malonu praleisti izoliatoriuje.