Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Kai į ilgą mano sunkiai ištariamų žodžių sąrašą buvo įrašyti dar du, – areolė ir areolės, – Marta Hadli manęs paklausė:

– Gal sunkumas slypi tame, kas tai yra?

– Gal, – atsakiau. – Laimė, šitų žodžių kasdien neprireikia.

– O „biblioteka“ arba „bibliotekos“, ką jau kalbėti apie „penį“… – buvo besakanti ponia Hadli.

– Šitų man sunkesnė daugiskaita, – priminiau.

– Tikriausiai ir penių tau nelabai reikia, Bili… turiu galvoje, daugiskaitos, – tarė Marta Hadli.

– Ne kasdien, – pasakiau, turėdamas omeny, kad retai kada pasitaiko proga ištarti žodį „peniai“, o ne kad apie penius kasdien negalvoju, nes iš tikrųjų tai galvojau.

Taigi, – gal todėl, kad nieko apie tai nebuvau sakęs nei Elenai, nei Ričardui Abotui, nei seneliui Hariui, ir turbūt dėl to, kad nedrįsau prisipažinti panelei Frost, – galiausiai viską išklojau poniai Hadli. (Na, beveik viską.) Pradėjau nuo aistringo žavėjimosi Kitridžu. „Ir tu, kaip ir Elena!“ – tarstelėjo Marta Hadli. (Elena apie tai pasipasakojo net savo motinai !)

Poniai Hadli prisipažinau, kad, kai dar nebuvau net matęs Kitridžo, mane homoerotiškai traukė kiti imtynininkai – ir kad, Feivarit Riverio mokyklos bibliotekoje nuolat vartydamas senus klasių albumus, ypač mėgstu žiūrinėti imtynininkų komandų nuotraukas – daug labiau negu Dramos klubo, į kurias žvilgteliu tik prabėgomis. („Suprantu“, – tarė Marta Hadli.)

Aš jai papasakojau net apie šiek tiek jau priblėsusį žavėjimąsi Ričardu Abotu; pasakiau, kad labiausiai jį buvau įsimylėjęs, kai jis dar nebuvo mano patėvis. („Dievulėliau, tai turėjo būti kebloka!“ – sušuko Marta Hadli.)

Bet, kai jau reikėjo prisipažinti, kad myliu panelę Frost, staiga nutilau; man akys paplūdo ašaromis. „Kas yra, Bili? Man tikrai gali pasakyti“, – tarė ponia Hadli. Ji suėmė mano rankas savo didesnėmis, stipresnėmis plaštakomis. Ilgas jos kaklas buvo, ko gero, vienintelė graži kūno dalis; beveik nieko daugiau nematydamas, galėjau tik spėti, kad mažytės Martos Hadli krūtys atrodo taip pat kaip Elenos.

Ponios Hadli kabinete buvo tik pianinas su suoliuku, sena sofa (ant kurios visada sėdėdavom) ir rašomasis stalas su kėde tiesiu atlošu. Vaizdas, matomas pro trečiame aukšte esančio kabineto langą, entuziazmo nekėlė: persisukę dviejų senų klevų kamienai, šiek tiek sniego ant horizontaliai styrančių šakų ir pilkšvai baltais debesimis apsitraukęs dangus. Pono Hadlio nuotrauka (ant ponios Hadli stalo) irgi neįkvėpė.

Ponas Hadlis, – seniai pamiršau jo vardą, o gal niekada ir nežinojau, – atrodė nepritampąs prie internatinės mokyklos gyvenimo. Vėliau jis – gauruotas, susivėlusia nevienodo ilgio barzda – tapo aktyvesniu Feivarit Riverio bendruomenės veikėju; jo, istorijos mokytojo, kompetencija labai pravertė per diskusijas apie Vietnamo karą (galiausiai pavirtusias protesto mitingais). Bet aš daug geriau negu poną Hadlį įsiminiau tą dieną, kai atvirai išsipasakojau Martos Hadli kabinete, visą dėmesį sutelkęs į jos kaklą.

– Kad ir ką man pasakysi, Bili, liks tarp šio kabineto sienų – prisiekiu, – pažadėjo man ponia Hadli.

Kažkurioje muzikos korpuso klasėje kažkoks mokinys mokėsi skambinti pianinu – nelabai pasitikėdamas savimi, kaip man atrodė; o gal ten du mokiniai skambino dviem pianinais…

– Žiūrinėju mamos paštu siunčiamų drabužių katalogus, – prisipažinau poniai Hadli. – Įsivaizduoju jus tarp paauglių liemenėles demonstruojančių manekenių, – pasakiau. – Ir masturbuojuosi, – neslėpiau. Tai buvo vienas iš vos kelių veiksmažodžių, kuriuos sunkokai ištardavau, bet ne šį kartą.

– Oi, Bili, čia juk ne nusikaltimas! – linksmai tarė Marta Hadli. – Aš tik stebiuosi, kad tau norisi galvoti apie mane , – juk anaiptol nesu graži, – ir šiek tiek nustebau išgirdusi, kaip sklandžiai ištarei „paauglių liemenėles“. Niekaip neįžvelgiu dėsningumo, – pridūrė, mojuodama vis ilgėjančiu mano sunkiai ištariamų žodžių sąrašu.

– Nežinau, kodėl jūs mane traukiate, – atvirai pasakiau.

– O tavo amžiaus mergaitės? – pasidomėjo ponia Hadli. Aš papurčiau galvą. – Elena irgi ne? – paklausė. Kiek sudvejojau, bet Marta Hadli uždėjo stiprias rankas man ant pečių; sėdėdama šalia manęs ant sofos, pažvelgė į akis. – Nesijaudink, Bili, Elena ir pati nemano, kad domiesi ja šia prasme. Be to, čia viskas tik tarp mūsų, prisimeni? – Man akys vėl priplūdo ašarų; ponia Hadli priglaudė mano galvą prie kietos savo krūtinės. – Bili, Bili, tu juk nepadarei nieko bloga ! – sušuko.

Tas, kas tą akimirką pasibeldė į kabineto duris, neabejotinai girdėjo žodį „bloga“.

– Prašom! – šūktelėjo ponia Hadli, taip šaižiai, kad iškart supratau, iš ko Elena paveldėjo tą kraują stingdantį balsą.

Įėjo Atkinsas – visiškas nevykėlis, bet aš nežinojau, kad jis mokosi muzikos. Gal Atkinsui reikėjo lavinti balsą; o gal jis negalėjo ištarti kai kurių žodžių.

– Galiu užeiti vėliau, – pasakė Atkinsas Martai Hadli, bet negalėjo atitraukti akių nuo manęs – arba nedrįso pažvelgti į ją. Kiekvienam kvailiui turėjo būti aišku, kad aš apsiverkęs.

– Užeik po pusvalandžio, – paliepė Atkinsui ponia Hadli.

– Gerai, bet aš neturiu laikrodžio, – tarė jis, tebespoksodamas į mane.

– Imk mano, – pasiūlė ponia Hadli.

Kai ji nusisegė rankinį laikrodėlį ir padavė Atkinsui, aš staiga supratau, kas mane taip traukia prie jos. Marta Hadli buvo ne tik kad vyriškos išvaizdos, bet ir labai valdinga, visai kaip vyras, kad ir ką darydavo. Galėjau tik įsivaizduoji, kad ji įpratusi nurodinėti ir lytiniame gyvenime, – kad visiems primeta savo valią ir kad labai sunku atsispirti norui daryti tai, ko ji pageidauja. Bet kodėl man tai patinka? (Savaime suprantama, šių minčių neįtraukiau į savo selektyvią išpažintį poniai Hadli.)

Atkinsas be žado stebeilijo į laikrodėlį. Man net dingtelėjo, jog jis gal toks nevykėlis ir pusprotis, kad net nepažįsta valandų.

– Po pusvalandžio, – pakartojo Marta Hadli.

– Čia romėniški skaitmenys, – nusiminęs tarė Atkinsas.

– Tiesiog sek akimis minučių rodyklę. Suskaičiuok trisdešimt. Tada grįžk, – patarė jam ponia Hadli. Atkinsas išėjo, tebespoksodamas į laikrodėlį; kabineto duris paliko atviras. Ponia Hadli pakilo nuo sofos ir jas uždarė. – Bili, Bili, – pasakė, atsisukdama į mane. – Nieko baisaus, kad jauti tai, ką jauti. Viskas gerai.

– Norėjau apie tai pasišnekėti su Ričardu, – tariau.

– Puiki mintis. Su Ričardu gali šnekėtis apie viską – dėl to nė kiek neabejoju.

– Bet ne su mama.

– Tavo mama, Merė… Mano mieloji draugė Merė… – buvo besakanti ponia Hadli, bet nutilo. – Ne, ne su mama. Jai kol kas nesakyk.

– Kodėl? – Maniausi žinąs kodėl, bet norėjau tai išgirsti iš ponios Hadli. – Todėl, kad ji šiek tiek traumuota ? – paklausiau. – Ar dėl to, kad lyg ir pyksta ant manęs? Nelabai suprantu kodėl.

– Nežinau, ar traumuota , – atsakė Marta Hadli. – Iš tikrųjų atrodo, kad mama ant tavęs pyksta… bet ir aš nežinau kodėl. Mano manymu, ji labai greit sutrinka – dėl kai ko, kai kalbama apie tam tikrus dalykus.

– Dėl ko? – paklausiau. – Apie kokius dalykus?

– Ją nervina kai kas, kas susiję su seksualumu, – tarė ponia Hadli. – Bili, aš žinau, kad ji kai ką nuo tavęs nuslėpė.

– O!

– Kaip man nepatinka šitas Naujosios Anglijos slapumas! – staiga sušuko ponia Hadli; ji žvilgtelėjo į riešą, kur neseniai buvo laikrodėlis, ir tuoj pat ėmė juoktis iš savęs. – Įdomu, kaip Atkinsui sekasi su romėniškaisiais skaitmenimis, – tarė, ir jau abu nusijuokėm. – Žinai, gali pasakyti ir Elenai. Jai gali sakyti viską, Bili. Be to, man atrodo, kad ji jau supranta.