Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Tada, vėl pasisukdamas į mane, Laris tik man, lyg būtume vieni, dar pridurdavo: „Tačiau tau, mielasis Bilai, būtinai reikia tų anachronizmų, – kai kalbam apie septintąjį dešimtmetį, „aktyvusis“ ir „pasyvusis“ yra anachronizmai.“

Toks jau buvo tas Laris; taip jis šnekėjo – visada būdavo teisus. Įpratau nesiginčyti dėl smulkmenų. Sakydavau: „Taip, profesoriau“, – nes jei būčiau tvirtinęs, kad jis klysta, kad tikrai vartojo žodžius „aktyvusis“ ir „pasyvusis“, Laris būtų vėl paleidęs kokią kandžią pastabą apie tai, kad esu iš Vermonto, arba ėmęs tauzyti, kad sakiau, jog esu metėjas, nors jam visada atrodžiau kaip gaudytojas. („Juk visi manė, kad jis atrodo kaip gaudytojas?“ – klausdavo Laris savo draugų.)

Poetas Lorencas Aptonas buvo iš tų vyresnės kartos gėjų, kurie manė, kad dauguma homoseksualių vyrų yra pasyvieji, kad ir ką patys sakytų, – arba kad tie, kurie sako , jog yra aktyvieji, galiausiai vis tiek tampa pasyviaisiais. Kadangi mudu su Lariu susipažinom Vienoje, mūsų seną ginčą dėl to, kas buvo pasakyta per patį pirmą „pasimatymą“, dar painesnį darė nuomonė, kurios europiečiai laikėsi septintajame dešimtmetyje ir tebesilaiko dabar: kad mes, amerikiečiai, pernelyg sureikšminam tą aktyviųjų ir pasyviųjų skirtumą. Europiečiams visada atrodė, kad mes į tai žiūrim labai jau konservatyviai, tarsi visi gėjai būtų arba vienokie, arba kitokie, – kaip man dabar sako kai kurie savimi per daug pasitikintys jaunikliai.

Laris, – kuris buvo pats tikriausias pasyvusis, kokį tik kada pažinojau, – ir irzo, ir drovėjosi dėl to, kad yra ne taip suprantamas.

– Aš universalesnis negu tu! – kartą ašarodamas pareiškė. – Sakai, kad tau patinka ir moterys, o gal apsimeti, kad patinka, bet aš šiuose santykiuose nesu toks jau nelankstus!

Aštuntąjį dešimtmetį, pačioje jo pabaigoje, Niujorke, – kai mudu dar matydavomės, bet kartu nebegyvenom, – Laris pavadino „palaimingu paleistuvavimo amžiumi“; koks yra kieno lytinis vaidmuo, aiškiai suprasti galėjai tik tuose odiniais drabužiais vilkinčių gėjų baruose, kur nosinė kairėje užpakalinėje kišenėje reiškė, kad esi aktyvusis, o dešinėje – kad pasyvusis; mėlyna – kad nori dulkintis, raudona – kad tau patinka būti tenkinamam kumščiu. Na, dabar tai turbūt jau nebeturi reikšmės. Dar vienas baisiai erzinantis ženklas buvo džinsų diržo kilpa, prie kurios prisisegi raktus, – dešinėje ar kairėje pusėje nuo sagties. Niujorke aš į tai nekreipiau dėmesio, prisisegdavau bet kur; ir mane – aktyvųjį! – vis mėgindavo kabinti koks nors ženklų skrupulingai paisantis aktyvusis. (Kartais tai tikrai sunervindavo.)

Net aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai po gėjų išsilaisvinimo jau buvo praėję dešimt metų, vyresni gėjai, – turiu omeny vyresnius ne tik už mane, bet ir už Larį, – reiškė nepasitenkinimą dėl tokio aktyvumo arba pasyvumo afišavimo. („Kodėl jūs, vaikinai, norit iškart atskleisti visas paslaptis? Ar nemanot, kad paslaptingumas – jaudinanti sekso dalis?“)

Man patiko homoseksualaus vaikinuko įvaizdis – toks, kad kiti homoseksualūs vaikinukai ir vyrai į mane atsigręžtų. Bet norėjau, kad manimi domėtųsi ir merginos bei moterys, – kad atsigręžtų ir jos. Stengiausi, kad mano išvaizdoje liktų jas gundančio vyriškumo. („Šįvakar nori atrodyti kietas ?“ – kartą paklausė Laris. Tikriausiai taip ir buvo. )

Prisimenu, kai repetavom „Audrą“, Ričardas mums paaiškino, kad Arijelio lytis „kintama“; ir dar sakė, kad angelų lytis irgi kintama.

„Nusprendžia režisierius?“ – paklausė Ričardo Kitridžas, kai kalbėjom apie Arijelio lyties kintamumą.

Ko gero, stengiausi atrodyti seksualiai permainingas , bent iš dalies įkūnyti nepatvarų Arijelio seksualumą. Žinojau, kad esu smulkaus sudėjimo, bet tikrai gražus. Be to, panorėjęs galėdavau būti nematomas – kaip Arijelis, galėjau tapti „oro dvasia“. Nėra kokio nors vieno biseksualumo įvaizdžio, bet kaip tik jo aš ieškojau.

Laris juokėsi iš mano, pasak jo, „utopinio dvilytystės jausmo“; kaip suprantu, Lario kartos manymu, „išsilaisvinusieji gėjai“ neturėjo būti „išlepę berniukai“. Žinau, kad Laris manė, jog atrodau (ir rengiuosi) kaip išlepęs, moteriškas berniukas, – tikriausiai todėl jam iš pažiūros ir atrodė, kad esu pasyvusis.

Bet aš pats maniausi esąs beveik normalus vaikinas; sakydamas „normalus“, turiu omeny tik tai, kad niekada nevilkėjau vien odiniais drabužiais ir nežaidžiau tų absurdiškų žaidimų su nosinėmis. Niujorke – kaip ir daugumoje kitų miestų aštuntajame dešimtmetyje – buvo mėgstama tiesiog vaikštinėti gatvėmis. Tada, kaip ir dabar, man patiko atrodyti dvilyčiam – ir niekad nebuvo sunku ištarti žodžius „dvilytis“ ir „dvilytystė“.

– Tu – dailus berniukas, Bilai, – dažnai sakydavo man Laris, – bet nemanyk, kad visada ir būsi toks lieknutis. Nesitikėk, kad, rengdamasis šitaip pikantiškai ar netgi moteriškai, iš tikrųjų kaip nors paveiksi tą patinų signalų sistemą, prieš kurią maištauji. Tikri vyrai kokie buvo, tokie ir bus, jų nepakeisi – ir niekada pats toks nebūsi!

– Taip, profesoriau! – paprastai teatsakydavau.

Nuostabiame aštuntajame dešimtmetyje, kai pakabindavau kokį vyruką arba pats leisdavausi pakabinamas, visada būdavo akimirka, kai viena ranka suimdavau jo užpakalį; jeigu jis mėgdavo būti dulkinamas, tai imdavo visaip dejuoti ir rangytis, – tiesiog, kad suprasčiau, jog paliečiau stebuklingąją vietelę. O jei paaiškėdavo, kad ir jis aktyvusis, susitardavom dėl itin greito 69, ir tuo viskas baigdavosi; kartais tai būdavo itin šiurkštus 69. („Patinų signalų sistema“, pasak Lario, buvo kaip reikiant paplitusi. O mano „utopinis dvilytystės jausmas“ – ne.)

Ne kas kita, o nežmoniškas Lario pavydas galiausiai mane nuo jo atstūmė; net kai esi toks jaunas, koks buvau aš, yra tam tikra riba, kurią peržengus ilgai trunkantis žavėjimasis nebegali atstoti meilės. Kai Lariui atrodydavo, kad buvau su kažkuo kitu, jis vis taikydavosi paliesti mano šiknaskylę – pažiūrėti, ar ji ne drėgna, ar nepatepta lubrikantu. „Aš aktyvusis, prisimeni? – sakydavau jam. – Turėtum uostyti mano pimpalą.“ Bet Lario pavyduliavimas buvo kažkoks liguistas, nelogiškas; net puikiai mane pažindamas, jis iš tikrųjų manė, kad su kuo nors kitu galėčiau būti pasyvusis.

Vienoje, kai mudu susipažinom, Laris po truputį studijavo operą – dėl operos ten ir nuvyko. Iš dalies ir aš Vieną pasirinkau dėl operos. Šiaip ar taip, padedamas panelės Frost, tapau aistringu devyniolikto amžiaus romanų skaitytoju. O tos operos, kurios man labiausiai patiko, ir buvo devyniolikto amžiaus romanai!

Lorencas Aptonas, jau žinomas poetas, visada norėjo parašyti kokį nors libretą. („Juk aš, Bilai, bent jau moku rimuoti .“) Laris norėjo sukurti gėjų operą. Sau, kaip poetui, jis buvo labai reiklus; galbūt manė, kad galės nors kiek atsipalaiduoti kaip libretistas. Gėjų operą Lorencas Aptonas gal ir tikrai norėjo parašyti, bet nebuvo parašęs nė vieno atvirai gėjiško eilėraščio, – tai mane gerokai nervino.

Lario operoje viską pasakoja kažkoks ciniškai nusiteikęs pederastas – labai panašus į patį Larį. Tas pasakotojas rauda – tyčia itin kvailai, ir aš jau pamiršau, kaip ta rauda buvo surimuota. „Per daug indėnų, per mažai vadų, – graudžiai traukia pasakotojas. – Per daug vištų, per mažai gaidžių.“ Buvo akivaizdu, kad autorius kaip reikiant atsipalaidavo.

Ten dar yra pasyviųjų choras – daugybės pasyviųjų, savaime suprantama, – ir juokingai mažas aktyviųjų choriukas. Jei Laris būtų toliau rašęs savo operą, tai gal dar būtų pridėjęs ir vidutinio didumo meškinų chorą, bet meškinų judėjimas prasidėjo tik devintojo dešimtmečio viduryje – stambūs gauruoti vyrukai, tyčia baisiai netvarkingi, sukilo prieš išsičiustijusius švaruolius nuskustais kiaušiais ir sporto salėse ištobulintais kūnais. (Iš pradžių tie meškinai buvo tikra atgaiva.)