Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Su Esmeralda susipažinau atsitiktinai. Jau seniau, operoje, buvau atkreipęs į ją dėmesį; ir dėl jos ūgio (mane traukė aukštos, plačiapetės merginos ir moterys), ir todėl, kad ji kažką užsirašinėjo. Stovėjo Valstybinės operos salės gale, paskubomis keverzodama kažkokias pastabas. Tą vakarą, pirmąkart pastebėjęs, palaikiau Esmeraldą teatro kritike; jai buvo tik trejais metais daugiau negu man (šešiasdešimt trečiųjų rudenį Esmeraldai buvo dvidešimt ketveri), bet ji atrodė vyresnė.

Ir vėliau ją matydamas, – Esmeralda visada stovėdavo salės gale, – supratau, kad jeigu ji tikrai būtų kritikė, tai bent jau turėtų kur atsisėsti. Bet ji stovėdavo gale, kaip ir aš bei kiti studentai. Tais laikais studentams būdavo mielai leidžiama stovėti operos teatro salės gale; ir už tai nereikėdavo mokėti.

Operos teatras, kaip didžiausias pastatas, iškart traukė akį prie Kėrntnerio gatvės ir Operos žiedo sankryžos. Nuo restorano „Zufall“ iki jo buvo mažiau negu dešimt minučių kelio pėsčiomis. Kai Operos teatre būdavo rodomas koks spektaklis, į „Zufall“ lankytojai plūstelėdavo du kartus. Prieš operą patiekdavom ankstyvą vakarienę, o vėliau, po operos – jau prabangesnius pietus. Kai dirbdavau ir per tuos pietus, ir per ankstyvąją vakarienę, – o taip dažniausiai ir būdavo, – į operą nueidavau pirmam veiksmui jau prasidėjus ir išeidavau prieš paskutinio veiksmo pabaigą.

Vieną vakarą, per pertrauką, Esmeralda mane užkalbino. Labai nusivyliau supratęs, kad atrodau kaip amerikietis, nes ji į mane kreipėsi angliškai.

– Kodėl taip darot? – paklausė Esmeralda. – Visada ateinat pavėlavęs ir išeinat anksčiau laiko!

(Ji neabejotinai buvo amerikietė; vėliau sužinojau, kad iš Ohajo.)

– Dirbu. Aš – restorano padavėjas, – atsakiau. – O jūs? Kodėl visada kažką užsirašinėjat? Norite tapti rašytoja? Aš tai noriu, – prisipažinau.

– Aš tik dublerė – noriu tapti sopranu , – pasakė Esmeralda. – O jūs norite tapti rašytoju, – iš lėto pakartojo. (Ir tuo mane iškart patraukė.)

Kitą vakarą, kai nedirbau paskutinėje „Zufall“ pamainoje, pasilikau operos teatre iki spektaklio pabaigos ir pasisiūliau palydėti Esmeraldą namo.

– Bet aš nenoriu eiti „namo“ – ten, kur gyvenu, man nepatinka. Stengiuosi ten praleisti kuo mažiau laiko, – atsakė Esmeralda.

– O!

Man irgi nepatiko Vienoje susirasta gyvenamoji vieta – aš taip pat stengiausi ten praleisti kuo mažiau laiko. Bet daugumą vakarų dirbau tame restorane Vaiburgo gatvelėje; tada dar nelabai žinojau, kur Vienoje galima vakarais nueiti.

Nusivedžiau Esmeraldą į tą gėjų kavinę Dorotėjergasėje; ji buvo netoli Operos teatro, ir aš iki tol į ją užsukdavau tik dieną, kai dauguma lankytojų būdavo studentai – tarp jų ir merginos. Dar nežinojau, kad vakarais toje „Kaffee Käfig“ lankosi tik vyrai, tik gėjai.

Mudu su Esmeralda gana greit supratom, kaip aš suklydau.

– Dieną čia viskas atrodo kitaip, – pasakiau jai, kai jau ėjom lauk. (Ačiū Dievui, tą vakarą ten nebuvo Lario, nes aš jau buvau pasiūlęs jam institute dėstyti kūrybinį rašymą; o Laris man dar nebuvo pasakęs, ką nusprendė.)

Esmeralda juokėsi, kad nusivedžiau ją į „Kaffee Käfig“.

– Per pirmą pasimatymą! – sušuko, kai Graben gatve ėjom Kolmarkto link. Kolmarkto gatvėje buvo viena tokia kavinė; dar nebuvau joje lankęsis, bet atrodė brangi. – Žinau vieną vietelę savo kvartale, – pasakė Esmeralda. – Galim eiti ten, o paskui tu galėsi palydėti mane namo.

Abu nustebom supratę, kad gyvenam kaimynystėje, kitapus Ringo gatvės, tolėliau nuo pirmojo rajono, šalia Šv. Karolio bažnyčios. Prie Argentiniečių gatvės ir Švindgasės sankryžos buvo kavinė-baras – Vienoje tokių daug. Tai kartu ir kavinė, ir baras; kai jau sėdomės, Esmeraldai pasakiau, kad ir aš čia lankausi, nes gyvenu netoliese. (Dažnai ten rašydavau.)

Taigi ėmėm vienas kitam pasakoti apie ne itin geras gyvenimo sąlygas. Paaiškėjo, kad abu gyvenam Švindgasėje, tame pačiame name. Esmeraldos butas buvo panašesnis į butą negu maniškis. Ji turėjo ir miegamąjį, ir atskirą vonios kambarį, ir virtuvytę, tik prieškambaris buvo bendras – ir jos, ir buto savininkės; beveik kiekvieną vakarą, grįžusi „namo“, Esmeralda turėdavo praeiti pro šeimininkės svetainę, kur ta amžinai nepatenkinta senė visada ir sėdėdavo, patogiai įsitaisiusi ant sofos su savo nedideliu, bet itin nemaloniu šunėku. (Juodu nuolat žiūrėdavo televizorių.)

Monotoniški televizoriaus garsai būdavo girdimi ir Esmeraldos miegamajame, kur ji, pasileidusi seną gramofoną, klausydavosi operų įrašų (dažniausiai vokiškų). Jai buvo liepta savo muzikos klausytis tyliai, nors „tyliai“ operoms netinka. Vis dėlto opera užgoždavo šeimininkės televizoriaus skleidžiamą triukšmą, ir Esmeralda valandų valandas klausydavosi vokiečių kalbos, pati sau dainuodama – irgi tyliai. Jai, kaip man sakė, reikėjo pagerinti tarseną.

Kadangi man reikėjo pasimokyti vokiečių gramatikos ir žodžių tvarkos, – ką jau kalbėti apie leksiką, – iškart supratau, kaip mudu su Esmeralda galėtume vienas kitam padėti. Jei lygintume mano ir Esmeraldos vokiečių kalbos mokėjimą, tai mano tik tarsena ir buvo geresnė.

Kiti „Zufall“ padavėjai mėgino mane tam parengti: kai ruduo baigsis, – kai ateis žiema ir turistų nebematysim, – bus tokių vakarų, kai į restoraną neužsuks nė vienas angliškai kalbantis lankytojas. Taigi buvau perspėtas, kad iki žiemos man reikėtų išmokti geriau kalbėti vokiškai. Austrai į užsieniečius žiūrėjo ne itin draugiškai. Vienoje žodis Ausländer („užsienietis“) niekad nebuvo tariamas maloniai; tam tikra prasme Vienos gyventojai iš tikrųjų buvo ksenofobai.

Toje kavinėje-bare, Argentiniečių gatvėje, aš ėmiau Esmeraldai pasakoti apie savo gyvenimo sąlygas – vokiškai. Mudu jau buvom nusprendę, kad turėtume kalbėtis vokiškai.

Esmeralda buvo pavadinta ispanišku vardu, – esmeralda ispaniškai reiškia „smaragdas“, – bet ispanų kalbos nemokėjo. Jos motina buvo italė, taigi Esmeralda šnekėjo (ir dainavo) itališkai, bet norėdama tapti operos dainininke, ji turėjo dar pasimokyti vokiečių kalbos, pagerinti tarseną. Pati sakė, jog Operos teatre visiems juokinga, kad ji yra soprano dublerė – „laukiantis sopranas“, pasak jos. Vienoje išeiti į sceną ji galėjo tikėtis tik jei nuolatinis sopranas – „startuojantis“ sopranas, kaip sakė Esmeralda, – mirtų . (Arba jei opera būtų dainuojama itališkai.)

Nors visa tai Esmeralda man pasakojo gramatiškai tobula vokiečių kalba, jos tartyje aiškiai girdėjau Klivlando akcentą. Kažkokia muzikos mokytoja kažkurioje Klivlando pradžios mokykloje pamatė, kad Esmeralda gali dainuoti; paskui, gavusi stipendiją, Esmeralda mokėsi Oberline. Būdama jau trečiakursė, išvyko į užsienį ir studijavo Milane; kaip studentė, stažavosi La Scaloje ir įsimylėjo italų operą.

O vokiečių kalba Esmeraldai, anot jos pačios, buvo kaip kokia rakštis burnoje. Tėvas paliko ją ir jos motiną; paspruko į Argentiną ir ten susirado kitą moterį. Esmeralda jau buvo padariusi išvadą, kad tos moters, su kuria jos tėvas susimetė Argentinoje, protėviai turbūt nacistai.

– Kaip dar būtų galima paaiškinti, kodėl niekaip neišmokstu tos jų tarties? – paklausė manęs Esmeralda. – Kalu vokiečių jau velniaižin kiek laiko!

Aš vis dar mąstau, kas suvedė mane su Esmeralda: mes abu turėjom pasprukusius tėvus, gyvenom tame pačiame name Švindgasėje ir apie visa tai kalbėjomės kavinėje-bare Argentiniečių gatvėje – netobula vokiečių kalba. Unglaublich! („Neįtikėtina!“)