Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Kaip jie galėjo dubliuoti „Lygiai vidurdienį“? – kartojau.

Monotoniški televizoriaus garsai vis atsklisdavo ir į Esmeraldos miegamąjį. Teksas Riteris dainavo „Do Not Forsake Me“.

– Bent jau Tekso Riterio nedubliavo , – džiaugėsi Esmeralda, kai aš – labai nedrąsiai – paliečiau tobulas jos krūtis. – Štai tas daikčiukas, Bili, – tarė ji, leisdamasi liečiama. (Supratau, kad ji taip sako ne pirmą kartą; seniau, kaip netrukus sužinojau, tie ir kiti jos žodžiai vaikinus sustabdydavo. Bet ne šį kartą.)

Prezervatyvą pastebėjau tik kai Esmeralda man jį padavė. Jis tebebuvo blizgios folijos apvalkalėlyje.

– Turi būti su šituo, Bili… Net jeigu suplyš, bus švariau.

– Gerai, – tarstelėjau imdamas.

– Bet svarbiausia… čia ir yra visas keblumas, Bili… tai turi būti analinis . Tik taip galiu tau leisti – tik analinį, – pakartojo Esmeralda jau pašnibždomis, gėdydamasi. – Suprantu, kad tau tai bus savotiškas kompromisas, bet taip jau yra. Arba analinis, arba nieko, – pasakė man Esmeralda.

– O!

– Suprasiu, jeigu taip negali, Bili.

Galvojau, kad tik nepasakyčiau per daug. Vargu ar tai, ką ji pasiūlė, man buvo „kompromisas“ – analinė sueitis man labai patiko! O dėl to, kad žodžiai „arba analinis, arba nieko“ sustabdydavo vaikinus, tai turiu prisipažinti, jog aš – atvirkščiai – pajutau palengvėjimą. Bauginanti patirtis su „šokių sale“ vėl buvo atidėta! Žinojau, kad turiu būti atsargus – nereaguoti pernelyg džiaugsmingai.

Tai, ką pasakiau, nebuvo visiškas melas:

– Šiek tiek nervinuosi – man tai pirmas kartas.

(Gerai, gerai, nepridūriau „su moterimi“, – pripažįstu!)

Esmeralda įjungė gramofoną. Uždėjo tą garsųjį šešiasdešimt pirmųjų Donicečio „Liučijos di Lamermur“ įrašą, – kur pamišėlės soprano partiją atlieka Džoana Saderland. (Tada supratau, jog Esmeralda nusiteikusi dėmesį sutelkti ne į vokiečių kalbos mokymąsi ir tarties gerinimą.) Donicetis, be abejo, buvo romantiškesnis muzikinis fonas negu Teksas Riteris.

Taigi aš, baisiai susijaudinęs, pirmą kartą tai patyriau su mergina, ir tas kompromisas – „arba analinis, arba nieko“ – man iš tikrųjų buvo joks kompromisas. „Arba nieko“, beje, nebuvo visiška tiesa; mudu dažnai mėgavomės oraliniu seksu. Aš oralinio nebijojau, o Esmeraldai jis labai patiko – jai tada, kaip pati sakė, norėdavosi dainuoti.

Šitaip buvau supažindintas su makštimi; be jokių kitų apribojimų, – tik „šokių salė“ (arba ne „šokių salė“) nuo manęs buvo saugoma, – bet aš jaučiausi patenkintas, netgi laimingas, kad tos dalies dar turiu palaukti. Kaip žmogui, dėl tos kūno dalies šitaip ilgai nerimavusiam, man labai pasisekė, kad su makštimi buvau supažindintas taip, mano supratimu, įdomiai ir patraukliai. Man tikrai patiko mylėtis su Esmeralda, ir aš tikrai ją mylėjau.

Būdavo tokių après-sex akimirkų, kai, jau beveik miegodamas arba pamiršęs, kad esu su moterimi, siektelėdavau jos tarpukojo ir paliesdavau lytines lūpas – ir staiga atitraukdavau ranką, tarsi nustebęs. (Iš tikrųjų juk siekdavau Esmeraldos penio.)

– Vargšas Bilis, – sakydavo Esmeralda, ne taip supratusi tą mano trumpą prisilietimą; ji manydavo, kad noriu įsiskverbti į jos makštį, kad man skaudu dėl visko, ko negaliu daryti.

– Aš ne „vargšas Bilis“ – aš laimingas Bilis, viskuo patenkintas Bilis, – visada ją patikindavau.

– Tu labai mielas, – sakydavo Esmeralda. Ji nė nenumanė, koks aš laimingas, ir kai ištiesęs ranką paliesdavau jos lytines lūpas, – kartais per miegus, arba šiaip, nieko negalvodamas, – Esmeralda nė neįtardavo, ko aš siekiau: to, ko ji neturėjo ir ko aš, matyt, ilgėjausi.

Der Oberkellner („Zufall“ vyriausiasis padavėjas), rūsčios išvaizdos vaikinas, atrodė vyresnis, negu buvo iš tikrųjų. Kažkada netekęs akies, dabar turėjo ryšėti raištį; jam dar nebuvo nė trisdešimties, bet arba dėl akies raiščio, arba dėl to, kaip tos akies neteko, jis visada elgėsi rimtai, kaip koks senis. Buvo vardu Karlas ir niekada nepasakojo, kokiomis aplinkybėmis prarado akį, – tai sužinojau iš kitų padavėjų: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dešimtmetis Karlas pamatė, kad keli rusų kareiviai prievartauja jo motiną, ir mėgino jiems sutrukdyti. Vienas iš rusų trenkė berniukui šautuvu, nuo to smūgio Karlas viena akimi ir apako.

Vėliau, tą patį rudenį, – jau lapkričio pabaigoje, – Esmeraldai pirmą kartą pasitaikė proga didžiulėje – trijų dalių – Vienos valstybinės operos scenoje atlikti pagrindinio soprano partiją. Kaip ji ir numatė, tai buvo italų opera – Verdžio „Makbetas“. Esmeralda, kantriai laukusi savo eilės (tiesą sakant, ji manė, kad jai eilė dainuoti taip ir neateis), ledi Makbet vaidmenį atliekančio soprano dublerė buvo beveik visą rudenį (visą tą laiką, kol mudu gyvenom drauge).

Vieni, t’affretta! – girdėdavau Esmeraldą dainuojant per miegus, – taip šaukia ledi Makbet, skaitydama laišką, kuriame vyras jai pasakoja apie pirmą susitikimą su laumėmis žiniuonėmis.

Paprašiau Karlo, kad man leistų prieš operą iš restorano išeiti anksčiau ir po operos grįžti vėliau; juk mano mergina tą penktadienio vakarą turėjo būti ledi Makbet.

– Tu turi merginą? Ta dublerė tikrai tavo mergina? – paklausė Karlas.

– Taip, tikrai, Karlai, – atsakiau.

– Man malonu tai girdėti, Bilai… Buvo ir kitokių kalbų, – tarė Karlas, perverdamas mane savo vienintele akimi.

– Esmeralda – mano mergina, ir šį penktadienį ji atliks ledi Makbet partiją, – pasakiau vyriausiajam padavėjui.

– Tai vienintelis šansas, Bilai, – neleisk jai susimauti.

– Aš tiesiog noriu nepavėluoti, kad matyčiau pradžią, ir pažiūrėti iki galo, Karlai.

– Žinoma, žinoma. Be abejo, bus penktadienis, bet darbo čia ne tiek jau daug. Oras atšalo. Turistų sumažėjo, kaip ir lapų ant medžių šakų. Tai, ko gero, bus paskutinis savaitgalis, kai mums iš tikrųjų dar reikia angliškai kalbančio padavėjo, bet kaip nors apsieisim be tavęs, Bilai, – pasakė Karlas. Jis mokėjo priversti mane pasijusti nesmagiai, net kai man pritardavo. Šnekėdamasis su Karlu, prisiminiau ledi Makbet, besišaukiančią pragaro pasiuntinių.

Or tutti sorgete . – Buvau girdėjęs Esmeraldą per miegus dainuojant ir tą ariją; tai skambėjo šiurpiai – ir nė kiek nepadėjo man mokytis vokiečių kalbos.

Fatal mia donna! – sako ledi Makbet savo silpnavaliui vyrui; ji ima durklą, kuriuo Makbetas nužudė Dunkaną, ir ištepa miegančius sargybinius krauju. Netvėriau nekantrumu, kada pamatysiu Esmeraldą, gėdinančią šiaudadvasį Makbetą! Ir visa tai nutinka per pirmą veiksmą. Savaime suprantama, kad nenorėjau pavėluoti, – nenorėjau praleisti ir nė vienos laumių pasirodymo akimirkos.

– Didžiuojuosi tavimi, Bilai. Na, kad turi merginą… ne todėl, kad ta mergina – puikus sopranas, bet kad apskritai turi merginą. Gal tai nutildys šnekas, – pasakė man Karlas.

– O kas čia ką šneka, Karlai? – paklausiau.

– Kai kurie kiti padavėjai, vienas iš šefo padėjėjų… Juk žinai, kaip žmonės mėgsta pašnekėt, Bilai.

– O!

Tiesą sakant, jei kam nors „Zufall“ virtuvėje reikėjo įrodymo, kad nesu gėjus, tai tikriausiai pačiam Karlui; jei kas nors tikrai šnekėjo, kad aš – gėjus, tai neabejoju, kad ne kas kitas, o Karlas.

Vis užmesdavau akį į miegančią Esmeraldą. Ledi Makbet ketvirtame veiksme kasnakt vaikšto per miegus, – virkaudama, kad jos rankos vis dar kruvinos, – o Esmeralda miegodama niekad nevaikščiojo. Būdavo kietai įmigusi ir gulėdavo nė nekrustelėdama, kai (beveik kiekvieną naktį) dainuodavo Una macchia.