Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Tai Amerikos kultūros žūtis, – šnekėjo Laris kitiems trims agrastėliams. – Nesakau, kad Jungtinėse Valstijose egzistuoja knygų kultūra, bet Kenedis mums suteikė šiokią tokią viltį, kad bus tam tikra rašytojų kultūra. Na, kad ir Frostas… Tas Kenedžio inauguracijai jo sukurtas eilėraštis visai neblogas. Kenedis bent jau turėjo skonį. Kiek dabar laiko praeis, kol vėl atsiras prezidentas, turintis skonį?

Žinau, žinau, – čia ne itin patrauklus Lario pristatymas. Bet nuostabiausia buvo tai, kad tas žmogus sakė tiesą, nepaisydamas pašnekovų tą akimirką patiriamų „jausmų“.

Ką nors, atsitiktinai nugirdusį Lario žodžius apie nužudytą prezidentą, galėjo užplūsti graudulys, – kas nors gal pasijuto kaip sudužusio laivo keleivis, išmestas į svetimą krantą ir plakamas vis didėjančių patriotizmo bangų. Bet Lariui tai nerūpėjo; neabejodamas, jog tai tiesa, jis ją ir sakė. Dėl tokios drąsos Laris man neatrodė nemalonus.

Bet jis gal buvo tik įpusėjęs tą savo prakalbą, kai restorane pasirodė Esmeralda. Ji man seniau sakė, kad negali valgyti prieš dainuodama, taigi aš žinojau, kad Esmeralda alkana; be to, buvo jau išgėrusi baltojo vyno, – o to tikrai nereikėtų daryti, kai skrandis tuščias. Iš pradžių Esmeralda atsisėdo prie baro, ašarodama; Karlas tuoj pat nusivedė ją į virtuvę ir pasodino ant taburetės priešais televizoriuką. Dar nepasakęs man, kad Esmeralda laukia virtuvėje, Karlas jai vėl davė taurę baltojo vyno; aš Esmeraldos, prisėdusios prie baro, nepastebėjau, nes kaip tik tada Lario staliukui atkimšau dar vieną butelį raudonojo.

– Atėjo tavo mergina, Bilai, turėtum ją vestis namo, – tarė man Karlas. – Ji virtuvėj.

Laris gana gerai mokėjo vokiečių kalbą; jis suprato, ką Karlas man pasakė.

– Ten ta tavo soprano dublerė, Bilai? – paklausė Laris. – Tegu prisėda prie mūsų – mes ją pralinksminsim! – pakvietė. (Aš suabejojau; buvau įsitikinęs, kad pokalbis apie Amerikos kultūros žūtį Esmeraldai nuotaikos nepagerintų.)

Tačiau taip viskas ir buvo – tada Laris Esmeraldą ir pamatė, kai mudu ėjom iš restorano.

– Palik tuos agrastėlius man, – pasiūlė Karlas. – Arbatpinigiais pasidalysiu. Veskis merginą namo, Bilai.

– Turbūt tuoj susivemsiu, jei dar žiūrėsiu televizorių, – virtuvėje pasakė man Esmeralda. Ji lyg ir svirduliavo ant tos taburetės. Supratau, kad, ko gero, iš tikrųjų susivems – nuo baltojo vyno. Buvo aišku, kad Ringo gatve eidami į Švindgasę atrodysim nekaip, bet tikėjausi, kad pasivaikščiojusi Esmeralda pasijus geriau.

– Neįprastai graži ledi Makbet, – išgirdau sakant Larį, kai vedžiausi Esmeraldą restorano durų link. – Vis dar galvoju apie tą kūrybinio rašymo kursą, jaunasis grožinės prozos rašytojau! – sušuko Laris, mudviem su Esmeralda jau išeinant.

– Tikrai susivemsiu, – murmėjo Esmeralda.

Į Švindgasę parsiradom vėlai; Esmeralda susivėmė, kai ėjom per Šv. Karolio aikštę, bet namuose pasakė, kad jaučiasi geriau. Šeimininkė ir tas jos šunėkas jau miegojo; svetainėje buvo tamsu, televizorius išjungtas; atrodė, kad visi išmirę, – negyvi kaip Džonas Ficdžeraldas Kenedis.

– Tik ne Verdį, – tarė Esmeralda, pamačiusi, kad stoviu prie gramofono, niekaip neapsispręsdamas. Uždėjau Džoanos Saderland įrašą, visų manymu, jau tapusį jos „vizitine kortele“; žinojau, kaip Esmeraldai patinka „Liučija di Lamermur“, todėl ją tyliai ir įjungiau.

– Šis vakaras tau bus ypatingas, Bili. Man irgi. Ir aš dar niekad nemėginau vaginalinio sekso. Nesvarbu, net jei pastočiau. Kai dublerė šitaip suskysta , tai jau viskas – baigta, – tarė Esmeralda. Ji jau buvo išsivaliusi dantis ir nusipraususi veidą, bet man atrodė dar šiek tiek apsvaigusi.

– Nekvailiok, – pasakiau. – Svarbu , kad nepastotum. Tau dar pasitaikys daugybė progų, Esmeralda.

– Klausyk… tai tu nori pamėginti į makštį, ar nenori? – paklausė Esmeralda. – Aš noriu į makštį, Bili. Prašau tavęs, dėl Dievo meilės! Noriu žinoti, koks jausmas, kai į makštį!

– O!

Savaime suprantama, užsimoviau prezervatyvą; būčiau užsimovęs ir du, jeigu ji būtų liepusi. (Man jau buvo visiškai aišku, kad ji dar apygirtė.)

Štai kaip tai atsitiko. Tą vakarą, kai mirė mūsų prezidentas, aš pirmą kartą patyriau, kas yra vaginalinis seksas, – ir man tai labai, labai patiko. Itin garsus Esmeraldos orgazmas, regis, sutapo su Liučijos beprotybės scena; tiesą sakant, net nežinau, ar ten Džoana Saderland pasiekė aukščiausią mi bemol , ar Esmeralda. Šįkart ji nebuvo šlaunimis suspaudusi man galvos; dar girdėjau ir šeimininkės šuns lojimą, nors man baisiai spengė ausyse.

– Velniai griebtų! – išgirdau sakant Esmeraldą. – Buvo nuostabu !

Aš ir pats maloniai nustebau (ir jaučiau palengvėjimą); man ne tik kad labai, labai patiko, – aš buvau sužavėtas ! Ar patiko taip pat kaip analinis seksas? (Ar labiau?) Na, viskas buvo kitaip . Kai manęs kas paklausia, visada diplomatiškai atsakau, kad man „vienodai“ patinka ir analinis, ir vaginalinis. Ankstesni nuogąstavimai dėl makščių buvo be pagrindo.

Bet, deja, nepakankamai greitai atsakiau į Esmeraldos „Velniai griebtų!“ ir „Buvo nuostabu !“ Pats sau galvojau, kad man labai patiko, bet nepasakiau.

– Bili? – paklausė Esmeralda. – Ar tau buvo gera? Ar patiko?

Suprantate, ne tik rašytojai patiria tokių keblumų, bet rašytojai tai tikrai; mes vadinamojo minčių srauto, nors ir tylaus, tiesiog negalime sustabdyti.

– Tikrai ne šokių salė, – atsakiau. Po visko, ką vargšė Esmeralda tądien patyrė, aš dar leptelėjau ir tai.

– Ne kas ? – nesuprato ji.

– Oi, čia toks Vermonto posakis! – greitai tariau. – Iš tiesų tai beprasmis. Net nelabai žinau, ką ta „ne šokių salė“ reiškia… turbūt neįmanoma paaiškinti.

– Bet kam tau išvis prireikė neiginio? – paklausė Esmeralda. – „Ne“ visada neigia kito žodžio reikšmę – „ne šokių salė“ skamba kaip baisus nusivylimas, Bili.

– Ne, ne – aš nenusivyliau . Man labai patiko tavo makštis! – sušukau. Šlykštusis šunėkas vėl pratrūko loti; Liučija pradėjo viską iš naujo – nuo pradžios, kai dar buvo patikli, bet lengvai sutrikdoma nuotaka.

– Aš – „ne šokių salė“… tai gal tik „sporto salė“ arba „virtuvė“, arba dar kas nors, – šnekėjo Esmeralda. Tada plūstelėjo ašaros – dėl Kenedžio, dėl prarastos vienintelės progos pabūti „startuojančiu“ sopranu, dėl deramai neįvertintos makšties… Daug ašarų.

Neįmanoma atsiimti tokių žodžių kaip „tikrai ne šokių salė“; tiesiog nieku gyvu nereikėtų jų ištarti po pirmą kartą patirto vaginalinio sekso. Žinoma, negalėjau atsiimti ir to, ką Esmeraldai pasakiau apie jos politinę veiklą – apie tai, kad ji gal nėra visiškai pasiryžusi tapti sopranu.

Mudu dar gyvenom drauge per tas Kalėdas ir kurį laiką po Naujųjų metų, bet padaryta žala – pasireiškianti nepasitikėjimu – jau buvo juntama. Vieną naktį aš turbūt kažką pasakiau per miegus. Iš ryto Esmeralda paklausė:

– Tas gana gerai atrodantis pusamžis vyriškis restorane… prisimeni… tą baisų vakarą… Ką jis turėjo omeny? Kokį kūrybinio rašymo kursą? Kodėl tave pavadino „jaunuoju grožinės prozos rašytoju“, Bili? Ar jis tave pažįsta? Ir tu pažįsti jį?

Na, į tą klausimą nebuvo lengva atsakyti. Tada, kitą vakarą, – tą šešiasdešimt ketvirtųjų sausį, po darbo, – perėjau Kėrntnerio gatvę ir pasukau į Dorotėjergasę, į „Kaffee Käfig“. Puikiai žinojau, kas ten lankosi vakarais, taip vėlai: tik vyrai, tik gėjai.