Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Ar tik ne tas grožinės prozos rašytojas? – lyg ir pasakė Laris. O gal tik paklausė: – Tu – Bilas, ar ne?

(Tai, regis, buvo tas vakaras, kai jis man pranešė, kad nusprendė dėstyti kūrybinio rašymo kursą, dėl kurio buvau į jį kreipęsis; šiaip ar taip, tada jis man dar nedėstė.)

Tą vakarą „Kaffee Käfig“, – šiek tiek anksčiau, nei mane „pakabino“, – Laris turbūt paklausė:

– Šįvakar be soprano dublerės? Kur ta dailutė mergaitė? Ji tau ne eilinė ledi Makbet, Bilai, ar ne?

– Ne, ji neeilinė , – lyg ir sumurmėjau. Mudu tik šnekėjomės; tą vakarą nieko nenutiko.

Tiesą sakant, tą patį vakarą, kiek vėliau, kai jau gulėjau lovoje su Esmeralda, ji man pateikė reikšmingą klausimą:

– Tavo vokiečių tartis… tokia tobulai austriška , tiesiog varo mane iš proto. Šiaip tu vokiečių moki ne per geriausiai, bet kalbi taip autentiškai . Kur tu taip išmokai vokiečių, Bili? Man net keista, kad niekada to neklausiau!

Buvom ką tik pasimylėję. Gerai, nebuvo taip jau įspūdinga, – šeimininkės šuo nelojo, man nespengė ausyse, – bet mylėjomės per makštį, ir abiem patiko.

– Daugiau jokio analinio, Bili, – jo man jau gana, – pasakė Esmeralda.

Aš, be abejo, žinojau, kad man analinio negana . Be to, supratau, kad man ne tik kad patinka Esmeraldos makštis; jau buvau apsipratęs su kerinčia mintimi, kad ir makščių niekad nebus „gana“. Žinoma, mane žavėjo ne tik Esmeraldos makštis. Bet Esmeralda juk nebuvo kalta, kad neturi penio.

Kaltę verčiu tam klausimui: „Kur tu taip išmokai vokiečių?“ Jį išgirdęs ėmiau galvoti, iš kur atsiranda geismas ; tai tarytum tamsus, vingiuotas kelias. Tą naktį supratau, kad paliksiu Esmeraldą.

6 skyrius

ELENOS NUOTRAUKOS, KURIAS TEBETURIU

Feivarit Riverio mokykloje trečiais mokslo metais buvau trečiojoje vokiečių kalbos grupėje. Tą žiemą, po senojo Grau mirties, į trečiąją Fräulein Bauer grupę atėjo keli daktaro Grau mokiniai – tarp jų ir Kitridžas. Jie buvo prastai pasirengę; Herr Doktor Grau juos mokė kažkaip itin painiai. Kad gautum Feivarit Riverio atestatą, turėjai trejus metus mokytis tos pačios užsienio kalbos; jei Kitridžas, abiturientas, pateko į vokiečių kalbos trečiųjų metų grupę, vadinasi, kažkuriais ankstesniais metais jis neišlaikė vokiečių kalbos egzamino arba pradėjo mokytis kitos užsienio kalbos, o paskui kažkodėl perėjo į vokiečių.

– Tavo mama juk prancūzė, ar ne? – paklausiau jo. (Maniau, kad namuose jis kalbėdavo prancūziškai.)

– Man pabodo elgtis taip, kaip nori tariama mano motina, – atsakė Kitridžas. – O tu dar to nepatyrei, Nimfa?

Kadangi Kitridžas šiaip jau buvo stulbinamai gabus, stebėjausi matydamas, kaip jam nesiseka vokiečių; bet netrukus pastebėtas jo tingumas manęs jau taip nenustebino. Kitridžas buvo iš tų žmonių, kuriems viskas einasi labai lengvai, ir beveik nesistengė parodyti, kad tos Dievo dovanos yra nusipelnęs. Kai mokaisi užsienio kalbų, reikia pasiryžimo daug ką įsiminti ir kantrybės, kad galėtum nuolat viską kartoti; iš to, kad Kitridžas gerai išmokdavo pjesės veikėjo žodžius, galėjai suprasti, jog jis geba susikaupti, – scenoje Kitridžas būdavo puikiai pasirengęs aktorius. Bet jam trūko būtinos savidrausmės, kad sėkmingai mokytųsi svetimos kalbos, – ypač vokiečių. Visi tie artikeliai, – „sumauti der, die, das, den, dem “, pasak nirštančio Kitridžo, – išvesdavo jį iš kantrybės.

Tais metais, kai Kitridžas turėjo baigti mokyklą, mano sutikimas drauge ruošti namų darbus nepadėjo jam gauti geresnio galutinio pažymio; iš to, kad Kitridžas tiesiog nusirašydavo mano išverstus mums kasdien užduodamus tekstukus, paskui, per egzaminus klasėje, kai viską turėjo daryti vienas, jam nebuvo jokios naudos. Aš tikrai nenorėjau, kad Kitridžas susikirstų; numačiau, kas bus, jeigu jis kartos baigiamųjų metų kursą, kai ir aš jau būsiu abiturientas. Bet kai jis paprašė pagalbos, man buvo sunku pasakyti „ne“.

– Sunku pasakyti „ne“, kai jis ko nors prašo. Taškas! – vėliau pareiškė Elena. Dabar jaučiuosi kaltas, kad nieko nežinojau apie jų santykius.

Tą žiemos trimestrą buvo rengiamos perklausos „pavasario Šekspyrui“, kaip sakė Ričardas Abotas, – kad atskirtų nuo rudenį režisuotos Šekspyro pjesės. Kartais Ričardas mus, Feivarit Riverio mokinius, ir žiemą priversdavo vaidinti pagal kurią nors Šekspyro pjesę statomame spektaklyje.

Man nemalonu tai sakyti, bet manau, kad kaip tik dėl Kitridžo dalyvavimo mūsų mokyklos Dramos klubo spektakliai pasidarė tokie populiarūs, – nors mes statėm tik Šekspyro pjeses. Kai Ričardas per rytinį susirinkimą skaitė „Dvyliktosios nakties“ veikėjų ir aktorių sąrašą, visi domėjosi labiau negu paprastai; vėliau tas sąrašas buvo pakabintas ant sienos valgykloje, kur mokiniai netgi stovėdavo eilėje, kad pažiūrėtų, kas ką vaidins.

Orsinas, Ilirijos hercogas, buvo mūsų mokytojas ir režisierius, Ričardas Abotas. Ričardas, kaip hercogas, ir pradėjo „Dvyliktąją naktį“ tais visiems gerai žinomais pakiliais žodžiais: „Jei meilės penas – muzika, tai grokit“, – ir jam nė karto neprireikė, kad mama juos pasufleruotų.

Pirmiausia Orsinas išpažįsta meilę Olivijai, grafienei, kurią vaidino mano amžinai viskuo nepatenkinta teta Mjurielė. Olivija hercogą atstumia, ir jis (negaišdamas laiko) įsimyli Violą; taigi Orsinas – įsidėmėtinas veikėjas, „galbūt labiau įsimylėjęs pačią meilę negu kurią nors iš tų damų“, kaip mums sakė Ričardas Abotas.

Visada maniau, kad, – kadangi Olivija Orsiną, kaip galimą mylimąjį, atstumia, – Mjurielė grafienę vaidinti sutiko be jokių dvejonių. Ričardas, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas, Mjurielę vis dar trikdė; būdama šalia gražuolio svainio, ji niekad iš tiesų ir neatsipalaiduodavo.

Elena vaidino Violą, vėliau persirengiančią Cezarijumi. Ji tuoj pat pareiškė, kad Ričardas jai tą vaidmenį ir davė turėdamas omeny, jog Viola persirengia vyriškais drabužiais ir apsimeta Cezarijumi. „Viola turi būti bepapė, nes didesnę spektaklio laiko dalį ji yra vaikinas“, – pasakė man Elena.

Man, tiesą sakant, atrodė šiek tiek iškrypėliška, kad Orsinas su Viola galiausiai susimyli, – juk Ričardas buvo gerokai vyresnis už Eleną, – bet Elenai tai lyg ir nerūpėjo.

– Manau, tais laikais merginos ištekėdavo jaunesnės, – tepasakė ji. (Jei būčiau turėjęs bent kiek proto, būčiau supratęs, kad Elena tikrame gyvenime jau turi vyresnį mylimąjį!)

Aš vaidinau Sebastijaną – Violos brolį dvynį.

– Kaip tik tinka jums abiem, – globėjiškai pasakė Kitridžas mudviem su Elena. – Visi mato, kad judu kaip brolis ir sesuo.

(Aš tada į tai neatkreipiau dėmesio, bet Elena Kitridžui tikriausiai jau buvo pasakiusi, kad kaip vaikinas ir mergina mudu vienas kito nedominam.)

Prisipažįstu, buvau išsiblaškęs; tai, kad Mjurielė, kaip Olivija, iš pradžių iki ausų įsimyli Eleną (apsimetančią Cezarijumi), o paskui mane , Sebastijaną… na, tai irgi atrodė nelabai tikėtina. Aš pats negalėjau nė įsivaizduoti savęs, įsimylinčio Mjurielę, – todėl tik spoksojau, neatitraukdamas akių, į primadonišką tetos krūtinę. Šitas Sebastijanas nė karto nepažvelgė tai Olivijai į akis, – net sušukdamas: „Ak, trokštu aš į Letą pasinerti, nes sapną šį ilgai sapnuoti verta!8

O kai Olivija, kurios valdingumas kaip tik tiko Mjurielei, sakydavo: „Eime! Tikėkite manim, meldžiu“, – aš, Sebastijanas, stebeilydamas į tetos Mjurielės krūtis, kurios – labai juokingai – būdavo kaip tik mano akių aukštyje, tirpdamas iš meilės tardavau: „Tikiu.“