Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Netgi tada, būdamas toks užkulisių vaikas, galvodavau: „Ei! Negi nesuprantat? Jis tik apsimeta!“ Tačiau tie ledinėmis akimis žvelgiantys žiūrovų veidai manimi netikėjo. Tie veidai sakė: „Negalima šitaip apsimesti; anaip irgi negalima.“

Mane, vaiką, gąsdino tai, ką, žiūrėdamas iš savo slėptuvės, įžvelgdavau salėje sėdinčių žiūrovų veiduose. Negalėjau pamiršti kai kurių veidų išraiškos. Ir tada, kai man buvo jau septyniolika, – kai seneliui papasakojau, kad įsimyliu vaikinus bei vyrus ir kad mane kažkaip keistai traukia įsivaizduojama Marta Hadli, demonstruojanti paauglių liemenėles, – tebebijojau to, ką buvau matęs kai kurių „Ferst Sisterio artistų“ teatro lankytojų veiduose.

Papasakojau seneliui Hariui, kad stebėdavau mūsų miestelio žmones, kai jie žiūrėdavo į jį.

– Kai kurie tarytum nekreipdavo dėmesio į tai, kad viskas tik įsivaizduojama, – pasakiau. – Tiesiog jausdavo, kad jiems tai nepatinka. Jie jūsų nekentė – Ralfas Riptonas su žmona, ir netgi ponia Podž, ir, be abejo, daktaras Harlou. Jie nekentė jūsų, apsimetančio moterimi.

– Žinai, ką tau pasakysiu, Bilai? – tarė senelis Haris. – Pasakysiu, kad apsimesti gali, kuo tik nori.

Man akyse tvenkėsi ašaros, nes baiminausi dėl savęs, – panašiai kaip vaikystėje, lindėdamas užkulisiuose, baimindavausi dėl senelio Hario.

– Aš pavogiau Elenos Hadli liemenėlę, nes norėjau ją segėti! – staiga išpyškinau.

– Na, čia tik tokia gero vaikino silpnybė, Bilai. Dėl to nesijaudinčiau, – pasakė senelis Haris.

Buvo net keista, kad man taip palengvėjo, – kai supratau, kad jo neapstulbinau ir nepapiktinau. Haris Maršalas nerimavo tik dėl mano saugumo, kaip aš kadaise nerimaudavau dėl jo.

– Ričardas tau sakė? – staiga paklausė senelis Haris. – Kažkokie silpnapročiai draudė rodyti Šekspyro „Dvyliktąją naktį“, – turiu omeny, nuo seniausių laikų visiški mulkiai ją vis uždrausdavo, taip buvo daugybę kartų!

– Kodėl? – nesupratau. – Kokia nesąmonė ! Juk čia komedija, romantinė komedija ! Dėl ko ją uždrausdavo ?

– Na… aš galiu tik spėlioti, – pasakė senelis Haris. – Sebastijano sesuo dvynė, Viola, labai panaši į brolį; čia jau intriga, ar ne? Todėl žmonės Sebastijaną palaiko Viola, – kai Viola, persirengusi vyru, pasivadina Cezarijumi. Negi nesupranti, Bilai? Viola rengiasi vyriškais drabužiais! Štai dėl ko Šekspyras pateko į nemalonę! Iš visko, ką man papasakojai, darau išvadą, jog pastebėjai, kad atkakliai tradicinės galvosenos besilaikantys ar šiaip neišprusę žmonės į persirenginėtojus žiūri nepalankiai.

– Taip, pastebėjau.

Bet mane persekiojo mintys apie tai, ko nepastebėjau. Per visus tuos metus, kai tūnodavau užkulisiuose, kai iš suflerės vietos stebėdavau pirmose eilėse sėdinčių žiūrovų veidus, aš nė karto nepažvelgiau į pačią suflerę. Nemačiau, kokia būdavo mamos veido išraiška, kai ji pamatydavo ir išgirsdavo į sceną išėjusį moterimi persirengusį savo tėvą.

Tą žiemos sekmadienio vakarą, pasišnekėjęs su seneliu Hariu ir jau eidamas namo, į Bankroftą, pasižadėjau stebėti mamos veidą, kai Haris „Dvyliktojoje naktyje“ vaidins Mariją.

Žinojau, kad tokių progų turėsiu, – kai Sebastijanas bus nematomas, o Marija scenoje, – tada galėsiu iš užkulisių slapta stebėti savo motiną ir matysiu jos veido išraišką. Bijojau to, ką galbūt įžvelgsiu dailiame jos veidelyje; labai abejojau, ar ji šypsosis.

Bloga nuojauta dėl „Dvyliktosios nakties“ mane kankino nuo pat pradžių. Kitridžas kelis savo draugus imtynininkus įkalbėjo ateiti į atranką. Ričardas keturiems iš jų davė, pasak jo, „šalutinius vaidmenis“.

Bet Malvolijaus vaidmuo juk nėra šalutinis; Olivijos prievaizdą – pasipūtėlį, įtikintą, kad Olivija jo geidžia, – vaidino imtynininkų komandos sunkiasvoris, nuolat viskuo nepatenkintas niurgzlys. Turiu pripažinti, kad Madenui, tam sunkiasvoriui imtynininkui, kuris manėsi esąs amžina auka, vaidmuo buvo parinktas vykusiai; Kitridžas man ir Elenai buvo sakęs, kad Madeną kamuoja „pralaimėjimo sindromas“.

Tais laikais visos imtynininkų dvikovos būdavo pradedamos nuo lengviausio svorio kategorijos; sunkiasvoriai imdavosi paskiausiai. Jei varžybų rezultatas būdavo apylygis, viską nulemdavo sunkiasvorių imtis, – o Madenas dažniausiai pralaimėdavo. Ir atrodydavo nuskriaustas. Jam labai tiko bepročiu palaikyto, dėl to įkalinto ir likimu besiskundžiančio Malvolijaus žodžiai: „Ir apjuokėte jūs mane taip baisiai, kaip tik begalima“, – verkšleno Madenas (Malvolijus).

– Jei nori kaip reikiant įsijausti, Madenai, – kartą išgirdau Kitridžą sakant nelaimingajam komandos draugui, – tik pagalvok, kaip neteisinga yra tai, kad esi sunkiasvoris.

– Tačiau tai iš tikrųjų neteisinga! – pareiškė Madenas.

– Tu būsi puikus Malvolijus. Nė kiek neabejoju, – pasakė jam Kitridžas, kaip visada globėjiškai.

Kitas imtynininkas, – vienas iš lengvasvorių, kuris prieš kiekvieną svėrimą labai stengėsi, kad jo svoris būtų toks, kokio reikia, – vaidino sero Tobio kompanioną, poną Endrų Egiučiką. Tas vaikinas, pavarde Delakortė, buvo tiesiog vaiduokliškai liesas. Mesdamas svorį, dažnai netekdavo tiek skysčių, kad jam net išsausėdavo burna. Todėl Delakortė vis skalaudavo burną gurkštelėdamas vandens iš vieno popierinio puoduko ir išspjaudamas į kitą.

– Tik nesupainiok savo puodukų, Delakorte, – perspėdavo jį Kitridžas. („Du Puodukai“, – kartą, man girdint, pavadino jis Delakortę.)

Mes nebūtume nustebę, jei Delakortė kada būtų nualpęs iš bado; jis retai pasirodydavo valgykloje. Ir nuolat braukdavo pirštais sau per plaukus, kad įsitikintų, jog jie dar neslenka.

– Kai netenki plaukų, tai jau vienas iš badavimo požymių, – rimtai paaiškino mums Delakortė.

– O kai netenki sveiko proto, tai dar vienas, – pasakė jam Elena, bet jis tų jos žodžių, regis, neįsidėmėjo.

– Kodėl Delakortė nepereina į didesnio svorio kategoriją? – paklausiau Kitridžo.

– Nes ten jam iškarštų kailį, – atsakė Kitridžas.

– O!

Dar du imtynininkai vaidino laivų kapitonus. Vienas iš tų kapitonų, – kurio laivas sudūžta ir kuris susidraugauja su Viola, – nelabai svarbus. Net neprisimenu jį vaidinusio imtynininko vardo. O kitas – Sebastijano draugas Antonijus. Iš pradžių bijojau, kad Ričardas drąsaus nutrūktgalvio Antonijaus vaidmenį atiduos Kitridžui. Sebastijanas su Antonijum draugauja kažkaip itin meiliai, taigi man buvo neramu, kaip visas tas meilumas atrodytų, – na, jei Antonijų vaidintų Kitridžas.

Bet Ričardas arba pajuto mano nerimą, arba tiesiog žinojo, kad Kitridžas, vaidindamas Antonijų, negalėtų parodyti visų savo gebėjimų. Ričardas tikriausiai nuo pat pradžių Kitridžui buvo numatęs geresnį vaidmenį.

Imtynininkas, kurį Ričardas pasirinko kaip Antonijaus vaidmens atlikėją, buvo gražus vaikinas, pavarde Vilokas; jis tikrai galėjo perteikti Antonijaus nutrūktgalviškumą.

– Vilokas tik tai ir tegali, – pasakė man Kitridžas apie savo komandos draugą. Nustebau, kad Kitridžas jaučiasi esąs pranašesnis už kitus imtynininkus; iki tol maniau, jog pučiasi tik prieš tokius žmones kaip aš ir Elena. Staiga supratau, kad nebuvau deramai jo įvertinęs: iš tikrųjų Kitridžas jautėsi esąs pranašesnis už visus.

Ričardas Kitridžui paskyrė juokdario Festės vaidmenį – labai protingo ir galbūt žiauroko juokdario. Kaip ir kiti Šekspyro kvailiai, Festė sumanus ir išdidus. (Visiems žinoma, kad Šekspyro kvailiai dažnai būna išmintingesni už drauge su jais scenoje matomus ponus ir ponias; „Dvyliktosios nakties“ juokdarys – vienas iš tokių protingų kvailių.) Tiesą sakant, daugumoje mano matytų „Dvyliktosios nakties“ pastatymų Festė pasiglemžia visą žiūrovų dėmesį, – jį neabejotinai pasiglemžė ir Kitridžas. Tada, besibaigiant 1960-ųjų žiemai, Kitridžas pasiglemžė ne tik žiūrovų dėmesį.