Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Gal ji neatrodo kaip motina, nes nėra motina, – pasakė Kitridžas. Delakortė iš pažiūros buvo pernelyg išsigandęs, kad dar ką nors šnekėtų; jis tik skalavo burną ir spjaudė vandenį, abiejose rankose spausdamas tuos savo popierinius puodukus.

Vadinasi, Kitridžas man pakišo mintį, kad poniai Kitridž, ko gero, ir pačiai reikėjo išsisukti iš bėdos; Kitridžas pasakė, kad ji „atrodo kaip moteris, ieškanti bėdos“.

Ponia Kitridž galbūt norėjo iš bėdos išsukti ne tik Eleną; viena iš jos su Hadliais sudaryto sandėrio sąlygų gal buvo ta, kad Kitridžas liks mokykloje. „Nedora“ buvo pakankamas pagrindas, kad mokinys būtų išmestas iš Feivarit Riverio. Tai, kad abiturientas užtaisė vaiką mokytojų dukteriai, – nepamirškite, kad Elenai dar nebuvo aštuoniolikos, pagal įstatymą ji buvo nepilnametė, – man tikrai atrodė niekšiškas, nedoras, šlykštus poelgis, bet Kitridžas liko mokykloje.

– Tu keliausi su Kitridžo motina – tik dviese? – paklausiau Elenos.

– Žinoma, tik dviese, Bili. Ką dar turėtume pasiimti drauge? – atsakė Elena.

– Į kurią Europos šalį? – pasidomėjau.

Elena gūžtelėjo pečiais; ji dar vemdavo, bet jau rečiau.

– Argi svarbu, į kurią, Bili? Žaklina žino kur.

– Tu ją vadini Žaklina?

– Ji pati paprašė, kad vadinčiau ją Žaklina, ne ponia Kitridž.

– O!

Violos vaidmenį Ričardas patikėjo Laurai Gordon; Laura dabar buvo Ezra Folso vidurinės mokyklos abiturientė. Mano pusseserė Džerė sakė, kad Laura „prieinama“, – aš to nepastebėjau, bet Džerė apie tokius dalykus, regis, nusimanė. (Džerė, pagaliau ištrūkusi iš Ezra Folso, jau studijavo universitete.)

Jei dėl pernelyg aiškiai matomų krūtų Laura Gordon seniau negalėjo „Laukinėje antyje“ vaidinti Hedvigos, tai dabar ji netiko ir Violos vaidmeniui, nes Viola juk turi kaip nors apsimesti vyru. (Laurai krūtinė būdavo suspaudžiama tampriais tvarsčiais, bet vis tiek nepavykdavo jos visiškai priploti.) Bet Ričardas žinojo, kad Laura gali greitai išmokti žodžius; ir ji, nors anaiptol neatrodė kaip mano sesuo dvynė, iš tiesų buvo visai nebloga Viola. Taigi mes vaidinom, bet Elena mūsų spektaklių nematė; ji ilgokai užtruko Europoje, – galėjau tik spėti, jog tam, kad atsigautų.

„Dvyliktoji naktis“ baigiasi juokdario daina. Festė scenoje vienas. „Nes pliaupdavo kasdien lietus“, – keturis kartus sudainuodavo Kitridžas.

– Vargšas vaikas, – kartą pasakė man Kitridžas. Apie Eleną. – Šitaip nepasisekė – pirmas kartas… ir visa kita. – Aš, kaip man jau buvo nutikę ir seniau, netekau žado.

Nepastebėjau, kad Kitridžo vokiečių kalbos namų darbai būtų suprastėję arba pagerėję. Nepastebėjau ir kokia buvo mano mamos veido išraiška, kai ji scenoje pamatė savo tėvą, persirengusį moterimi. Taip liūdėjau dėl Elenos, kad net pamiršau, jog ketinau stebėti suflerę.

Sakydamas, jog Eleną Hadliai atstūmė „pamažu“, turiu omeny, kad kelionė į Europą – ką jau kalbėti apie visai suprantamą tos kelionės priežastį – buvo tik pradžia.

Hadliai nusprendė, kad jų butas berniukų mokyklos bendrabutyje – netinkama gyvenamoji vieta Elenai, bebaigiančiai vidurinę. Jie Eleną išsiuntė į internatinę mergaičių mokyklą, bet tik kitą rudenį. 1960-ųjų pavasarį Elena tiesiog prarado ir paskui turėjo kartoti tų metų kursą.

Viešai buvo sakoma, kad Eleną kamavo „nervinis išsekimas“, bet tokiame mažame miestelyje, koks buvo Ferst Sisteris, visi suprasdavo, kas nutiko, jei kuri nors vidurinę bebaigianti mergaitė staiga dingdavo iš mokyklos. Ir Feivarit Riverio mokykloje visi žinojo, kas nutiko Elenai. Tai suprato net Atkinsas. Kartą, kai Elena su ponia Kitridž jau buvo išvykusios į Europą, išėjau iš muzikos korpuse esančio ponios Hadli kabineto. Marta Hadli atrodė priblokšta, kai išgirdo, kaip lengvai ištariau žodį „abortas“; ji mane paleido dvidešimčia minučių anksčiau, ir aš laiptinėje, tarp pirmo ir antro aukšto, sutikau Atkinsą. Mačiau, kad Atkinsas iškart pagalvojo, jog dar ne laikas užeiti pas ponią Hadli, bet žodžio „laikas“ tarimo sunkumai jam neleido to pasakyti. Taigi jis, užuot išreiškęs tą mintį, paklausė:

– Koks ten buvo išsekimas? Dėl ko Elena taip nervinasi ?

– Manau, kad žinai, – atsakiau. Atkinso veidelis nuolat atrodydavo sunerimęs, kaip kokio laukinuko, bet jo akys buvo nuostabiai mėlynos, o oda glotni kaip mergaitės. Jis Feivarit Riverio mokykloje mokėsi jau trečius metus, kaip ir aš, tačiau atrodė jaunesnis, – jam dar net nereikėjo skustis.

– Ji nėščia, ar ne? Nuo Kitridžo? Visi taip šneka, ir jis to neneigia, – tarė Atkinsas. – Elena buvo tokia maloni – bent jau man tai visada pasakydavo ką nors malonaus, – pridūrė.

– Elena tikrai maloni, – linktelėjau.

– Bet ką ji veikia su Kitridžo mama ? Ar matei Kitridžo mamą? Ji nepanaši į mamą. Atrodo kaip tos senosios kino žvaigždės, tarsi būtų kokia užsimaskavusi ragana ar slibinas! – pareiškė Atkinsas.

– Nesuprantu, ką turi omeny, – pasakiau.

– Moteris, kadaise buvusi tokia graži, negali apsiprasti su… – Atkinsas nutilo.

– Su laiko tėkme? – spėjau.

– Taip! – sušuko Atkinsas. – Tokios moterys, kaip ponia Kitridž, nekenčia jaunų merginų. Kitridžas man sakė, – pridūrė. – Jo tėtis paliko mamą dėl jaunesnės moters. Ji nebuvo gražesnė, tik jaunesnė.

– O!

– Neįsivaizduoju, kaip galima keliauti su Kitridžo motina! – šūktelėjo Atkinsas. – Ar Elena turės atskirą kambarį? – paklausė.

– Nežinau, – atsakiau. Man nė į galvą nebuvo atėję, kad Elena galėtų gyventi viename kambaryje su ponia Kitridž; net nušiurpau, apie tai pagalvojęs. O kas, jeigu ji tikrai nėra nei Kitridžo, nei kieno nors kito motina? Bet ponia Kitridž turėjo būti Kitridžo mama; juodu neabejotinai buvo susiję kraujo ryšiu.

Atkinsas, atsargiai prasilenkęs su manimi, jau lipo laiptais į viršų. Aš žengiau žemyn. Maniau, kad pokalbis baigtas. Bet Atkinsas staiga tarė:

– Ne visi čia supranta tokius žmones kaip mes, bet Elena suprato… Ponia Hadli irgi supranta.

– Taip, – tepasakiau, lipdamas žemyn. Stengiausi per daug negalvoti, ką jis turėjo omeny, sakydamas „tokius žmones kaip mes“, bet buvau įsitikinęs, kad Atkinsas šitaip užsiminė ne tik apie mudviem iškylančius sunkumus dėl tarties. Gal Atkinsas mane kabino? – galvojau, eidamas per kiemą. Gal tai buvo pirmas kartas, kai vaikinas, toks pat kaip aš , mėgino mane kabinti?

Dangus dabar buvo šviesesnis, – po pietų taip greit nebesutemdavo, – bet žinojau, kad Europoje jau naktis. Elena tuoj guls miegoti – arba atskirame kambaryje, arba ne. Dabar jau buvo ir šilčiau, – nors Vermonte pavasaris nelabai juntamas, – bet mane, per kiemą einantį į „Dvyliktosios nakties“ repeticiją, krėtė šiurpas. Man reikėjo kartotis savo žodžius – tai, ką sako Sebastijanas, – bet aš galvojau tik apie dainą, kurią juokdarys dainuoja prieš nusileidžiant uždangai; apie Kitridžo dainuojamą Festės dainą. („Nes pliaupdavo kasdien lietus.“)

Kaip tik tada pradėjo lyti, ir aš susimąsčiau apie tai, kaip staiga visam laikui buvo pakeistas Elenos gyvenimas, o aš tiesiog tebevaidinu.

Tebeturiu nuotraukas, kurias man atsiuntė Elena; jos niekad nebuvo labai geros – paprasčiausios spalvotos arba nespalvotos momentinės nuotraukėlės. Kadangi jas laikiau ant daugybės rašomųjų stalų, – daug metų, dažnai saulės šviesoje, – dabar tos nuotraukos jau išblukusios, bet aš, žinoma, puikiai prisimenu visas smulkmenas.