Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Tą vakarą, po pokalbio su seneliu Hariu, eidamas per bendrabučių kiemą turėjau suprasti, jog mėlyna šviesa Elenos miegamojo lange, penktame aukšte, – tikrų tikriausias, pasak Kitridžo, „švyturys“. Kitridžas sakė tiesą: ta mėlynu gaubtu pridengta lempa švietė jam.

Kadaise įsivaizduodavau, jog tas mėlynas Elenos miegamojo lango švytėjimas buvo paskutinė šviesa, kurią matė senasis Grau, – nors gal jau neaiškiai, kai gulėjo stingdamas šaltyje. (Bet iš tikrųjų tai vargu ar taip galėjo būti. Daktaras Grau juk susitrenkė galvą; neteko sąmonės sniege. Senasis Grau turbūt nematė jokios šviesos, nei aiškiai, nei neaiškiai.)

Bet ką Kitridžas įžvelgė toje melsvoje šviesoje, koks švyturys jį paskatino? „ Aš jį paskatinau, Bili“, – vėliau prisipažino Elena, tačiau tada ji man nesakė nieko; aš nė neįtariau, kad Elena su juo dulkinasi.

Ir visą tą laiką gerasis patėvis, Ričardas Abotas, nešė prezervatyvus man . „Tiesiog kad būtų saugu, Bilai“, – sakydavo kaskart, duodamas dar kokį tuziną gumyčių. Man jų nereikėjo, bet išdidžiai laikiau pasidėjęs; kartais užsimaudavau prieš masturbuodamasis.

Žinoma, turėjau duoti bent dešimt (ar daugiau) tų gumyčių Elenai. Būčiau kaip nors sukaupęs drąsą ir atidavęs visas Kitridžui, jei tik būčiau žinojęs!

Elena man nieko nesakė ir kai pasijuto nėščia. Buvo jau pavasario trimestras, po kelių savaičių turėjo būti „Dvyliktosios nakties“ premjera; mes jau kurį laiką vaidinom nežvilgčiodami į tekstą ir mums sekėsi vis geriau. Plyšdavom juokais kaskart, kai dėdė Bobas (seras Tobis Belčas) sakydavo: „Kadangi esi toks šventas, tai gal manai, kad niekam nebereikia nei pyrago, nei alaus?“

O Kitridžas buvo balsingas – gana geras dainininkas. Ta dainelė, kurią juokdarys Festė dainuoja serui Tobiui ir ponui Endrui Egiučikui, – „Mergužėle, kur klajoji?“ – na, ji maloni, bet liūdna. Jos pabaigoje yra žodžiai: „Delst jaunystėje neverta.“ Būdavo nelengva klausytis Kitridžo, dainuojančio tuo savo gražiu balsu, bet su vos juntama ir vis dėlto neabejotina pašaipa – ir Festės, ir paties Kitridžo. (Sužinojęs, kad Elena nėščia, prisiminiau vieną vidurinio tos dainelės posmo eilutę: „Mylint susitikti reikia.“)

Aišku, kad Elena su Kitridžu „susitikdavo“ savo miegamajame. Hadliai su Ričardu ir mano mama tebevažinėjo į Ezra Folsą žiūrėti filmų. Prisimenu, kad ten rodė kelis užsieninius, subtitruotus, kurių vis dėlto negalėjai vadinti sekso filmais. Tais metais Vermonte buvo rodomas kažkuris Žako Tati filmas, – lyg ir „Mano dėdė“, o gal ankstesnis, „Pono Julo atostogos“? – ir aš nuvažiavau į Ezra Folsą su mama, Ričardu ir ponais Hadliais.

Elena važiuoti nenorėjo; pasiliko namie.

– Čia ne sekso filmas, Elena, – patikino ją mano mama. – Prancūzų, bet komedija – labai linksma .

– Nenoriu linksmos – nenoriu komedijos , – atsakė Elena. Ji jau vėmė per „Dvyliktosios nakties“ repeticijas, bet niekam dar nebuvo atėję į galvą, jog tai rytinis pykinimas.

Gal kaip tik tada Elena Kitridžui pasakė, kad jis užtaisė jai vaiką, – kai aš su jos ir savo tėvais Ezra Folse žiūrėjau Žako Tati filmą, su subtitrais.

Netrukus po to, kai pasijuto nėščia, Elena pasipasakojo savo motinai; paskui arba Marta Hadli, arba ponas Hadlis tai, matyt, pasakė Ričardui ir mano mamai. Aš gulėjau lovoje – savaime suprantama, segėjau Elenos liemenėlę, kai mama įsiveržė į mano miegamąjį.

– Nereikia, auksele… tu taip nesijaudink, – dar išgirdau sakant Ričardą, bet mama jau buvo uždegusi šviesą.

Akimirksniu atsisėdau, abiem rankom pridengęs Elenos liemenėlę – tarytum nesamas krūtis.

– Kas čia dabar?! – surėkė mama. – Elena nėščia !

– Čia ne aš, – pasakiau, ir ji skėlė man antausį.

– Aišku, kad ne tu, – žinau , kad ne tu, Bili! – šaukė. – Bet kodėl ne tu … kodėl? – riktelėjo. Ir raudodama išlėkė iš kambario; tada įėjo Ričardas.

– Tikriausiai Kitridžas, – pasakiau jam.

– Na, Bilai… žinoma, kad Kitridžas, – tarė Ričardas. Jis prisėdo ant mano lovos krašto, kuo nuoširdžiausiai stengdamasis nepastebėti liemenėlės. – Kaip nors jau turėsi atleisti mamai – ji baisiai susinervinusi, – pridūrė.

Aš tylėjau. Galvojau apie tai, ką man sakė ponia Hadli, – kad mano mamą nervina „kai kas, kas susiję su seksualumu“. („Bili, aš žinau, kad ji kai ką nuo tavęs nuslėpė“, – tada pasakė man Marta Hadli.)

– Manau, Elena turės trumpam išvykti, – šnekėjo Ričardas Abotas.

– Kur išvykti? – paklausiau, bet Ričardas arba nežinojo, arba nenorėjo man sakyti; tik papurtė galvą.

– Man labai gaila, Bilai… dėl visko, – paskui dar pratarė. Man buvo ką tik suėję aštuoniolika.

Tada supratau, kad nebesijaučiu įsimylėjęs Ričardą, – nė kiek. Žinojau, kad myliu Ričardą Abotą, – aš ir dabar jį myliu , – tačiau tą vakarą įžvelgiau kai ką, kas man nepatiko. Tam tikra prasme jis buvo silpnas – leidosi mamos stumdomas. Kad ir ką mama nuo manęs buvo nuslėpusi, tą vakarą supratau, jog tai slepia ir Ričardas.

Tai nutinka daugeliui paauglių – staiga apima baisus apmaudas, arba suvoki, jog nebepasitiki suaugusiaisiais, kuriuos seniau mylėjai nė akimirką dėl nieko nesuabejodamas. Kai kuriems paaugliams tai nutinka anksčiau, negu nutiko man; aš buvau ką tik sulaukęs aštuoniolikos, kai tiesiog atsiribojau nuo mamos ir Ričardo. Labiau pasiklioviau seneliu Hariu ir vis dar mylėjau dėdę Bobą. O Ričardą Abotą ir mamą tarytum kokia nepasitikėjimo srovė nunešė ten, kur jau buvo teta Mjurielė ir močiutė Viktorija, – jiedvi nuolat niurzgėjo ir laidė gniuždančias pastabas, kurių stengiausi nepaisyti ir visaip vengiau. O Ričardas ir mama mane atstūmė savo slapukavimu.

Eleną Hadliai atstūmė pamažu, tiesiog „išsiųsdami“. Galiu tik spėlioti, kas nutiko tarp ponios Kitridž ir Hadlių, – suaugusieji vaikams retai kada paaiškina, kokį sandėrį sudarė, – bet ponas ir ponia Hadliai leido Kitridžo motinai vežtis Eleną į Europą. Neabejoju, kad Elena norėjo aborto. Marta Hadli ir ponas Hadlis turbūt sutiko, jog tai geriausia išeitis. To neabejotinai norėjo ir ponia Kitridž. Manau, kad ji, prancūzė, puikiai žinojo, į kurią Europos šalį reikia važiuoti; būdama Kitridžo motina, ji gal ne pirmą kartą tvarkė su nepageidaujamu nėštumu susijusius reikalus.

Tada man atrodė, kad toks vaikinas, kaip Kitridžas, jau ne vienai merginai yra užtaisęs vaiką, – juk tikrai galėjo taip būti. Bet pagalvodavau ir apie tai, kad poniai Kitridž, ko gero, ir pačiai reikėjo išsisukti iš bėdos, – na, kai buvo jaunesnė. Sunku paaiškinti, kodėl taip maniau. Kartą, per „Dvyliktosios nakties“ repeticiją, nugirdau pokalbį; užėjau Kitridžą ir jo komandos draugą Delakortę, tą skalautoją ir spjaudytoją, vidury kažkokios šnekos. Juodu tarytum ginčijosi; man dar pasirodė, kad Delakortė Kitridžo bijo; bet jo bijojo visi.

– Ne, aš ne tai turėjau omeny, – tik pasakiau, kad ji gražiausia iš visų mano pažįstamų motinų. Tavo mama gražiausia – tik tai ir norėjau pasakyti, – sunerimęs šnekėjo Delakortė; paskui prasiskalavo burną ir išspjovė vandenį.

– Jeigu ji apskritai yra kieno nors motina, ar ne? – tarė Kitridžas. – Juk jos išvaizda nelabai motiniška ? Atrodo kaip moteris, ieškanti bėdos, – štai kaip ji atrodo.

– Aš nesakiau, kaip kas tavo mama atrodo, – atkakliai tvirtino Delakortė. – Tik kad ji gražiausia. Geriausiai atrodanti mama iš visų mamų!