Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Man tik gaila, kad Elena neatsiuntė nė vieno vaizdelio iš tos kelionės po Europą su ponia Kitridž. Bet kas gi ten galėjo fotografuoti? Neįsivaizduoju Elenos, fotografuojančios tą puošeivą, Kitridžo motiną, – ką veikiančią? Gal besivalančią dantis, skaitančią lovoje, apsirengiančią arba nusirengiančią? O ką darydama Elena galėjo sukelti poniai Kitridž norą imtis fotografijos meno? Vemdama, atsiklaupusi prie klozeto? Laukdama, kamuojama šleikštulio, vieno ar kito viešbučio vestibiulyje, nes kambarys jai – arba jodviem su Kitridžo mama – dar neparuoštas?

Vargu ar ten buvo daug fotografuotinų akimirkų, sužadinusių ponios Kitridž vaizduotę. Apsilankymas gydytojo kabinete – o gal ten buvo klinika? – turbūt neįkvėpė fotografavimui… ir juo labiau pati ta bjauri, bet dalykiška procedūra. (Elenai buvo pirmas nėštumo trimestras. Taigi procedūra turėjo būti įprasta: išplėtimas ir išgrandymas, – na, suprantate, paprastas valymas.)

Vėliau Elena man pasakė, kad po aborto, kai ji dar gėrė skausmą malšinančius vaistus, – kai ponia Kitridž vis tikrino higieninį paketą, norėdama įsitikinti, kad kraujavimas „normalus“, – tada, kai Kitridžo mama vis pridėdavo ranką Elenai prie kaktos, žiūrėdama, ar ji nekarščiuoja, na, tada ponia Kitridž ir pasakojo tas siaubingas istorijas.

Iš pradžių maniau, kad prie to, ką Elena iš tų istorijų įsiminė, ką tarėsi girdėjusi, prisidėjo ir vaistai nuo skausmo.

– Tie vaistai nebuvo tokie stiprūs, ir aš juos gėriau tik porą dienų, – sakydavo man Elena. – Man ne taip jau baisiai skaudėjo, Bili.

– Bet tu gi dar išgerdavai ir vyno! Pati sakei, kad ponia Kitridž raudonojo tau duodavo, kiek tik norėdavai, – primindavau Elenai. – Manau, kad tikrai nederėjo skausmą malšinančių vaistų maišyti su alkoholiu.

– Niekada to raudonojo negerdavau daugiau negu vieną ar dvi taures, Bili, – patikindavo mane Elena. – Puikiai girdėjau kiekvieną Žaklinos pasakytą žodį. Arba visi tie pasakojimai yra tiesa, arba Žaklina man melavo, – bet kodėl kieno nors motina turėtų meluoti, šnekėdama apie tokius dalykus?

Tiesą sakant, nežinau, kodėl „kieno nors motina“ turėtų išgalvoti istorijas apie savo vienintelį vaiką, – juo labiau tokias, – bet mano nuomonė apie Kitridžo ir jo motinos dorovę apskritai ne per geriausia. Kad ir ką aš maniau ar ko nemaniau apie tas ponios Kitridž Elenai papasakotas istorijas, pati Elena, regis, tikėjo kiekvienu žodžiu.

Pasak ponios Kitridž, jos vienturtis buvo ligotas; jis visiškai nepasitikėjo savimi, kiti vaikai, ypač berniukai, jį visaip skriausdavo. Tai iš tikrųjų buvo sunku įsivaizduoti, o dar sunkiau patikėti, kad Kitridžas kadaise bijojo mergaičių; šnekėdamas su mergaitėmis, jis atseit taip drovėdavosi, kad net imdavo mikčioti, taigi mergaitės jį arba erzindavo, arba visai nekreipdavo į jį dėmesio.

Septintoje klasėje Kitridžas vis apsimesdavo sergąs, kad tik nereikėtų eiti į mokyklą, – jo mokyklos buvo „labai konkurencingos“, Paryžiuje ir Niujorke, paaiškino ponia Kitridž Elenai, – o aštuntos klasės pradžioje visai nebesišnekėjo su mokslo draugais; nei su berniukais, nei su mergaitėmis.

– Taigi aš jį sugundžiau – nežinojau, ką dar galėčiau padaryti, – pasakė Elenai ponia Kitridž. – Vargšas berniukas juk turėjo įgyti bent kiek pasitikėjimo savimi kurioje nors srityje !

– Kaip suprantu, jis ėmė labai pasitikėti savimi, – išdrįso pasakyti Elena, bet Kitridžo motina tik gūžtelėjo pečiais.

Ponia Kitridž pečiais gūžčiojo kažkaip itin lengvabūdiškai; galima tik spėlioti, ar ji tokia buvo iš prigimties, ar – po to, kai vyras ją paliko dėl jaunesnės, bet toli gražu ne tokios patrauklios moters, – nejučia išmoko būti abejinga bet kokiam atstūmimui.

Ponia Kitridž Elenai labai proziškai papasakojo, kad su sūnumi miegodavo „taip dažnai, kaip jis norėdavo“, bet tik kol pamatydavo, kad jam jau stinga aistros arba kad jis jau nebegali sukaupti dėmesio.

– Toks jau jis yra. Labai greit praranda susidomėjimą, – pasakė Elenai Kitridžo mama. – Pasitikėti savim jis ėmė ne iš nuobodulio, patikėk manimi.

Gal ponia Kitridž manėsi šitaip pateisinanti sūnaus elgesį su Elena? Kalbėdama ji vis tikrino higieninį paketą – žiūrėjo, ar Elena „normaliai“ kraujuoja, ir čiupinėjo jos kaktą, kad įsitikintų, jog nekyla karštis.

Nėra nė vienos tada, kai jiedvi buvo Europoje, darytos nuotraukos, – pasakoju tik apie tai, ką (per daugelį metų) sugebėjau švelniai išgauti iš Elenos ir ką neišvengiamai įsivaizdavau, galvodamas apie savo mieląją draugę, atsikratančią Kitridžo vaiko ir paskui atgaunančią jėgas Kitridžo motinos draugijoje. Jei ponia Kitridž sugundė savo pačios sūnų, – kad jis įgytų bent kiek pasitikėjimo savimi, – tai gal todėl Kitridžas taip aiškiai jautė, kad jo mama nelabai (o gal pernelyg) motiniška ?

– Ar ilgai Kitridžas santykiavo su savo motina? – paklausiau Elenos.

– Visus tuos metus, kai buvo aštuntokas. Tada jam turėjo būti trylika, paskui suėjo keturiolika, – atsakė Elena, – ir dar gal tris ar keturis kartus po to, kai įstojo į Feivarit Riverį. Liovėsi, matyt, kai sulaukė penkiolikos.

– Kodėl liovėsi? – paklausiau Elenos, nors nelabai tikėjau, kad viskas iš tiesų taip ir buvo.

Taip lengvabūdiškai gūžtelėti pečiais Elena tikriausiai išmoko iš ponios Kitridž.

– Pažinodama Kitridžą, manau, kad jam tiesiog atsibodo, – atsakė Elena.

Ji dėjosi daiktus, rengėsi važiuoti į Nortfildo mokyklą, – tuoj turėjo prasidėti 1960-ųjų rudens trimestras, – ir mudu kalbėjomės jos miegamajame, Bankrofte. Tada turbūt buvo rugpjūčio pabaiga; kambaryje baisiai karšta. Vietoj anos lempos tamsiai mėlynu gaubtu dabar stovėjo kažkokia bespalvė, kokios būna visokių raštinių stalinės lempos; be to, Elena buvo nusikirpusi plaukus – trumpai, beveik berniukiškai.

Nors po truputį nuo namų nutolstančios Elenos išvaizda darėsi vis vyriškesnė, pati Elena sakė, kad niekada neužmegs lesbietiškų santykių; bet ji man užsiminė, kad mėgino būti lesbiete. „Mėgino“ su ponia Kitridž? Jei Eleną apskritai kada nors traukė moterys, na, aš puikiai įsivaizdavau, kaip ponia Kitridž galėjo visa tai užbaigti, bet Elena apie tai kalbėjo miglotai. Man atrodė, kad mano mielajai draugei tiesiog lemta žavėtis netinkamais vyrais, tačiau Elena nieko aiškaus nepasakė ir apie tai.

– Jie tiesiog ne tokie, su kokiais galima būti ilgai, – tepratarė.

Dėl nuotraukų: tebeturiu tas, kurias Elena man atsiuntė per trejus metus, kai mokėsi Nortfilde. Vienos iš jų nespalvotos, kitos spalvotos, visos mėgėjiškos, momentinės, bet ne tokios nemeniškos, kokios gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pradėsiu nuo tos, kur Elena stovi triaukščio medinio namo verandoje; ji ten neatrodo sava, – matyt, tik užsukusi pas ką nors į svečius. Kitoje nuotraukos pusėje, greta pastato pavadinimo ir statybos metų, – Muro vila, 1899, – rūpestinga Elenos rašysena dar išreikšta viltis: Norėčiau, kad čia būtų mano bendrabutis. (Turbūt nebuvo – nei tada, nei vėliau.)

Apatinis Muro vilos aukštas buvo apkaltas baltai nudažytomis nusklembtomis lentomis, o antras ir trečias aukštai – baltomis dailylentėmis, ir tai atrodė tarsi kokie ne tik laiko tėkmės, bet ir ilgų abejonių ženklai. Tas nesugebėjimas apsispręsti galėjo būti susijęs ir su Muro vilos paskirtimi. Ten daug metų buvo mergaičių bendrabutis, o vėliau – svečių namai atvykstantiems tėvams. Iš pažiūros tame plačiai išsikėtojusiame pastate turėjo būti keliolika miegamųjų – ir, be abejo, daug mažiau vonios kambarių – ir didžiulė virtuvė su šalia esančia svetaine.