Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Apsilankantys tėvai gal būtų džiaugęsi, jei ten būtų buvę daugiau vonios kambarių, o mokinės (kai ten gyveno) buvo įpratusios apsieiti be ypatingų patogumų. Veranda, kurioje – kažkaip keistai sutrikusi – stovėjo Elena, atrodė lyg ne savo vietoje. Kam mokinėms galėtų reikėti verandų? Gerose mokyklose, – kokia ir buvo Nortfildo mokykla, – mokinės pernelyg užsiėmusios, kad stoviniuotų verandose, kurios labiau tinka daugiau laisvo laiko turintiems žmonėms, – pavyzdžiui, svečiams.

Toje Muro vilos verandoje, – tai buvo viena iš pirmųjų man iš Nortfildo atsiųstų nuotraukų, – Elena gal ir jautėsi kaip viešnia. Mano dėmesį patraukė kažkoks žmogus į verandą išeinančiame vieno apatinio aukšto kambario lange: neaiškaus amžiaus moteris, kiek galėjau suprasti iš drabužių ir plaukų ilgio, – jos veidą dengė šešėliai ir kažkoks lange matomas atspindys.

Tarp pirmųjų nuotraukų, kurias Elena man atsiuntė iš savo naujosios, nors šiaip tai labai senos mokyklos, buvo ir Dvaito L. Mudžio gimtinės vaizdelis. Mūsų mokyklos įkūrėjo gimtieji namai, kuriuose atseit vaidenasi , – parašė Elena kitoje tos nuotraukos pusėje, nors vargu ar tai, ką galima įžiūrėti mažame viršutinio aukšto langelyje, yra paties Dvaito L. Mudžio šmėkla. Tai moters profilis, – nei jaunos, nei senos, bet tikrai gražios. Jos veido išraiška neįžiūrima. Besišypsanti Elena stovi priekyje ir tarytum rodo į tą langelį. (Iš pradžių maniau, jog ten kuri nors jos draugė.)

Ant vienos nuotraukos parašyta: Auditorija, 1894, – ant nedidelės kalvelės. Kaip suprantu, tą „nedidelę“ kalvelę Elena matavo Vermonto matais. (Prisimenu, jog tai buvo pirma nuotrauka, kurioje paslaptingoji moteris lyg ir pozavo; pamatęs ją toje nuotraukoje, ėmiau ieškoti ir kitur.) Auditorija buvo raudonų plytų pastatas arkiniais langais ir durimis, su dviem dideliais, kaip kokios pilies, bokštais. Vieno iš tų bokštų šešėlis driekėsi per veją, kur stovėjo Elena, prie įspūdingo medžio kamieno. Iš už to medžio – saulės šviesoje, ne bokšto šešėlyje – buvo iškišta daili kažkokios moters koja. Patogiu tamsios spalvos bateliu apauta pėda pasukta į Eleną; kojinė, kaip ir dera, užtraukta iki nuogo kelio, o virš jo ilgas pilkas sijonas, kilstelėtas iki šlaunies vidurio.

– Kas ta kita mergina… ar moteris? – paklausiau Elenos.

– Nesuprantu, ką turi omeny, – atsakė Elena. – Kokia kita mergina ar moteris?

– Nuotraukose. Visose yra dar kažkas, visose nuotraukose. Nagi – man gali pasakyti. Kas ji tokia? Tavo draugė, o gal mokytoja?

Ist Holo nuotraukoje tos moters veidas mažytis, – be to, dar pridengtas šaliku, – matomas viršutinio aukšto lange. Ist Holas, matyt, bendrabutis, nors Elena man to nesakė; pats supratau iš gaisrininkų kopėčių.

O Stoun Holo nuotraukoje matyti pažaliavusio vario spalvos laikrodžio bokštas ir labai aukšti langai; viduje, matyt, degdavo šilta šviesa – tomis neapniukusiomis dienomis, kurių per mokslo metus vakarų Masačusetse būdavo nedaug. Elena kažkaip keistai atsidūrusi pačiame nuotraukos krašte; ji žiūri į objektyvą, bet stovi su kažkuo beveik tiksliai susiglaudusi nugaromis. Galima suskaičiuoti, kad kairė jos plaštaka su dviem ar trim papildomais pirštais; o ant dešinio klubo uždėta trečia ranka.

Yra ir mokyklos koplyčios nuotrauka, turbūt taip ta patalpa vadinama, – nemaža bažnyčia su didžiulėmis medinėmis ketumi sutvirtintomis durimis. Nuoga moters ranka laiko atvėrusi iš pažiūros sunkias duris, kad Elena galėtų įeiti, o ši tos rankos – su apyranke ant riešo ir žiedais ant mažylio ir smiliaus – tarytum nė nepastebi; arba Elenai tiesiog nerūpi, ar ta moteris ten yra, ar ne. Galima perskaityti ant sienos išraižytą lotynišką užrašą: ANNO DOMINI MDCCCCVIII. Elena jį išvertė ir užrašė kitoje nuotraukos pusėje: 1908-aisiais Viešpaties metais. (Ir dar pridūrė: Štai kur norėčiau susituokti, jei kada nors apskritai būsiu tokia viskam pasiryžusi, kad net norėsiu tuoktis, – jei taip nutiks, prašyčiau mane tiesiog nušauti. )

Man, ko gero, labiausiai patinka Margaretos Olivijos pastato, Nortfildo muzikos korpuso, nuotrauka, nes žinau, kaip Elena mėgo dainuoti, – skardus jos balsas atrodė tik dainavimui ir sukurtas. („Mėgstu dainuoti iki ašarų, o paskui dar šiek tiek“, – kartą parašė man Elena.)

Tarp muzikos korpuso viršutinio aukšto langų išraižytos kompozitorių pavardės; aš jas įsiminiau: Palestrina, Bachas, Hendelis, Bethovenas, Vagneris, Gliukas, Mocartas, Rosinis. Lange virš Gliuko „u“, kuri išraižyta kaip „v“, matyti moteris – be galvos, tik torsas – vien su liemenėle. Ne taip kaip Elenos, atsirėmusios į pastato sieną, tos lange matomos begalvės moters krūtys iškart pastebimos – didžiulės.

– Kas ji tokia? – vis klausiau Elenos.

Jei dar nesupratote, pasakysiu, jog tas muzikos korpusas su kompozitorių pavardėmis buvo neabejotinas Nortfildo mokyklos rafinuotumo požymis; tokioms kaip Feivarit Riverio mokykla būtų buvę gėda net lygintis. Po to, prie ko Elena buvo pripratusi valstybinėje vidurinėje Ezra Folso mokykloje, čia buvo tarytum kvantinis šuolis į dangų.

Tada Naujojoje Anglijoje dauguma parengiamųjų mokyklų buvo arba vien berniukų, arba mergaičių. Daugelis berniukų mokyklų jose dirbančių mokytojų dukterims skirdavo stipendijas, kad tos mergaitės galėtų mokytis internatinėse mergaičių mokyklose, nebūtų paliktos likimo valiai valstybinėje vieno ar kito miestelio vidurinėje. (Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne visos Vermonto valstybinės mokyklos buvo tokios prastos kaip Ezra Folso vidurinė.)

Kai Hadliai išsiuntė Eleną į Nortfildą, – iš pradžių savo lėšomis, – Feivarit Riverio mokykla padarė, ką ir turėjo padaryti: įsipareigojo padengti mokytojų dukterų mokymo išlaidas. Šiurkščioji pusseserė Džerė man ausis išūžė šnekėdama, kaip apmaudu, kad mokyklos strategija nepasikeitė anksčiau, – gal ir ji būtų buvusi išgelbėta iš Ezra Folso vidurinės. Kaip jau sakiau, tą pavasarį, kai Elena su ponia Kitridž išvyko į Europą, Džerė jau studijavo universitete.

– Gaila, kad prieš keletą metų nesusiprotėjau leisti kokiam laimingajam užtaisyti man vaiką… su sąlyga, kad to laimingojo motina – prancūzė, – pasakė Džerė. (Nesunkiai įsivaizdavau šitaip paauglystėje šnekant ir Mjurielę, – nors po to, kai per „Dvyliktąją naktį“ prisispoksojau į tetos krūtis, man būdavo baisu ir pagalvoti, kokia ji buvo paauglė.)

Galėčiau aprašyti ir kitas Elenos iš Nortfildo man atsiųstas nuotraukas, – tebeturiu visas, – bet aprašomi vaizdai kartotųsi. Visose Elenos ir įspūdingų Nortfildo mokyklos pastatų nuotraukose iš dalies, neaiškiai matoma dar viena moteris.

– Kas ji tokia? Žinau, kad supranti, ką turiu omeny. Matau ją visur, Elena, – vis klausinėjau. – Neišsisukinėk.

– Neišsisukinėju, Bili, – čia jau greičiau tu išsisukinėji , jeigu taip vadini nutylėjimus ir nenorą šnekėti atvirai. Na, jei supranti, ką turiu omeny… – atsakydavo Elena.

– Gerai, gerai… vadinasi, turiu spėlioti , kas ji tokia, ar ne? Šitaip man atsilygini už tai, kad nebuvau visiškai atviras? Daugmaž atspėjau? – paklausiau savo mielosios draugės.

Mudu su Elena mėginom gyventi drauge, bet tik po daugelio metų, kai abu gyvenime jau buvom daug kuo nusivylę. Nieko iš to neišėjo, – drauge gyvenom neilgai, – tačiau, būdami tokie artimi bičiuliai, juk negalėjom nepamėginti. Be to, kai ryžomės šiam nuotykiui, buvom jau pakankamai subrendę, kad suprastume, jog draugai svarbesni negu meilužiai, – ypač todėl, kad draugystė paprastai trunka ilgiau negu meilės ryšys. (Geriausia būtų, jei apsieitume be tokių apibendrinimų, tačiau mudviem su Elena viskas buvo kaip tik taip.)