Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Tada jau bus nebe Šekspyras, – tarė Kitridžas.

– Čia parašyta: „Lyro šešėlis “, Bili, – pasakė man mama, suflerė. – Arba tu gali tai ištarti, arba ne.

– Būk gera, auksele… – jau norėjo prašyti jos Ričardas, bet aš jį pertraukiau.

– Lyrui reikia tinkamo juokdario, galinčio ištarti viską, – pasakiau Ričardui Abotui. Išeidamas žinojau, kad išeinu iš paskutinės savo, kaip Feivarit Riverio mokyklos mokinio, repeticijos – ir tikriausiai iš paskutinio Šekspyro pastatymo, kuriame dalyvavau. (Kaip vėliau paaiškėjo, „Karalius Lyras“ buvo paskutinė mano, kaip aktoriaus , Šekspyro drama.)

Mokytojų duktė, kuriai Ričardas patikėjo Kordelijos vaidmenį, man buvo ir tebėra tokia visiškai nepažįstama, kad net neprisimenu jos vardo. „Kažkokia dar nesusiformavusi mergaitė, bet turinti atsakančią atmintį“, – tada apibūdino ją senelis Haris. „Nei esama, nei būsima gražuolė“, – tepasakė apie pasmerktąją Kordeliją teta Mjurielė, turėdama omeny, kad iš tikrųjų tragedijoje „Karalius Lyras“ niekas nebūtų vedęs šitos Kordelijos, net jeigu ji būtų likusi gyva.

Lyro juokdarį vaidino Delakortė. Kad galima tą vaidmenį gauti, jis, kaip imtynininkas, tikriausiai sužinojo iš Kitridžo. Vėliau Kitridžas man pasakė: kadangi rudeninis Šekspyro spektaklis buvo repetuojamas ir rodomas prieš imtynių sezono pradžią, Delakortė dar nebuvo taip baisiai, kaip paprastai būna, paveiktas svorio metimo komplikacijų. Tačiau tam lengvasvoriui, – kuris į didesnio svorio kategoriją neperėjo todėl, kad jam ten, pasak Kitridžo, būtų iškaršę kailį, – burna džiūdavo net kai jis nebūdavo netekęs daug skysčių. Gal Delakortė ir ne sezono laiku svajodavo, kaip būtų gerai, jei numestų bent kiek svorio. Taigi jis nuolat skalavo burną vandeniu iš vieno ir spjaudė tą vandenį į kitą popierinį puoduką. Jei Delakortė dar būtų gyvas, neabejoju, kad ir dabar vis braukytų pirštais sau per plaukus. Bet Delakortė jau miręs, kaip ir daugelis kitų. Tada dar nežinojau, kad matysiu jį mirštant.

Delakortė, kaip Lyro juokdarys, labai išmintingai sakė: „Daug turėk – kukliai vilkėk, / Daug žinok – mažai plepėk, / Skolink pinigą taupiau.“ Geras patarimas, bet Lyro juokdario jis neišgelbsti, kaip neišgelbėjo ir Delakortės.

Su Delakorte Kitridžas elgdavosi keistai: kartu ir meiliai, ir kažkaip nekantriai. Tarsi Delakortė būtų buvęs Kitridžo vaikystės draugas, bet dabar jį nuvylęs – netapęs toks, kokį Kitridžas jį tikėjosi matyti.

Kitridžui baisiai patiko tas Delakortės skalavimas ir spjaudymas; Kitridžas Ričardui netgi pasiūlė tokį nepaliaujamą Lyro juokdario burnos skalavimą ir spjaudymą parodyti scenoje.

– Tada jau bus nebe Šekspyras, – pasakė senelis Haris.

– Skalavimo ir spjaudymo tikrai nesufleruosiu , Ričardai, – tarė mano mama.

– Delakorte, gal malonėsi skalauti ir spjaudyti užkulisiuose? – nurodė Ričardas liguisto įpročio kamuojamam lengvasvoriui.

– Na, aš tik šiaip pasiūliau, – atsainiai gūžtelėjo pečiais Kitridžas. – Manau, gerai jau ir tai, kad turim juokdarį, sugebantį ištarti „šešėlis“.

Su manimi Kitridžas kalbėjo filosofiškiau.

– Pažiūrėk į tai šitaip, Nimfa: nebūna taip, kad normaliai dirbantis aktorius negalėtų ištarti kai kurių žodžių. Bet labai gerai, kad šis tavo gebėjimų ribotumas išaiškėjo dabar, kai dar esi toks jaunas, – patikino mane Kitridžas. – Koks iš tiesų laimingas atsitiktinumas – dabar tu žinai, kad niekada netapsi aktoriumi.

– Turi omeny, jog tai ne tokia profesija, kokią tiesiog pasirinktum? – pasakiau, kaip kadaise man sakė panelė Frost, – kai jai prisipažinau, kad noriu tapti rašytoju.

– Sakyčiau, kad ne, Nimfa, – jei nori turėti šansą šį tą pasiekti.

– O!

– Be to, pasielgtum protingai, Nimfa, jei išsiaiškinęs apsispręstum ir dėl kitko… na, prieš rinkdamasis profesiją, – tarė Kitridžas. Aš nieko neatsakiau; tiesiog laukiau. Pakankamai gerai pažinojau Kitridžą, kad suprasčiau, jog jis nori priversti mane išsiduoti. – Dėl savo lytinių polinkių, – pridūrė Kitridžas.

– Mano lytiniai polinkiai aiškūs kaip diena, – pasakiau jam – truputį stebėdamasis savimi, nes dabar vaidinau ir visus žodžius ištariau nė kiek neužsikirsdamas.

– Nežinau, Nimfa… – tarė Kitridžas. Mačiau, kaip sutrūkčiojo, gal tyčia, o gal ir nevalingai, platūs jo, imtynininko, kaklo raumenys. – Jeigu jau kalbam apie lytinius polinkius, tai tu man atrodai kažkoks dar nesusiformavęs.

– A, čia tu! – pamačiusi mane, linksmai tarė panelė Frost; iš balso atrodė nustebusi. – Maniau, kad tavo draugas. Buvo čia užsukęs – ką tik išėjo. Dabar pamaniau, kad sugrįžo.

– Kas? – paklausiau. (Savaime suprantama, galvojau apie Kitridžą – ne visai draugą.)

– Tomas, – atsakė panelė Frost. – Tomas ką tik buvo čia. Taip ir nesuprantu, ko jis ateina. Visada prašo knygos, kurios atseit neranda mokyklos bibliotekoje, bet aš puikiai žinau, kad ta knyga ten yra. Šiaip ar taip, niekad neturiu, ko jam reikia. Gal jis čia ieško tavęs?

– Koks Tomas? – nesupratau. Lyg ir nepažinojau jokio Tomo.

– Atkinsas. Ar ne tokia jo pavardė? – paklausė panelė Frost. – Aš jį pažįstu kaip Tomą.

– O aš – kaip Atkinsą, – pasakiau.

– Oi, Viljamai, kiek galima laikytis tos siaubingos mokyklos nusistatymo visus vadinti pavardėmis! – sušuko panelė Frost.

– Gal derėtų kalbėtis pašnibždom? – sušnibždėjau.

Šiaip ar taip, juk buvom bibliotekoje. Jaučiausi nesmagiai, girdėdamas, kaip garsiai panelė Frost kalba; be to, gerokai sutrikau, kai ji Feivarit Riverio mokyklą pavadino „siaubinga“; slapčia ir aš pats taip maniau, bet, būdamas mokytojo vaikas, ištikimas Ričardui Abotui ir dėdei Bobui, niekad nebūčiau išdrįsęs taip pasakyti .

– Čia daugiau nieko nėra, Viljamai, – pašnibždėjo man panelė Frost. – Galim kalbėtis taip garsiai, kaip tik mums patinka.

– O!

– Turbūt atėjai rašyti , – garsiai tarė panelė Frost.

– Ne, noriu, kad patartumėt, ką man reikėtų paskaityti, – pasakiau.

– Vis dar domiesi, kas būna, kai įsimyli netinkamus žmones, Viljamai?

– Labai netinkamus, – sušnibždėjau.

Ji pasilenkė, kad būtų arčiau manęs; tebebuvo už mane daug aukštesnė, ir aš staiga pasijutau tarytum nė kiek nepaaugęs.

– Galim apie tai kalbėtis pašnibždomis, jei nori, – pašnibždėjo.

– Ar pažįstat Žaką Kitridžą? – paklausiau.

– Visi pažįsta Kitridžą, – pasakė tokiu neutraliu balsu, kad net nesupratau, ką apie jį mano.

– Aš Kitridžą įsimylėjęs, bet stengiuosi jo nemylėti, – prisipažinau. – Ar yra koks romanas apie tai?

Panelė Frost uždėjo rankas man ant pečių. Žinojau, kad jaučia, kaip drebu.

– Oi, Viljamai, būna ir daug blogiau, supranti, – tarė. – Taip, turiu kaip tik tokį romaną, kokį tau reikėtų perskaityti, – pašnibždėjo.

– Žinau, ko Atkinsas čia ateina, – staiga išpyškinau. – Manęs jis neieško – jis tikriausiai įsimylėjęs jus !

– Kodėl jis galėtų būti mane įsimylėjęs? – nustebo panelė Frost.

– O kodėl ne? Ar nemanote, kad visi vaikinai jus įsimyli? – paklausiau.

– Na, jau kurį laiką niekas nebuvo manęs įsimylėjęs, – atsakė panelė Frost. – Bet tokie žodžiai glosto mano savimeilę. Tu labai mielas, kad taip pasakei, Viljamai.

– Aš irgi jus įsimylėjęs, – prisipažinau. – Nuo pat pradžių ir daug labiau negu Kitridžą.