Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Mielasis, tu taip klysti ! – pareiškė panelė Frost. – Juk sakau, kad būna ir blogesnių dalykų negu žavėjimasis Žaku Kitridžu. Klausyk, Viljamai: įsimylėti Kitridžą saugiau !

– Kaip su Kitridžu gali būti saugiau negu su jumis ? – sušukau. Jaučiau, kad vėl imu drebėti; šįkart, uždėjusi didžiules plaštakas man ant pečių, panelė Frost prisispaudė mane prie plačios savo krūtinės. Pratrūkau verkti, jau visai nesulaikomai.

Nekenčiau savęs už tai, kad verkiu, bet niekaip negalėjau liautis. Daktaras Harlou per kažkurį apgailėtiną rytinį susirinkimą mums sakė, kad besaikis vaikinų verksmas jau yra polinkis į homoseksualumą, kurio turėtume saugotis. (Savaime suprantama, tas mulkis mums niekad nepatarė, kaip turėtume saugotis to, kas nepriklauso nuo mūsų valios!) Be to, kartą nugirdau savo mamą sakant Mjurielei: „Tikrai nežinau, ką daryti, kai Bilis verkia kaip mergaitė !“

Taigi Ferst Sisterio viešojoje bibliotekoje verkiau kaip mergaitė, o panelė Frost laikė mane apkabinusi stipriomis rankomis, – ir aš buvau ką tik prisipažinęs, kad ją esu įsimylėjęs labiau negu Žaką Kitridžą. Jai turbūt atrodžiau visiškas skystalas!

– Vaikeli, tu gi manęs iš tikrųjų nepažįsti, – šnekėjo panelė Frost. – Nežinai, kas aš… Nežinai apie mane paties svarbiausio dalyko, ar ne? Viljamai? Juk nežinai , ar ne?

– Ko nežinau? – sušniurkščiojau. – Nežinau jūsų vardo, – pasakiau teberaudodamas. Spaudžiau ją glėbyje, bet ne taip smarkiai, kaip ji spaudė mane. Jaučiau, kokia ji stipri, ir mane vėl stebino keistas jos jėgos ir krūtų mažumo kontrastas. Jaučiau ir kokie minkšti tie jos krūtų kauburėliai; mažytės, minkštos krūtys atrodė tarsi kokia plačių pečių ir raumeningų rankų priešybė.

– Turėjau omeny ne vardą, Viljamai, – mano vardas ne toks jau svarbus, – tarė panelė Frost. – Noriu pasakyti, kad tu nepažįsti manęs .

– O koks vis dėlto jūsų vardas? – paklausiau.

Panelė Frost teatrališkai atsiduso – ir kažkaip demonstratyviai paleido mane iš glėbio, beveik atstūmė.

– Aš daug pastačiau ant kortos, kad būčiau panelė Frost, Viljamai, – pasakė. – Panele tapau ne atsitiktinai.

Puikiai žinojau, kaip galima nemėgti savo vardo; man pačiam juk baisiai nepatiko būti Viljamu Fransiu Dinu jaunesniuoju.

– Jums nepatinka jūsų vardas? – paklausiau.

– Na, galėtume pradėti ir nuo to, – šypsodamasi atsakė panelė Frost. – O tu ar pavadintum mergaitę Alberta?

– Kaip Kanados provincija? – nustebau. Negalėjau įsivaizduoti panelės Frost kaip Albertos!

– Provincijai tinka labiau, – tarė panelė Frost. – Mane visi vadino tiesiog Al.

– Al, – pakartojau.

– Dabar supranti, kodėl man patinka „panelė“, – nusijuokė ji.

– Man patinka viskas, kas susiję su jumis, – pasakiau.

– Neskubėk, Viljamai, – perspėjo mane panelė Frost. – Nereikėtų šitaip beatodairiškai įsimylėti netinkamų žmonių.

Aš, žinoma, nesupratau, kodėl ji manosi esanti „netinkama“ – ir kodėl jai atrodo, kad man įsimylėti Kitridžą vis dėlto „saugiau“. Nusprendžiau, kad panelė Frost veikiausiai tik nori mane perspėti dėl mudviejų amžiaus skirtumo; gal aštuoniolikmečio vaikino santykiai su keturiasdešimt kelerių metų moterimi, jos manymu, yra tabu. Galvojau apie tai, kad teisiškai juk esu jau suaugęs, nors ir visai neseniai, o panelei Frost, jeigu ji iš tikrųjų maždaug tetos Mjurielės amžiaus, turėtų būti keturiasdešimt dveji ar treji.

– Bendraamžės manęs nedomina, – pasakiau panelei Frost. – Mane, regis, traukia vyresnės moterys.

– Vaikeli, – vėl tarė ji. – Visai nesvarbu, kiek man metų. Svarbiausia – kas aš esu. Viljamai, tu juk nežinai, kas aš, ar ne?

Tarsi tas kone egzistencinis klausimas dar būtų negana mane sutrikdęs, kaip tik tą akimirką į blausiai apšviestą bibliotekos fojė įžengė Atkinsas – ir, regis, krūptelėjo. (Vėliau jis man pasakojo, kad išsigando savo atspindžio, švystelėjusio veidrodyje, kuris – kaip nebylus sargybinis – kabojo ant fojė sienos.)

– O, čia tu , Tomai, – tarė panelė Frost, nė kiek nenustebusi.

– Matote? O ką aš jums sakiau! – priminiau jai, kol Atkinsas baimingai žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje.

– Tu labai klysti ! – šypsodamasi pasakė man panelė Frost.

– Tavęs ieško Kitridžas, Bilai, – tarė Atkinsas. – Užsukau į albumų skaityklą, bet man ten pasakė, kad ką tik išėjai.

– Į albumų skaityklą, – pakartojo panelė Frost, lyg nustebusi. Jos veide įžvelgiau kažkokį neįprastą nerimą.

– Bilas tyrinėja Feivarit Riverio klasių albumus – nuo seniausių iki naujausių, – paaiškino panelei Frost Atkinsas. – Elena man pasakė, – pridūrė, žiūrėdamas į mane.

– Dėl Dievo meilės, Atkinsai, – galima pamanyti, kad tu tyrinėji mane , – papriekaištavau.

– Kitridžas nori su tavim pasišnekėti, – paniuręs pranešė Atkinsas.

– Nuo kada tu čia toks Kitridžo pasiuntinukas? – paklausiau.

– Šįvakar man jau gana užgauliojimų! – dramatiškai sušuko Atkinsas, iškeldamas liaunas rankas. – Kai įžeidinėja Kitridžas, tai dar nieko, – jis įžeidinėja visus. Bet kai įžeidi tu , Bilai… na, to man jau per daug!

Stengdamasis kuo išdidžiau išeiti iš Ferst Sisterio viešosios bibliotekos, įsižeidęs Atkinsas vėl netikėtai išvydo grėsmingąjį veidrodį, kabantį ant sienos fojė, kur sustojęs dar mestelėjo:

– Tavo šešėlis ne aš, Bilai, o Kitridžas.

Ir išėjo, dar prieš man atsakant:

– Velniop Kitridžą.

– Nesikeik, Viljamai, – tarė panelė Frost, pridėdama ilgus pirštus man prie lūpų. – Šiaip ar taip, esam sumautoj bibliotekoj .

Žodis „sumauta“ panelei Frost kažkaip netiko, lygiai taip pat, kaip nebuvo įmanoma patikėti, kad jos vardas – Alberta, bet, kai į ją pažvelgiau, ji šypsojosi. Tyčia mane erzino ir ilgais pirštais dabar perbraukė man per skruostą.

– Keista užuomina apie „šešėlį“, Viljamai, – pasakė. – Ar čia tas neištariamas žodis, dėl kurio taip netikėtai metei „Karalių Lyrą“?

– Tas, – linktelėjau. – Kaip suprantu, jau girdėjote. Tokiame mažame miestelyje visi tuoj pat viską išgirsta!

– Gal ne visi – ir turbūt ne viską, Viljamai, – tarė panelė Frost. – Man, pavyzdžiui, atrodo, kad tu girdėjai ne viską… na, apie mane.

Žinojau, kad močiutei Viktorijai panelė Frost nepatinka, bet nežinojau kodėl. Ne kartą girdėjau tetą Mjurielę besipiktinant panelės Frost pasirenkamomis paauglių liemenėlėmis, bet kaip galėjau apie jas užsiminti, kai buvau ką tik pasakęs, jog man patinka viskas, kas susiję su panele Frost?

– Mano močiutė… ir teta Mjurielė… – buvau besakąs.

Bet panelė Frost vėl švelniai pridėjo pirštus man prie lūpų.

– Ša , Viljamai, – sušnibždėjo. – Nenoriu girdėti tų ponių nuomonės apie mane. Man daug labiau rūpi, ką ten tyrinėji toje albumų skaitykloje.

– Oi, ne, iš tiesų tai netyrinėju, – pasakiau. – Tik šiaip žiūriu imtynininkų komandų nuotraukas… daugiausia imtynininkų… ir dar Dramos klubo spektaklių.

– Tikrai? – tarytum atsainiai paklausė panelė Frost. Kodėl man atrodė, kad ji protarpiais lyg ir vaidina? Ką panelė Frost atsakė, kai Ričardas Abotas jos paklausė, ar ji kada nors buvo scenoje , ar vaidino ?