Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Na, nepamiršk, Bilai, – pasakė man senelis Haris, – kad „Dvyliktoji naktis“ – tikrų tikriausia komedija.

Kai kiek paūgėjau ir jau buvau truputį vyresnis, Mjurielė man nebeleido spoksoti į jos krūtis. Tačiau ta vėliau statyta pjesė nebuvo komedija, ir aš tik dabar suprantu, jog tada, kai mudu buvom „Dvyliktosios nakties“ Olivija ir Sebastijanas, Mjurielė per tas savo krūtis tikriausiai ir nematė, kad aš į jas spoksau! (Turėdamas omeny, kokio tada buvau ūgio, spėju, kad Mjurielei krūtys užstodavo mano žvilgsnį.)

Tetos Mjurielės vyras, mano mielasis dėdė Bobas, puikiai perprato „Dvyliktosios nakties“ komiškumą. Atrodė, kad Ričardas norėjo pasišaipyti, sero Tobio Belčo – Olivijos giminaičio, įsimintiniausiomis pjesės akimirkomis nelabai kultūringai besielgiančio girtuoklio, – vaidmenį patikėdamas dėdei Bobui, kurio gėrimas buvo tokia našta tetai Mjurielei. Bet ir kiti Feivarit Riverio mokiniai Bobą mylėjo taip pat kaip aš, – šiaip ar taip, jis juk buvo itin nuolaidus mokyklos „priėmėjas“. Beje, pats Bobas to, kad mokiniai jį mėgsta, pernelyg nesureikšmindavo. („Savaime suprantama, kad jiems patinku, Bili. Juk visi su manimi susipažino, kai atvyko pasikalbėti ir aš juos priėmiau į mokyklą!“)

Bobas buvo ir žaidimų su raketėmis treneris – teniso ir skvošo. Štai iš kur tie skvošo kamuoliukai. Skvošo salės buvo po didžiąja sporto sale – rūsyje, drėgnos ir šaltos. Kai kurioje nors dvokdavo alumi, vaikinai sakydavo, jog ten turbūt žaidė treneris Bobas, – kad išprakaituotų praėjusio vakaro nuodus.

Ir teta Mjurielė, ir močiutė Viktorija seneliui Hariui vis skundėsi, kad sero Tobio Belčo vaidmuo Bobą „skatina“ dar daugiau gerti. Ričardas Abotas buvo kaltinamas, kad „iškėlė aikštėn“, kokias apgailėtinas kančias vargšei Mjurielei tenka kęsti kiekvieną kartą, kai Bobas geria. Bet kad ir kaip teta Mjurielė su senele dėl Ričardo ėdė senelį, pačiam Ričardui nė karto nė žodeliu neužsiminė, kad yra nepatenkintos.

Šiaip ar taip, Ričardas Abotas pasirodė „pačiu laiku“ (jei vartotume močiutės Viktorijos klišę) ir išgelbėjo mano motiną, kurios reputacija jau buvo nukentėjusi; apie šį išgelbėjimą jiedvi kalbėjo taip, tarsi niekas kitas nebūtų galėjęs to padaryti. Močiutė Viktorija su teta Mjuriele nebesijautė atsakingos už mano mamą, nes staiga apsireiškęs Ričardas ją iš jų perėmė.

Bent jau man, girdinčiam, ką šneka teta su močiute, susidarė toks įspūdis: Ričardas negalėjo padaryti nieko blogo, o jeigu ką, močiutės Viktorijos ir tetos Mjurielės manymu, vis dėlto padarė negerai, tai viskas išsamiai išdėstoma seneliui Hariui, tarsi būtų galima tikėtis, kad jis apie tai pasikalbės su Ričardu. Mudu su pussesere Džere girdėdavom viską, nes, kai Ričardo su mano mama nebūdavo, nepatenkinta močiutė ir nosį ne į savo reikalus nuolat kišanti teta apie juos šnekėdavo neužsičiaupdamos. Neabejojau, kad jiedvi Ričardą su mano mama „jaunavedžiais“ pašaipiai vadins ir tada, kai jie santuokoje bus išgyvenę dvidešimt metų! Augdamas po truputį supratau, kad visi – ne tik močiutė Viktorija su teta Mjuriele, bet ir senelis Haris, ir Ričardas Abotas – su mano mama elgiasi kaip su kaprizingu vaiku. (Taip atsargiai, tarsi ji būtų kokia netyčia susižeisti galinti mažylė.)

Senelis Haris niekad nekritikavo Ričardo Aboto; gal jis pritarė nuomonei, kad Ričardas – mamos išgelbėtojas; bet, mano manymu, senelis Haris buvo užtektinai protingas, kad suprastų, jog Ričardas ją apsaugojo ne tiek nuo kito vyriškio, – kuris gal būtų pasirodęs ir susukęs galvą mano lengvai suviliojamai motinai, – kiek nuo močiutės Viktorijos ir tetos Mjurielės.

Bet jeigu jau kalbame apie nelemtąjį „Dvyliktosios nakties“ pastatymą, turiu pasakyti, kad netgi senelis Haris abejojo dėl vaidmenų paskirstymo. Haris vaidino Mariją, Olivijos kambarinę. Mudu su seneliu Hariu Mariją įsivaizdavom daug jaunesnę, tačiau didžiausias keblumas Hariui buvo tas, kad jis turėjo būti ištekintas už sero Tobio Belčo.

– Negaliu patikėti, kad būsiu sužadėtas su gerokai jaunesniu žentu, – liūdnai pasakė senelis Haris, kai vieną žiemos sekmadienio vakarą pietavau su juo ir močiute Viktorija.

– Na, nepamirškite, seneli, kad „Dvyliktoji naktis“ – tikrų tikriausia komedija, – priminiau jam.

– Turbūt gerai, kad tik scenoje, – tarstelėjo Haris.

– Ir vėl tu su savo „tik scenoje“, – supyko močiutė Viktorija. – Kartais man atrodo, kad daraisi kažkoks nenormalus, Haroldai.

– Būk pakantesnė, Vike, pakantesnė, – dainuojamu tonu tarė senelis, pamerkdamas man akį.

Gal todėl nusprendžiau jam papasakoti, ką jau buvau papasakojęs poniai Hadli, – apie priblėsusį susižavėjimą Ričardu, apie tai, kad mane vis labiau traukia Kitridžas, ir netgi kad masturbuojuosi, įsivaizduodamas neįtikėtiną Martos Hadli ir paauglių liemenėles demonstruojančios manekenės derinį, – bet (kol kas) neužsiminiau apie nuo visų slepiamą meilę panelei Frost.

– Tu labai mielas berniukas, Bilai… na, turiu omeny, tu kupinas gerų jausmų kitiems žmonėms ir nuoširdžiai stengiesi neužgauti jų jausmų. Tai pagirtina, labai pagirtina, – pasakė man senelis Haris, – bet turi būti atsargus, kad kas nors neužgautų tavo jausmų. Kai kuriais žmonėmis žavėtis saugiau negu kitais.

– Nereikėtų žavėtis vaikinais, ar tai turite omeny? – paklausiau.

– Kai kuriais vaikinais. Taip. Tik ypatingam vaikinui gali saugiai išlieti širdį. Kai kurie vaikinai tave įskaudintų, – perspėjo mane senelis Haris.

– Kitridžas. Tikriausiai, – spėjau.

– Taip. Aš irgi taip manau, – tarė senelis Haris. Ir atsiduso. – Gal ne čia, Bilai, – ne šitoje mokykloje, ne dabar. Gal šis potraukis prie vaikinų, arba vyrų, dar turės palūkėti.

– Palūkėti iki kada? Ir kur? – paklausiau.

– Na… – buvo besakąs senelis Haris, bet apsigalvojo. – Manau, panelė Frost labai gerai parenka tau knygas, – tarė. Ir vėl kiek patylėjo. – Neabejoju, kad ji galėtų patarti, ką tau reikėtų perskaityti… na, apie potraukį prie vaikinų, arba vyrų, ir apie tai, kada ir kur įmanoma tokį potraukį realizuoti. Turėk galvoje, kad aš pats tokios knygos nesu skaitęs, Bilai, bet galiu lažintis, kad tokių yra; žinau, kad yra, ir panelė Frost gal bus ką nors apie jas girdėjusi.

Tą akimirką jau norėjau pasakyti, kad mane labai trikdomai traukia ir panelė Frost, bet kažkodėl susilaikiau; gal todėl, kad ji mane traukė labiausiai.

– Bet kaip man pradėti apie tai šnekėtis su panele Frost? – paklausiau senelio Hario. – Nežinau, nuo ko pradėti… na, kaip prieiti prie klausimo, ar yra kokių nors knygų apie tai, ar ne.

– Manau, gali panelei Frost papasakoti, ką papasakojai man, Bilai, – patarė senelis Haris. – Man atrodo, kad ji tau prijaustų . – Jis apkabinęs pabučiavo mane į kaktą; jo veide įžvelgiau ir meilę, ir susirūpinimą. Staiga išvydau senelį tokį, kokį dažnai matydavau scenoje, kur jis beveik visada vaidindavo moteris. Kažkaip ypatingai ištartas žodis „prijaustų“ sužadino senus atsiminimus; galbūt aš tai tik įsivaizdavau, bet buvau beveik įsitikinęs, kad atsimenu.

Dabar negalėčiau pasakyti, kiek man buvo metų, – gal dešimt ar vienuolika, ne daugiau. Visa tai nutiko dar gerokai prieš Ričardo Aboto pasirodymą; aš buvau Bilis Dinas, o vieniša mano motina – be jokio garbintojo. Bet Merė Maršal Din jau seniai sufleravo „Ferst Sisterio artistams“ ir visi jau buvo pripratę prie to, kad aš, nors ir koks mažas ir naivus, nuolat sukiojuosi užkulisiuose. Galėjau ten daryti, ką tik norėjau, – jei tik nesipainiodavau aktoriams po kojų ir netriukšmaudavau. („Užkulisiuose šnekėti negalima, Bili, – prisimenu sakant mamą. – Čia tu turi tik žiūrėti ir klausytis.“)