Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Galiausiai uždanga vis dėlto pakilo, ir scenoje jau buvo laumės. O kai pasirodė Makbetas su Banku, – pastarasis, kaip žinojau, netrukus turėjo pavirsti šmėkla, – man į galvą atėjo mintis, kad Makbetas gerokai per senas ir per storas, kad būtų Esmeraldos vyras (netgi operoje).

Turbūt suprantate, kaip nustebau, kai kitoje pirmo veiksmo scenoje ne mano Esmeralda uždainavo Vieni, t’affretta! Ir ne Esmeralda šaukėsi pragaro pasiuntinių ( Or tutti sorgete ). Scenoje buvo Gerda Miūlė su savo polipu. Puikiai įsivaizdavau, kaip apstulbo visi ankstyvą vakarienę „Zufall“ restorane valgę angliškai kalbantys klientai – tarp jų ir tie dešimt akušerių bei ginekologų. Jie tikriausiai galvojo: „Kaip tas matroniškos išvaizdos sopranas gali būti mūsų jauno ir gražaus padavėjo mergina ?“

Kai ledi Makbet, paėmusi kruviną durklą, ištepliojo miegančius sargybinius, prieš akis jau mačiau užkulisiuose nužudytą – ar šiaip kokios baisios nelaimės ištiktą – Esmeraldą.

Antro veiksmo pabaigoje atrodė, kad verkia jau pusė žiūrovų. Ar juos pravirkdė žinia, jog nužudytas Bankas, ar Banko šmėklos pasirodymas prie pietų stalo? O kai Makbetas antrą kartą pamatė Banko šmėklą, jau besibaigiant antram veiksmui, aš, ko gero, buvau vienintelis žmogus Vienos valstybinėje operoje, dar nežinantis , kad nužudytas prezidentas Kenedis. Tik per pertrauką išgirdau, kas nutiko.

Dar pasilikau ir po pertraukos, kad vėl pamatyčiau laumes – ir tą šiurpų kruviną kūdikį, kuris Makbetui sako, kad „tasai, kurs pagimdytas moteriškės“, negali jam pakenkti. Pabuvau iki ketvirto veiksmo vidurio, nes norėjau pamatyti ir vaikščiojimą per miegus – Gerdą Miūlę, su tuo savo polipu dainuojančią Una macchia (apie kraują, vis dar matomą ant ledi Makbet rankų). Galbūt maniau, kad Esmeralda išeis iš užkulisių ir prisidės prie manęs bei kitų studentų, kaip visada stovinčių salės gale, bet – kai prasidėjo ketvirtas veiksmas – Valstybinėje operoje jau buvo tiek laisvų vietų, kad dauguma kitų studentų be vargo susirado kur atsisėsti.

Nežinojau, kad užkulisiuose yra televizorius išjungtu garsu ir kad Esmeralda prilipusi prie jo ekrano; vėliau ji man pasakojo, kad ir be garso suprato, kas nutiko prezidentui Kenedžiui.

Ketvirto veiksmo pabaigos nelaukiau. Nenorėjau matyti, kad „Birnamo giria – prie Dunsinano“, kaip sako Šekspyras, ar išgirsti, kaip Makdufas Makbetui pareiškia, kad yra gimęs per cezario pjūvį. Sausakimša Kėrntnerio gatve bėgau į Vaiburgo gatvelę, pro ašaromis plūstančius žmones, dauguma kurių buvo ne amerikiečiai.

„Zufall“ virtuvėje visi virėjai ir padavėjai žiūrėjo, ką rodo per televiziją; turėjom ten tokį mažiuką nespalvotą televizorių. Išvydau tuos pačius begarsius reportažus apie šaudymą Dalase, kuriuos tikriausiai matė ir Esmeralda.

– Grįžai anksčiau, o ne vėliau, – tarė Karlas. – Tavo mergina susimovė?

– Dainavo ne ji. Gerda Miūlė, – pasakiau.

– Blöde Kuh! – sušuko Karlas. – Kvaila karvė!

(Vienos operos lankytojai, kuriems Gerda Miūlė jau buvo įkyrėjusi, kvaila karve ją vadino daug seniau, negu Esmeralda ėmė vadinti Polipu.)

– Esmeralda, matyt, jautėsi pernelyg prislėgta, kad dainuotų, – užkulisiuose tikriausiai visai palūžo, – pasakiau Karlui. – Ji buvo Kenedžio rėmėja.

– Vadinasi, susimovė , – tarė Karlas. – Nepavydžiu tau. Sunkoka bus gyventi su viso to pasekmėmis.

Karlas mane įspėjo, kad restorane jau sėdi saujelė angliškai kalbančių klientų – turbūt ne operos mėgėjų.

– Dar keli akušeriai ir ginekologai, – niekinamai tarstelėjo. (Jo manymu, pasaulyje ir taip jau buvo per daug vaikų. „Gyventojų perteklius – didžiausia problema“, – vis šnekėdavo Karlas.) – Ir dar iškrypėlių staliukas, – pasakė man Karlas. – Ką tik atėjo, bet jau girti. Neabejotini agrastėliai. Ar ne taip juos vadinat?

– Čia vienas iš žodžių, kuriais juos vadinam, – pasakiau vienakiui vyriausiajam padavėjui.

Prie kurio stalo susėdę akušeriai ir ginekologai, supratau iš karto; jų buvo dvylika – aštuoni vyrai, keturios moterys, visi gydytojai. Kadangi ką tik buvo nušautas prezidentas Kenedis, pamaniau, kad gal nereikėtų mėginti pralaužti ledų pasakymu, kad jie praleido progą pamatyti tą „Makbeto“ sceną, kur užsimenama apie cezario pjūvį.

O prie iškrypėlių – arba „agrastėlių“, kaip juos pavadino Karlas, – staliuko sėdėjo keturi vyrai, visi girti. Vienas iš jų buvo institute dėstantis garsus amerikiečių poetas Lorencas Aptonas.

– Nežinojau, kad čia dirbi, jaunasis grožinės prozos rašytojau, – tarė man Laris. – Tu – Bilas, ar ne?

– Taip, – linktelėjau.

– Dieve, Bilai, atrodai baisiai . Dėl Kenedžio, ar dar kas nors nutiko? – paklausė Laris.

– Šįvakar žiūrėjau „Makbetą“… – buvau bepradedąs pasakoti.

– Oi, girdėjau, kad dainuos soprano dublerė, tai nusprendžiau praleisti, – pertraukė mane Laris.

– Taip, turėjo dainuoti dublerė, – pasakiau. – Bet ji – amerikietė. Tikriausiai pernelyg nuliūdo dėl Kenedžio. Taip ir nepasirodė. Dainavo Gerda Miūlė, kaip visada.

– Gerda puiki, – pareiškė Laris. – Tikriausiai buvo nuostabu.

– Man tai ne, – tariau. – Ta soprano dublerė – mano mergina. Tikėjausi pamatyti ją, atliekančią ledi Makbet vaidmenį. Ilgokai klausiausi, kaip ji dainuoja per miegus, – prisipažinau tam girtų iškrypėlių staliukui. – Ji – Esmeralda Soler, – pasakiau tiems agrastėliams. – Gal kada nors visi žinosite, kas ji tokia.

– Tu turi merginą… – pratarė Laris, gudriai šypsodamasis, tarsi netikėdamas, kaip netikėjo ir vėliau, kai tvirtinau esąs aktyvusis.

– Esmeralda Soler, – pakartojau. – Ji tikriausiai pernelyg nuliūdo, kad galėtų dainuoti.

– Vargšė mergaitė, – užjautė Laris. – Dublerėms tokios progos, manau, pasitaiko ne per dažniausiai.

– Ne per dažniausiai, – tariau.

– Vis dar galvoju apie tą tavo kūrybinio rašymo kursą, – pasakė man Laris. – To siūlymo neatmečiau, Bilai.

Karlas sakė, jog man nepavydi, nes „sunkoka bus gyventi“ su to, kad Esmeralda taip ir neatliko ledi Makbet partijos, „pasekmėmis“, bet dabar – žiūrėdamas į Lorencą Aptoną ir jo iškrypusius draugus – staiga numačiau dar vieną ne tokią jau malonią gyvenimo su Esmeralda pasekmę.

Angliškai kalbančių operos lankytojų po tą penktadienį žiūrėto Verdžio „Makbeto“ į „Zufall“ restoraną atėjo nedaug. Manau, kad daugumai mano tėvynainių, tą lapkritį buvusių Vienoje, po Kenedžio nužudymo dingo noras vakarieniauti. Akušeriai ir ginekologai prie savo stalo sėdėjo paniurę ir gana anksti išėjo. Iki vėlumos liko tik Laris su kitais agrastėliais.

Karlas man primygtinai siūlė eiti namo.

– Eik, susirask savo merginą, ji turbūt nekaip jaučiasi, – ragino vienakis vyriausiasis padavėjas. Bet aš supratau, kad Esmeralda arba su kolegomis iš operos, arba jau grįžusi į mudviejų butuką Švindgasėje. Esmeralda žinojo, kur aš dirbu; jei būtų norėjusi mane matyti, būtų pati ir susiradusi.

– Agrastėliai turbūt niekada neišeis – tikriausiai nusprendė čia numirti, – burbėjo Karlas. – Tą gražuolį tu, kaip matau, pažįsti… tą šnekovą , – pridūrė.

Aš jam pasakiau, kas yra Lorencas Aptonas – ir kad jis dirba institute, bet man tai nieko nedėsto.

– Eik namo, pas savo merginą, Bilai, – ragino mane Karlas.

Tačiau man buvo šiurpu ir pagalvoti, kad reikės žiūrėti Esmeraldos buto savininkės svetainėje stovintį televizorių – vis kartojamus reportažus apie Kenedžio nužudymą; mintis apie bjaurųjį šunėką laikė mane „Zufall“ restorane, kur galėjau žvilgčioti į tą virtuvėje turimą nespalvotą televizoriuką.