Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Instituto studentai gyveno įvairiose Vienos vietose. Buvo įprasta turėti atskirą miegamąjį, o vonios kambarį – bendrą su dar kuo nors; daugelio butų, kuriuos nuomojosi studentai, savininkės buvo našlės, ir nebuvo galima naudotis virtuve. Mano buto šeimininkė irgi buvo našlė; turėjau atskirą miegamąjį, o vonios kambariu, be manęs, dar naudojosi ir išsiskyrusi našlės duktė, ir tos dukters penkerių metų sūnus, Zigfridas. Chaotiškoje virtuvėje kas nors nuolat ką nors darydavo, bet aš galėdavau ten išsivirti kavos, be to, šaldytuve turėdavau pasidėjęs šiek tiek alaus.

Našlaujanti mano šeimininkė dažnokai paverkdavo ir dieną naktį šliurinėjo po butą, vilkėdama vis prasiskleidžiančiu frotiniu chalatu. Išsiskyrėlė buvo didžiakrūtė moteris, įpratusi visiems vadovauti; ji, žinoma, ne dėl kokios nors savo kaltės man labai priminė valdingąją tetą Mjurielę. Penkiametis berniukas, Zigfridas, kažkaip klastingai, demoniškai stebeilydavo į mane; jis kiekvieną rytą pusryčiams suvalgydavo minkštai virtą kiaušinį – su visu lukštu.

Pirmą kartą pamatęs Zigfridą tai darant, tuoj pat nuėjau į savo kambarį ir žvilgtelėjau į anglų – vokiečių žodyną. (Nežinojau, kaip vokiškai „kiaušinio lukštas“.) Kai Zigfrido motinai pasakiau, kad jos sūnus suvalgė ir lukštą, ji tik gūžtelėjo pečiais ir pareiškė, kad lukštas berniukui gal netgi naudingesnis negu pats kiaušinis. Rytais, kai virdavausi kavą ir žiūrėdavau, kaip mažylis Zigfridas valgo minkštai virtą kiaušinį su viskuo, išsiskyrėlė pasirodydavo itin netvarkingai apsirengusi, dažniausiai dukslia vyriška – turbūt buvusio vyro – pižama. Visada būdavo labai jau daug atsisegusių sagų; be to, Zigfrido motina turėjo bjaurų įprotį kasytis.

Keisčiausios buvo mūsų bendro vonios kambario durys: su akute, kokios paprastai būna viešbučių kambarių, bet ne vonių, duryse. Spėjau, kad akutė mūsų vonios duryse įtaisyta tam, kad išeinantis žmogus – gal pusnuogis, gal tik apsivyniojęs rankšluosčiu – matytų, ar kelias laisvas (kitaip tariant, ar nieko nėra koridoriuje). Tačiau kam? Kas galėjo norėti nuogas eiti per koridorių, net jei kelias būtų buvęs laisvas? Kam to galėjo reikėti?

Dar mįslingiau ir keisčiau visa tai atrodė todėl, kad tos vonios durų akutės cilindrą buvo galima įkišti atvirkščiai. Pastebėjau, kad jis dažnai būna įkištas atvirkščiai; toks žiūrėjimo krypties keitimas buvo įprastas dalykas – iš koridoriaus galėjai vogčiomis žvilgtelėti į vonios kambarį ir matyti, kas ten yra ir ką daro!

Pamėginkite tai kam nors paaiškinti vokiškai, ir pamatysite, ar gerai, ar prastai mokate tą kalbą; bet aš vis dėlto kažkaip sugebėjau visa tai papasakoti Esmeraldai – vokiškai – per patį pirmą mudviejų pasimatymą.

– Dievuliau aukštielninkas! – man bešnekant šūktelėjo Esmeralda, angliškai. Jos oda buvo balintos kavos atspalvio, ant viršutinės lūpos – vos įžiūrimi švelnučiai ūsiukai. Plaukai juodi kaip degutas, akys tamsiai rudos, beveik juodos. Plaštakos didesnės negu mano, – be to, Esmeralda buvo už mane šiek tiek aukštesnė, – bet jos krūtys (ačiū Dievui) atrodė „normalios“; tai sakydamas turiu omeny, kad jos buvo „pastebimai mažesnės“ negu visos kitos Esmeraldos kūno dalys.

Gerai – pasakysiu. Prieš ryždamasis pirmą kartą pamėginti su mergina, truputį dvejojau iš dalies todėl, kad jau žinojau, jog man patinka analinė sueitis. (Ji man labai patiko!) Be abejo, šiek tiek baiminausi galvodamas, koks bus tas vaginalinis aktas.

Tą vasarą Europoje, kai keliavau su Tomu, – kai vargšas Tomas pasijuto taip nesaugiai ir įžvelgė tokią grėsmę, nors aš iš tikrųjų tik žiūrėjau į merginas ir moteris, – kaip prisimenu, gerokai susierzinęs pasakiau: „Dėl Dievo meilės, Tomai, negi nepastebėjai, kaip man patinka analinis seksas? Kaip, tavo manymu, aš įsivaizduoju sueitį per makštį? Gal kaip santykiavimą su šokių sale !“

Savaime suprantama, ne kuris nors kitas žodis, o „makštis“ vargšą Tomą taip paveikė, kad jis tuoj pat nulėkė į vonią, – netrukus išgirdau jį ten žiaukčiojant. Bet man pačiam, nors tada tik juokavau, į atmintį įkrito „šokių salė“. Niekaip negalėjau pamiršti. O jeigu paaiškės, kad vaginalinis seksas iš tikrųjų kaip santykiavimas su šokių sale? Bet mane ir toliau traukė stambesnio negu vidutinis sudėjimo moterys.

Anaiptol ne idealios gyvenimo sąlygos buvo ne vienintelė mudviem su Esmeralda iškilusi kliūtis. Mes atsargiai apsilankydavom vienas pas kitą tuose nuomojamuose kambariuose.

– Atvirkščią vonios durų akutę dar galiu pakęsti, – kartą pasakė man Esmeralda, – tačiau tas vaikas man kelia šiurpą.

Ji Zigfridą vadino „lukštų valgytoju“; bet vėliau, kai mudviejų su Esmeralda santykiai tapo artimesni, paaiškėjo, kad ją šiurpina ne pats Zigfridas.

Daug labiau negu vonios durys su atvirkščia akute Esmeraldą trikdė jausmas, kurį jai sužadindavo vaikai. Ją baugino mintis, kad ir pati galėtų susilaukti vaiko; kaip ir daugelis kitų jaunų moterų tais laikais, Esmeralda nežmoniškai bijojo pastoti, – ir ne be pagrindo.

Jei Esmeralda būtų pastojusi, būtų netekusi vilties tapti operos dainininke.

– Nesu pasirengusi būti namuose šeimininkaujančiu sopranu, – sakė ji man.

Mes abu žinojom, kad Europoje yra šalių, kur galima pasidaryti abortą. (Tik, žinoma, ne katalikiškoje Austrijoje.) Bet apskritai abortas vis tiek būtų buvęs beveik neįmanomas – arba nesaugus ir neteisėtas. Mudu žinojom ir tai. Be to, Esmeraldos motina, italė, buvo labai nuoširdi katalikė; Esmeraldai būtų buvę sunku ryžtis abortui, net jei ta procedūra būtų buvusi įmanoma, saugi ir teisėta.

– Dar neišrastas toks prezervatyvas, koks mane tikrai apsaugotų nuo nėštumo, – šnekėjo man Esmeralda. – Aš pašėlusiai vaisinga.

– Iš kur žinai? – paklausiau.

– Jaučiuosi vaisinga, nuolat… tiesiog žinau , – atsakė ji.

– O!

Mudu kuo nekalčiausiai sėdėjom ant jos lovos; nėštumo baimė man atrodė neįveikiama kliūtis. Kieno miegamajame galėtume mėginti tai daryti , jau buvo nuspręsta už mus; žinojom, kad jeigu apskritai gyvensim kartu, tai ne mano, o Esmeraldos nuomojamame butuke. Mano verkiančioji našlė buvo pasiskundusi institutui; aš buvau kaltinamas vonios durų akutės cilindro apsukimu! Das Institut patikėjo mano tvirtinimu, kad taip iškrypėliškai nesielgiau, bet vis tiek turėjau išsikraustyti.

– Galiu lažintis, kad lukštų valgytojas, – pasakė Esmeralda. Aš su ja nesiginčijau, bet mažasis Zigfridas būtų turėjęs pasilypėti ant kokio suoliuko ar kėdės, kad pasiektų tą sumautą akutę. Pats beveik neabejojau, kad cilindrą apsukdavo sagų neužsisagstanti išsiskyrėlė.

Esmeraldos buto savininkė buvo patenkinta, kad gaus daugiau pinigų už nuomą; ji turbūt nė neįsivaizdavo, kad tame butelyje, su tokia maža virtuvyte, galėtų gyventi du žmonės, bet mudu su Esmeralda niekad nieko nevirdavom – valgydavom mieste.

Esmeralda sakė, kad nuo tada, kai atsikrausčiau, šeimininkės nuotaika pagerėjo; gal tai senei ir nepatiko, kad Esmeralda gyvena su vaikinu, bet papildomi nuompinigiai jos nepalankumą, matyt, švelnino. Net bjaurusis šunėkas mane priėmė gana maloniai.

Tą vakarą, kai mudu su Esmeralda – nesiliesdami – sėdėjom ant jos lovos, senoji ponia buvo pasikvietusi mus į savo svetainę; norėjo, kad pamatytume, jog ji su šuniu per televiziją žiūri amerikiečių filmą. Ir Esmeralda, ir aš paskui dar ilgai buvom ištikti kultūrinio šoko; nelengva atsigauti, kai išgirsti Harį Kuperį šnekant vokiškai.