Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Pagrindiniam sopranui, pageidavusiam laisvo penktadienio vakaro, ant balso stygų buvo užaugęs vadinamasis „dainininkų polipas“; nors taip būna daugeliui operos dainininkų, dėl to mažyčio Gerdos Miūlės polipėlio visi labai susirūpino. (Ar jį reikėtų pašalinti chirurginiu būdu, ar ne?)

Esmeralda garbino Gerdą Miūlę, kurios balsas buvo skambus, gerai rezonuojantis, tačiau niekad neforsuotas, įspūdingo diapazono. Gerda Miūlė tarytum be jokių pastangų išdainuodavo nuo žemiausio sol iki svaigaus aukščiausio do . Jos sopranas buvo pakankamai sodrus ir įtaigus Vagneriui, bet ji galėjo traukti ir vingrias, greitas, itin sudėtingas itališkas devyniolikto amžiaus pradžios treles. Tačiau Esmeralda man buvo sakiusi, kad Gerda Miūlė dėl to savo polipo pasidarė kaip kokia rakštis šikinėj.

– Tas polipas jai gadina gyvenimą… Jau ne tik jai, bet ir mums visiems, – sakė Esmeralda. Nuo Gerdos Miūlės, puikaus soprano, garbinimo ji pamažu priėjo prie neapykantos Gerdai Miūlei, kaip moteriai, – Polipui, kaip Esmeralda dabar ją vadino.

Tą penktadienio vakarą Polipas ilsino savo balso stygas. Esmeralda baisiai jaudinosi, kad gaus, kaip pati sakė, „pirmą progą“ Vienos valstybinėje operoje. Bet Gerdos Miūlės polipo ji nelaikė vertu dėmesio. Dar Klivlande Esmeraldai buvo operuoti sinusai – tai gana rizikinga būsimai dainininkei. Paauglystėje jos prienosiniai añčiai nuolat būdavo užsikimšę; dabar ji kartais garsiai pamąstydavo, kad gal dėl tos sinusų operacijos niekaip negali išmokti kalbėti vokiškai be amerikietiško akcento. Esmeralda nė kiek neužjautė Gerdos Miūlės, taip sureikšminusios paprasčiausią dainininkų polipą.

Aš jau buvau įpratęs nekreipti dėmesio į virtuvės personalo ir padavėjų juokelius apie tai, kaip jautiesi, kai tavo mergina – sopranas. Mane dėl to erzino visi, išskyrus Karlą, – jis apskritai nejuokaudavo.

– Kartais turbūt išeina labai garsiai , – kažkada pasakė „Zufall“ šefas, ir visi virtuvėje pratrūko juoktis.

Aš jiems, be abejo, nepasakojau, kad Esmeralda orgazmą patiria tik kai jai laižau. Esmeraldos orgazmai, pasak jos pačios, būdavo „gana įspūdingi“, bet mane ji apsaugodavo nuo garso. Šlaunimis užspausdavo man ausis; aš tikrai nieko negirdėdavau.

– Dieve, regis, ką tik pasiekiau aukščiausią mi bemol – ir išlaikiau! – šnekėjo Esmeralda po vieno ilgai trukusio orgazmo, bet mano ausys buvo įkaitusios ir prakaituotos; ji taip tvirtai laikė mano galvą, suspaudusi tarp šlaunų, kad aš ničnieko negirdėjau.

Man jau sunku prisiminti, koks tą lapkričio penktadienį Vienoje buvo oras. Prisimenu tik kad Esmeralda iš mūsų butuko Švindgasėje išėjo įsisegusi Kenedžio kampanijos ženklelį. Sakė, kad tai jos talismanas. Esmeralda labai didžiavosi, kad, kaip savanorė, 1960-aisiais dalyvavo Kenedžio rinkimų kampanijoje Ohajuje; ji tada gerokai susinervino, nes Ohajuje per plauką laimėjo respublikonas. (Ohajas balsavo už Niksoną.)

Aš nebuvau toks politiškai sąmoningas kaip Esmeralda. 1963-iaisiais, savo paties manymu, pernelyg stengiausi tapti rašytoju, kad dar dalyvaučiau politiniame gyvenime; kartą kažką baisiai išdidžiai apie tai pasakiau Esmeraldai. Regis, pareiškiau, kad nemėginu šitaip apsidrausti nuo nusivylimo, jei kartais netapčiau rašytoju, – sakiau, kad domėjimasis politika yra tarsi atviros durys, kurias jauni žmonės pasilieka, kad pro jas žengtų, jei nepavyktų pasiekti meno aukštumų, ir taip toliau – prišnekėjau visokių nesąmonių.

– Ar turi omeny, Bili, jog tai, kad į politiką esu įsitraukusi labiau negu tu, reiškia, kad tapti geru sopranu man ne taip svarbu, kaip tau – būti rašytoju? – paklausė Esmeralda.

– Ne, žinoma, to aš neturiu omeny! – atsakiau.

Iš tikrųjų turėjau – bet neišdrįsau – jai pasakyti, kad esu biseksualus. Ne dėl rašymo neįsitraukiau į politiką, o todėl, kad 1963-iaisiais dvejopas seksualumas man jau buvo tokia politika, kad daugiau tikrai nereikėjo. Patikėkite: kai esi dvidešimt vienerių ir tavo lytis kintama , visoks laviravimas ir būna tam tikra politika.

Netrukus, tą lapkričio penktadienį, jau labai gailėjausi, kad įpiršau Esmeraldai mintį, jog ji mėgina apsidrausti, jei kartais nepavyktų tapti sopranu, – arba pasilieka atviras duris, turėdama omeny, kad gal nebus operos dainininkė, nes taip domisi politika.

Per ankstyvąją vakarienę „Zufall“ restorane amerikiečių tarp klientų buvo daugiau, negu mudu su Karlu galėjom tikėtis. Jokių kitų turistų iš užsienio, – bent jau kalbančių angliškai, – tik kelios jau seniai pensinio amžiaus sulaukusios amerikiečių poros ir, prie vieno stalo, dešimt akušerių ir ginekologų, kurie (visi amerikiečiai) man sakė, kad į Vieną atvyko dalyvauti akušerių ir ginekologų konferencijoje.

Iš tų gydytojų gavau nemažai arbatpinigių, nes jiems pasakiau, kad pasirinko akušeriams ir ginekologams kaip tik tinkamą operą. Papasakojau apie tą „Makbeto“ (trečio veiksmo) sceną, kur laumės išburia kruviną kūdikį, ir tas kūdikis Makbetui sako, kad „tasai, kurs pagimdytas moteriškės“, negali jam pakenkti. (Makbetas, be abejo, suklaidinamas. Makdufas, kuris vėliau nužudo Makbetą, pareiškia, kad yra gimęs per cezario pjūvį.)

– Tai tikriausiai vienintelė opera, kurioje užsimenama apie cezario pjūvį, – pasakiau dešimčiai prie vieno stalo sėdinčių akušerių ir ginekologų.

Karlas visiems šnekėjo, kad mano mergina vakare atliks ledi Makbet partiją, taigi per ankstyvąją vakarienę visi labai domėjosi manimi; be to, Karlas ištesėjo pažadą – išleido mane gerokai anksčiau, kad tikrai spėčiau į pirmo veiksmo pradžią. Bet kažkas vis tiek buvo negerai.

Mane apėmė keistas jausmas, kad publika niekada nenurims, – ypač tie neišauklėti amerikiečiai. Viena pora atrodė jau arti skyrybų; moteris raudojo, o vyras, kad ir ką sakė, niekaip negalėjo jos nuraminti. Tikriausiai daugelis iš jūsų jau supratote, apie kurio penktadienio vakarą pasakoju, – tai buvo 1963-iųjų lapkričio 22-os vakaras, 12:30 po pusiaudienio centrinės juostos laiku, kai Dalase buvo nušautas prezidentas Kenedis. Aš Vienoje buvau septyniomis valandomis aplenkęs Teksaso laiką, o „Makbetas“ – didžiausiai mano nuostabai – vis neprasidėjo. Esmeralda man buvo sakiusi, kad Staatsoper spektakliai visada prasideda laiku; tačiau tą vakarą viskas buvo kitaip.

Negalėjau to žinoti, bet iš tiesų ir užkulisiuose visa tvarka pakriko taip pat, kaip man atrodė žiūrovų salėje. Ta amerikiečių pora, kuriai, mano manymu, grėsė skyrybos, jau buvo išėjusi; abu tiesiog nepaguodžiami. Bet ir kiti amerikiečiai iš pažiūros buvo tarytum priblokšti kažkokio sielvarto. Staiga pastebėjau, kad yra tuščių vietų. Vargšė Esmeralda! Jos debiutas, o salė nepilna. (Kai Džonas Ficdžeraldas Kenedis mirė, Dalase, regis, buvo pirma dienos, o Vienoje – aštunta vakaro.)

Kadangi uždanga nekilo, žiūrovai vis dar nematė tos viržiais apaugusios Škotijos dykynės, aš ėmiau jaudintis dėl Esmeraldos. Gal ją ištiko scenos baimės priepuolis? Gal staiga prarado balsą? Gal Gerda Miūlė apsigalvojo ir nebenori laisvo vakaro? (Į programą buvo įdėtas lapelis, kuriame parašyta, kad 1963-iųjų lapkričio 22-ą, penktadienį, ledi Makbet vaidmenį atliks Esmeralda Soler. Jau buvau nusprendęs tą lapelį įrėminti; ketinau jį tais metais įteikti Esmeraldai kaip Kalėdų dovaną.) Dabar dar daugiau mane nervinančių amerikiečių šnekėjosi žiūrovų salėje – ir dar daugiau išėjo, kai kurie apsiašaroję. Padariau išvadą, kad amerikiečiai – nekultūringi, viešuomenėje deramai elgtis nemokantys silpnapročiai arba lėkšti miesčionys, visi iki vieno!