Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Nereikia nė sakyti, kad pagal Lario libretą nebuvo pastatyta jokia opera; libretisto karjeros jis atsisakė dar nė nebaigęs to darbo. Laris bus prisimenamas tik kaip poetas, nors aš tai nepamiršau jo noro sukurti gėjų operą ir daugybės vakarų didžiuliame Staatsoper – Vienos valstybinės operos teatre, kur lankiausi būdamas dar toks jaunas.

Man, jaunam būsimajam rašytojui, tai buvo vertinga pamoka: mačiau, kaip didis žmogus, garsus poetas, visiškai susimovė. Reikia būti atsargiam, kai nuklysti nuo įprastos drausmės, – kai užmezgiau santykius su Lariu, buvau dar tik besuvokiąs, kad drausmė, kai rašai, labai svarbi. Opera – gal ir labai spalvingas istorijų pasakojimo būdas, bet libretistas turi laikytis tam tikrų taisyklių; jei nori rašyti gerai, negali „atsipalaiduoti“.

Lario garbei reikia pasakyti, kad jis pirmas pripažino, jog jam, kaip libretistui, nepasisekė. Tai irgi buvo vertinga pamoka. „Kai nusprendi nepaisyti kai kurių reikalavimų, Bilai, nekaltink formos. Opera čia nekalta. Aš nesu šios nesėkmės auka, Bilai, – aš – kaltininkas.“

Iš meilužių galima daug ko išmokti, bet – dažniausiai – reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti draugus ir dar daugiau išmokti iš jų. (Bent jau aš tai išmokau.) Netgi sakyčiau, kad mano draugės Elenos motina, Marta Hadli, man darė didesnę įtaką negu Lorencas Aptonas.

Tiesą sakant, Feivarit Riverio mokykloje, kur 1960-ųjų žiemą mokiausi trečius metus, – bet, kaip Vermonte užaugęs vaikinas, buvau gana naivus, – nė karto negirdėjau žodžių „aktyvusis“ arba „pasyvusis“, vartojamų ta prasme, kuria juos vėliau vartojo Laris (ir daugybė kitų homoseksualių mano draugų bei meilužių), bet kad esu aktyvusis, žinojau dar nė karto su niekuo net nepasimylėjęs.

Tą dieną, kai daug ką, nors ir ne viską, išpažinau Martai Hadli, kai akivaizdus ponios Hadli dominavimas man padarė tokį didelį, bet gluminantį įspūdį, aš jau tikrai žinojau, kad nepaliaujamai geidžiu dulkinti kitus vaikinus ir vyrus, bet visada savo peniu jiems į užpakalius; niekad netroškau, kad kokio vaikino ar vyro penis skverbtųsi į mane. (Man į burną – taip; į šiknaskylę – ne.)

Net geisdamas Kitridžo žinojau: noriu jį dulkinti, imti į burną jo penį, bet nenoriu, kad jis dulkintų mane. Gerai pažindamas Kitridžą, mąsčiau kaip visiškas beprotis, – juk supratau, kad net jei Kitridžas kada panorėtų užmegzti homoseksualius santykius, vis tiek jau skausmingai aišku, kas jis būtų. Mačiau, kad Kitridžas, jei pasirodytų esąs gėjus, tikrai būtų aktyvusis.

Įdomu, kad aš taip iš karto peršokau prie jaunystės metų Vienoje, nusprendęs tarpinį būsimo gyvenimo epizodą pradėti nuo pasakojimo apie Larį. Jums gal atrodo, kad, rašydamas tą Vienos interliudą, pirmiausia turėjau papasakoti apie pirmą tikrą savo mylimąją, Esmeraldą Soler, nes su Esmeralda susipažinau vos atvykęs į Vieną (1963-iųjų rugsėjį) ir gyvenau su ja kelis mėnesius – prieš tapdamas Lario kūrybinio rašymo studentu ir, netrukus, jo meilužiu.

Bet aš manausi žinąs, kodėl iš karto nepasakojau apie Esmeraldą. Mano kartos gėjai paprastai sako, kad dabar daug lengviau „atsiskleisti“ paauglystėje. O aš noriu pasakyti: kai esi tokio amžiaus, tai tikrai nelengva.

Aš pats labai gėdijausi, kad mane lytiškai traukia vaikinai ir vyrai; mėginau kaip nors atsispirti tiems jausmams. Turbūt manote, kad pernelyg sureikšminau žavėjimąsi panele Frost ir ponia Hadli, žūtbūt stengdamasis būti „normalus“; gal jums atrodo, kad manęs apskritai niekada netraukė moterys. Bet iš tikrųjų tai traukė – moterys mane tebetraukia ir dabar. Tiesiog – ypač Feivarit Riveryje, be abejo, todėl, kad ten mokėsi tik berniukai, – turėjau užgniaužti žavėjimąsi vaikinais ir vyrais.

Po tos vasaros Europoje su Tomu, kai baigiau Feivarit Riverio mokyklą, ir vėliau, kai gyvenau vienas, – mokiausi universitete, Niujorke, – galiausiai pajutau, kad galiu pripažinti homoseksualiąją savo asmenybės pusę. (Taip, dar papasakosiu apie Tomą; tiesiog apie jį man itin sunku kalbėti.) O po Tomo buvau užmezgęs daug meilės romanų su vyrais. Kai man buvo devyniolika, paskui dvidešimt metų, – dvidešimt vieneri suėjo 1963-iųjų kovo mėnesį, ir tuoj pat sužinojau, kad esu priimtas į Vienoje esantį Europos studijų institutą, – jau buvau „atsiskleidęs“. Į Vieną nuvykau jau dvejus metus Niujorke pagyvenęs kaip jaunas gėjus.

Ne todėl, kad manęs būtų nebetraukusios moterys; jos mane traukė . Bet maniau, kad, neatsispyręs jų žavesiui, tarytum grįžčiau atgal ir vėl būčiau toks pat jausmus tramdantis homoseksualus vaikinukas, koks neseniai buvau. Ką jau kalbėti apie tai, kad tada visi mano homoseksualūs draugai ir meilužiai buvo įsitikinę, jog vyrukas, sakantis, kad yra biseksualus, iš tikrųjų yra visiškai atsiskleisti bijantis gėjus. (Ko gero, – kai man buvo devyniolika, dvidešimt ar ką tik suėję dvidešimt vieneri, – ir aš pats iš dalies taip maniau.)

Kita vertus, žinojau, kad esu biseksualus, – taip pat neabejotinai, kaip žinojau ir jaučiau, kad mane traukia Kitridžas. Bet kai man buvo maždaug dvidešimt, stengiausi nepasiduoti moterų žavesiui, – kaip seniau stengiausi užgniaužti geidulį, kurį kėlė vaikinai ir vyrai. Tikriausiai netgi būdamas toks jaunas supratau, kad biseksualiais vyrais nepasitikima; gal mumis niekad nebus pasitikima, bet tada tai tikrai nepasitikėjo niekas.

Niekada nesigėdijau to, kad mane traukia moterys, bet, turėdamas homoseksualių meilužių, – be to, Niujorke turėjau ir homoseksualių draugų, kurių vis daugėjo, – netrukus supratau, jog dėl to, kad geidžiu ir moterų, kiti gėjai į mane žiūri įtariai ir manęs gal net bijo. Taigi aš tvardžiausi ar bent jau stengiausi neišsiduoti; tik žiūrėjau į daugybę moterų. (Tą šešiasdešimt pirmųjų vasarą Europoje, kai keliavau su Tomu, vargšas Tomas mane ir pričiupo bežiūrintį.)

Mūsų buvo nedaug – na, amerikiečių, priimtų į Vienoje esantį Europos studijų institutą vieneriems 1963–64 mokslo metams. Niujorko uoste sulipę į vieną iš kruizinių laivų, visi drauge plaukėm per Atlantą, – kaip prieš dvi vasaras jau buvau jį perplaukęs kartu su Tomu. Apsidairęs gana greitai padariau išvadą, kad tarp tais metais institute studijuosiančių vaikinų gėjų nėra, – bent jau nė vieno „atsiskleidusio“ ir nė vieno, galinčio šia prasme mane sudominti.

Per Vakarų Europą į Vieną važiavom autobusu – per dvi savaites paskubomis pamatėm ir sužinojom daug daugiau, negu su Tomu sugebėjom pamatyti per visą vasarą. Anksčiau tų kitų drauge su manimi vienerius metus užsienyje studijuosiančių trečiakursių nepažinojau. Susidraugavau su keliais heteroseksualiais vaikinais ir merginomis, – na, bent jau man atrodė, kad jie heteroseksualūs. Į kelias merginas atkreipiau dėmesį, tačiau dar prieš mums visiems atvykstant į Vieną nusprendžiau, kad mūsų grupelė labai jau maža; būtų buvę kvaila miegoti su kuria nors iš institute studijuojančių merginų. Be to, jau buvau pradėjęs visiems pasakoti istoriją apie tai, kad „stengiuosi“ būti ištikimas Jungtinėse Valstijose likusiai mylimajai. Šitaip bendramoksliams įteigiau, kad esu heteroseksualus vaikinas, veikiausiai nusiteikęs laikytis nuošaliai.

Gavęs vienintelio angliškai kalbančio „Zufall“ padavėjo darbą, jau galutinai atitolau nuo Europos studijų instituto, – tas Vaiburgo gatvelėje esantis restoranas pernelyg brangus, kad mano bendramoksliai būtų galėję ten valgyti. Aš tik kad lankiau paskaitas institute, prie Daktaro Karlo Luegerio aikštės, o šiaip tai buvau pasirengęs didžiausiam jauno rašytojo nuotykiui svetimoje šalyje, – svarbiausia man buvo turėti laiko pabūti vienam.