Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Gal Marta Hadli buvo savo laiką aplenkusi hipė; 1960-aisias niekas dar nevartojo žodžio „hipis“. Tada beveik negirdėdavau ir žodžio „gėjus“; Feivarit Riverio mokyklos bendruomenėje retai kas jį ištardavo. Gal „gėjus“ Feivarit Riveryje, – visų tų vaikinų, kurie nekentė homoseksualų, manymu, – būtų skambėjęs pernelyg draugiškai ar bent jau pernelyg nešališkai. Aš, be abejo, žinojau, ką reiškia „gėjus“, – tiesiog tas žodis beveik nebuvo vartojamas tarp nedaugelio mano pažįstamų, – bet, būdamas lytiškai nepatyręs, nelabai ir galvojau, kas turima omeny, kai, regis, nepasiekiamame gėjų sekso pasaulyje partneriai vadinami „aktyviaisiais“ ir „pasyviaisiais“.

Po ne tiek jau daug metų, kai gyvenau su Lariu, – iš visų vyrų ir moterų, su kuriais mėginau gyventi, su Lariu išbuvau ilgiausiai, – jis mėgdavo iš manęs pasijuokti: visiems pasakojo, koks „apstulbęs“ atrodžiau matydamas, kaip jis mane „kabina“ toje – labai paslaptingoje – gėjų kavinėje, Vienoje.

Tada buvau trečiojo kurso studentas, pirmus metus studijuojantis užsienyje. Per dvejus metus universitete, kur studijavau vokiečių kalbą, – kurios juk mokiausi ir Feivarit Riverio mokykloje, – pasirengiau vieneriems studijų vokiečiakalbėje šalyje metams. Po tų dvejų universitete, Niujorke, praleistų metų tarytum buvau ir pasirengęs, ir nepasirengęs tokiam gėjų kavinės, į kurią įžengiau 1963–1964 mokslo metais Vienoje, slaptumui. Tuo laiku Niujorke gėjų barai buvo uždaromi; 1964-aisiais Niujorke turėjo vykti Pasaulinė paroda, taigi meras norėjo iki to laiko išvalyti miestą turistams. Vienas Niujorko baras, „Julius’“, vis dėlto išliko neuždarytas, – gal tokių buvo ir daugiau, – tačiau netgi ten vyrams nebuvo leidžiama liestis.

Nesakau, kad Viena tuo laiku buvo labiau sulindusi į pogrindį negu Niujorkas; padėtis atrodė panaši. Bet toje kavinėje, kurioje Laris mane „pakabino“, vyrai kartais vienas kitą paliesdavo, – nepaisydami, ar tai leidžiama, ar ne. Prisimenu tik kad mane apstulbino Laris, ne Viena.

– Tu aktyvusis ar pasyvusis, gražuoli Bilai? – paklausė Laris. (Aš apstulbau, bet ne dėl to klausimo.)

– Aktyvusis, – atsakiau nedvejodamas.

– Tikrai?! – šūktelėjo Laris, arba nuoširdžiai nustebęs, arba tik apsimesdamas, kad nustebo; Larį dažnai būdavo sunku perprasti. – O man atrodo, kad pasyvusis, – tarė; paskui, kurį laiką patylėjęs (taip ilgai, kad aš jau maniau, jog į namus išsives ką nors kitą), pridūrė: – Nagi, Bilai, gal jau ir einam.

Taip, aš apstulbau, bet tik todėl, kad buvau studentas, o Laris – dėstytojas. Ta Vienos aukštoji mokykla vadinosi Institut für Europäische Studien – das Institut , kaip sakė studentai. Mes buvom amerikiečiai, atvykę iš įvairių pasaulio vietų, o mūsų dėstytojai – labai mišri kompanija: keli amerikiečiai (Laris – neabejotinai žinomiausias iš jų), vienas nuostabus, gana ekscentriškas anglas ir visokie austrai, dėstantys Vienos universitete.

Tais laikais Europos studijų institutas buvo tame Volcailės gale, kuris arčiausiai Daktaro Karlo Luegerio aikštės ir Štubenringo. Studentai skundėsi, kad das Institut labai toli nuo universiteto; daugelis (tie, kurie gerai mokėjo vokiškai) buvo pasirinkę papildomus kursus Vienos universitete. Tik ne aš; man daugiau kursų nereikėjo. Niujorko universitetą pasirinkau tam, kad pagyvenčiau Niujorke; o užsienyje, Vienoje, studijavau todėl, kad norėjau būti Vienoje. Man nerūpėjo, ar esu toli nuo universiteto, ar ne.

Pakankamai gerai kalbėjau vokiškai, kad būčiau priimtas į darbą puikiame restorane Vaiburgo gatvelėje – netoli kito Kėrntnerio gatvės galo, ne to, kur yra Operos teatras. Tas restoranas vadinosi „Zufall“ („Atsitiktinumas“), ir aš darbą ten gavau ne tik todėl, kad Niujorke jau buvau dirbęs padavėju, bet ir dėl to, kad, atvykęs į Vieną, netrukus sužinojau, kad ką tik išmestas vienintelis angliškai kalbėjęs „Zufall“ padavėjas.

Apie tai išgirdau toje paslaptingoje gėjų kavinėje Dorotėjergasėje – viename iš prie Graben gatvės esančių skersgatvių. „Kaffee Käfig“ – toks buvo tos kavinės pavadinimas, „Kavos narvas“. Dieną atrodydavo, jog tai daugiausia studentų mėgstama susitikimų vieta; ten būdavo ir merginų, – tiesą sakant, ne vakare, o dieną viena mergina man ir papasakojo, jog tas „Zufall“ padavėjas išmestas iš darbo. Bet kai sutemdavo, į „Kaffee Käfig“ užsukdavo vyresni vyrai, ir aplinkui nebebūdavo nė vienos merginos. Vieną vakarą aš ten ir susidūriau su Lariu, ir jis taip netikėtai paklausė, ar aš aktyvusis, ar pasyvusis.

Tą pirmą rudens semestrą institute dar nebuvau Lario studentas. Jis skaitė paskaitas apie Sofoklio pjeses. Laris buvo poetas, o aš norėjau tapti romanų rašytoju – maniau, kad teatro man jau gana, ir nerašiau eilėraščių. Bet žinojau, kad Laris – gerbiamas rašytojas, ir jau buvau jo paklausęs, ar jis nenorėtų dėstyti rašymo – arba žiemą, arba šešiasdešimt ketvirtųjų pavasarį.

– O Dieve, tik jau ne kūrybinio rašymo grupė! – sušuko Laris. – Žinau… gali ir nesakyt. Netrukus kūrybinis rašymas bus dėstomas visur !

– Tiesiog pamaniau, kad būtų gerai, jeigu tai, ką parašau, galėčiau parodyti kitam rašytojui, – pasakiau jam. – Nesu poetas, – prisipažinau. – Rašau grožinę prozą. Suprasiu, jei sakysite, kad jūsų tai nedomina.

Jau ėjau sau – stengiausi atrodyti įsižeidęs, – kai jis mane sustabdė.

– Palauk, palauk… Kuo tu vardu, jaunasis grožinės prozos rašytojau? – paklausė Laris. – Aš skaitau grožinę prozą.

Pasakiau jam savo vardą: „Bilas“, nes Viljamas priklausė panelei Frost. (Savo romanus vėliau publikavau Viljamo Aboto vardu, bet niekam kitam neleidau vadinti manęs Viljamu.)

– Ką gi, Bilai… aš apie tai pagalvosiu, – pažadėjo Laris. Tada supratau ir kad jis gėjus, ir apie ką galvoja, bet jo studentu tapau tik 1964-ųjų sausį, kai jis institute pasiūlė kūrybinio rašymo kursą.

Laris buvo jau garsus poetas – Lorencas Aptonas, kolegoms ir studentams, bet homoseksualūs draugai (ir gana uždaras juo besižavinčių moterų būrelis) jį vadino Lariu. Tada jau buvau draugavęs su keliais vyresniais vyrais, – su jais negyvenau, bet jie buvo mano meilužiai, – taigi žinojau, kas esu, kai atsakiau į klausimą, ar aš aktyvusis, ar pasyvusis.

Mane apstulbino ne to klausimo šiurkštumas; net ką tik su Lariu susipažinę studentai žinojo, kad Lorencas Aptonas – pagarsėjęs snobas, kuris dažnai būna itin netaktiškas. Tiesiog dėstytojas, toks įžymus literatas, kabino mane – todėl aš apstulbau. Bet Laris tos istorijos niekada nepasakodavo šitaip, o jam niekas negalėjo prieštarauti.

Pasak Lario, jis manęs neklausė , ar aš aktyvusis, ar pasyvusis. „Septintajame dešimtmetyje, mielasis Bilai, nevartojom žodžių „aktyvusis“ ir „pasyvusis“ – tada sakydavom „metėjas“ ir „gaudytojas“, bet jūs ten, Vermonte , gal daug ką žinojot iš anksto, – šnekėjo Laris, – o gal netgi buvot tokie pažangūs, kad jau klausdavot: „Pliusas ar minusas?“ – kai mes, atsilikėliai, tebesidomėjom „metėjais“ arba „gaudytojais“, o paskui perėjom prie aktyviųjų ir pasyviųjų. Tik ne septintajame dešimtmetyje, mielasis Bilai. Žinau , kad Vienoje, tave kabindamas, paklausiau, ar tu metėjas, ar gaudytojas.“

Paskui, kreipdamasis į mudviejų draugus, – dažniausiai į savo draugus, nes ir Vienoje, ir vėliau, Niujorke, dauguma Lario draugų buvo už mane vyresni, – Laris sakydavo: „Bilas – grožinės prozos rašytojas, bet rašo pirmuoju asmeniu, tokiu stiliumi, kad visa tai atrodo kaip vieša išpažintis; tiesą sakant, jo grožinė proza skamba visai kaip memuarai.“