Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Man irgi taip atrodė, bet to nepasakiau. Galvojau, kaip greitai mano mama sutrinka . Jau gailėjausi, kad nesikreipiau į daktarą Grau, kai jis dar buvo gyvas, – bent jau būčiau geriau susipažinęs su jo teorija apie tai, kad homoseksualumas išgydomas . (Gal tada nebūčiau buvęs toks piktas vėlesniais metais, kai jau iš tikrųjų buvau veikiamas tos bausmėmis pagrįstos puspročių teorijos.)

– Man buvo tikrai naudinga pasišnekėti su jumis, – pasakiau poniai Hadli; ji žingtelėjo į šalį, išleisdama mane iš kabineto. Bijojau, kad sugriebs už rankų arba už pečių, arba vėl priglaus mano galvą prie kietos savo krūtinės, o aš nesusilaikęs suspausiu ją glėbyje – arba pabučiuosiu, nors būčiau turėjęs pasistiebti. Bet Marta Hadli prie manęs neprisilietė; tiesiog pasitraukė nuo durų.

– Tavęs nekamuoja jokie balso sutrikimai, Bili, – anatomiškai normalus ir liežuvis, ir gomurys, – pasakė. Jau buvau ir pamiršęs, kad per pačią pirmą konsultaciją ji apžiūrėjo mano burną.

Tada paprašė paliesti gomurį liežuviu, paskui su marlės skiautele suėmė liežuvio galiuką ir – paėmusi kitą marlės skiautelę – pabaksnojo burnos ertmės dugną, tikriausiai ieškodama kažko, ko ten nėra. (Baisiai sutrikau pajutęs, kad tas burnos baksnojimas man sukėlė erekciją, – pasireiškė, pasak senojo daktaro Grau, „infantilūs lytiniai polinkiai“.)

– Nenoriu teršti gero mirusiojo vardo, – dabar, man jau išeinant, tarė ponia Hadli, – bet tikiuosi, kad ir pats supranti, Bili, jog velionis daktaras Grau ir mūsų vienintelis dar gyvas medicinos specialistas… turiu omeny daktarą Harlou… na, jie abu – tikri mulkiai.

– Ir Ričardas taip sako.

– Klausyk Ričardo, – patarė man ponia Hadli. – Jis – labai mielas žmogus.

Po daugelio metų galvojau: nedidelėje ir ne per geriausioje internatinėje mokykloje buvo visokių suaugusiųjų pasaulio ženklų – kai kurie iš tikrųjų jautrūs ir geraširdžiai suaugusieji nuoširdžiai stengėsi, kad jų pasaulis jauniems žmonėms būtų suprantamesnis ir lengviau pakenčiamas, bet buvo ir tikrų iškasenų, nepalenkiamų doruolių (tokių daktarų grau ir harlou), ir kaip tik iš tokių tos kartos tipų kilę atkakliausi, visiškai nesukalbami homofobai .

– Kaip iš tikrųjų mirė daktaras Grau? – paklausiau ponios Hadli.

Mums, mokiniams, buvo pasakyta, – pasakė daktaras Harlou per rytinį susirinkimą, – kad Grau vieną vėlų žiemos vakarą paslydęs parvirto bendrabučių kieme. Takai buvo apledėję; senasis austras tikriausiai susitrenkė galvą. Daktaras Harlou nesakė, kad Herr Doktor Grau mirtinai sušalo, – jis, regis, pavartojo žodį „hipotermija“.

Virtuvėje dirbę vaikinai lavoną rado anksti rytą. Vienas iš jų sakė, kad Grau veidas buvo baltas kaip sniegas, kitas mums pasakojo, kad senojo austro akys buvo atmerktos, bet trečias ginčijosi, kad užmerktos; ir visi vieningai tvirtino, kad tirolietiška daktaro Grau kepurė (su iš pažiūros lyg ir riebaluota fazano plunksna) buvo rasta tolokai nuo lavono.

– Grau buvo girtas, – pasakė man Marta Hadli. – Viename iš bendrabučių buvo kviestiniai mokytojų pietūs. Gal Grau iš tikrųjų paslydo ir parvirto – gal tikrai susitrenkė galvą, bet jis neabejotinai buvo girtas. Visą naktį nusmigęs pragulėjo sniege! Sušalo.

Daktaras Grau, kaip ir daugelis kitų Feivarit Riverio mokytojų, kadaise į šitą mokyklą dėl darbo kreipėsi todėl, kad visai netoli buvo slidžių trasos; bet senasis Grau jau daug metų nebeslidinėjo. Jis buvo baisiai storas; sakėsi vis dar galįs kuo puikiausiai slidinėti, bet neslėpė, kad parvirtęs nebegali atsikelti – pirmiausia turi nusisegti slides. (Įsivaizduodavau daktarą Grau parvirtusį nuokalnėje, niekaip neatsisegantį apkaustų ir kažką rėkaujantį apie „infantilius lytinius polinkius“ angliškai ir vokiškai.)

Kaip privalomą užsienio kalbą Feivarit Riveryje pasirinkau vokiečių, bet tik todėl, kad buvau patikintas, jog mokykloje yra ir trys kiti vokiečių kalbos mokytojai; man nereikėjo lankyti pono daktaro Grau pamokų. Tie kiti irgi buvo austrai, du iš jų – slidininkai. Neslidinėjo tik mano mėgstamiausia mokytoja, Fräulein Bauer .

Išeidamas iš ponios Hadli kabineto, staiga prisiminiau, ką man seniau sakė Fräulein Bauer ; aš dariau daug gramatikos klaidų, mane siutino vokiečių žodžių tvarka, bet mano tartis buvo nepriekaištinga. Nepasitaikė nė vieno vokiško žodžio, kurio nebūčiau galėjęs ištarti. Bet kai visa tai pasakiau Martai Hadli, neatrodė, kad ji būtų labai susidomėjusi, – gal netgi visai nekreipė dėmesio.

– Priežastys čia psichologinės, Bili. Tu gali ištarti viską – ta prasme, kad nėra jokių fizinių kliūčių. Tačiau tu arba nenori tarti vieno ar kito žodžio, nes jis kažką sužadina, arba…

Aš ją pertraukiau:

– Turite omeny, kad sužadina kažką, kas susiję su seksualumu ?

– Galbūt, – atsakė ponia Hadli, gūžtelėdama pečiais. Atrodė, kad jai nelabai rūpi mano tarties sutrikimų sąsaja su seksualumu , tarsi su tuo susietos spėlionės būtų buvusios tokios pat neįdomios, kaip ir tai, kad puikiai ištariu vokiškus žodžius. Savaime suprantama, vokiškai aš kalbėjau su austrišku akcentu.

– Manau, kad tu taip pat pyksti ant savo motinos, kaip ir ji ant tavęs, – pasakė man Marta Hadli. – Mano manymu, Bili, kartais būni pernelyg piktas, kad kalbėtum.

– O!

Girdėjau kažką lipant laiptais į viršų. Tai buvo Atkinsas, tebespoksantis į ponios Hadli laikrodėlį; net nustebau, kad jis nepargriuvo ant laiptų.

– Trisdešimt minučių dar nepraėjo, – iškart raportavo Atkinsas.

– Aš išeinu – jau gali užeiti, – pasakiau jam, bet Atkinsas sustojo laiptinėje, kai iki trečio aukšto buvo likęs tik vienas laiptelis. Prasilenkiau su juo, lipdamas žemyn.

Laiptinė buvo plati; jau beveik nulipęs į pirmą aukštą, išgirdau ponią Hadli sakant: „Prašom užeiti.“

– Bet dar nepraėjo trisdešimt minučių. Dar ne… – Atkinsas nepabaigė (gal negalėjo pabaigti) sakinio.

– Dar ne kas ? – išgirdau klausiant Martą Hadli. Prisimenu, jog stabtelėjau ant laiptų. – Žinau, kad gali tai ištarti, – švelniai pasakė ponia Hadli. – Tu lipai laiptais… Juk gali ištarti „laiptai“, ar ne?

– Tai ne… laiptai , – šiaip taip ištarė Atkinsas.

– Dabar sakyk: „Kas?“ Tarsi klaustum, – paliepė ponia Hadli.

– Negaliu! – susinervino Atkinsas.

– Prašom užeiti, – dar kartą pakvietė jį ponia Hadli.

– Dar ne lai… kas ! – išspaudė Atkinsas.

– Gerai – bent jau geriau . Dabar prašom užeiti, – vėl pasakė Marta Hadli, o aš nulipau žemyn ir išėjau iš muzikos korpuso, kur girdėjau ir įvairių dainų fragmentus, choristų balsus, ir (antrame aukšte) styginius instrumentus; o apačioje dar vienas mokinys mokėsi skambinti pianinu. Bet galvojau tik apie tai, koks nevykėlis ir pusprotis tas Atkinsas, – negali ištarti žodžio „laikas“! Koks mulkis!

Jau buvau vidury kiemo, kuriame mirė daktaras Grau, kai man dingtelėjo, kad neapykanta homoseksualams visiškai atitinka mano mąstymą. Aš negaliu ištarti „peniai“, bet štai jaučiuosi daug pranašesnis už vaikiną, negalintį pasakyti „laikas“.

Prisimenu, kad galvojau, jog visą gyvenimą man reikės stengtis susirasti daugiau tokių žmonių kaip Marta Hadli, kad būčiau jų apsuptas, bet visada bus ir kitokių, kurie manęs nekęs ir visaip mane užgaulios, – o gal net mėgins ir fiziškai sužeisti. Ta mintis buvo tokia pat skaudžiai gaivi kaip žiemos oras, pražudęs daktarą Grau. Man reikėjo suimti į save tiek daug visko, ką sužinojau per vieną susitikimą su palankiai nusiteikusia balso lavinimo ir dainavimo mokytoja, – be to, aš kiek sutrikau supratęs, kad ponia Hadli – dominuojanti asmenybė ir kad kažkas, kas susiję su jos valdingumu, mane lytiškai jaudina. O gal tas jos polinkis dominuoti man kažkuo ir nepatinka ? (Tik tada į galvą atėjo mintis, kad aš gal pats noriu būti toks kaip ponia Hadli, – na, lytiniu požiūriu, – o ne būti su ja.)