Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Labai malonu liesti, – pasakiau, nė kiek nemeluodamas. Žodis „bandomoji“ kažką sužadino, nors gerai net nežinojau, ką laikau delne. (Na, ar bent kiek jaučiu ir Elenos krūtį, ar vien tik liemenėlę.)

Elena, lyg iš karto pranešdama, kokie bus tolesni mudviejų santykiai, – ir tarytum perskaičiusi mano mintis, – kaip visada garsiai ir aiškiai tarė:

– Čia daugiau kamšalo negu krūties, jei nori žinoti tiesą, Bili. Va, parodysiu, – pridūrė; tada atsisėdusi atsisegė tuos savo baltus marškinius ir nusitraukė juos nuo pečių.

Liemenėlė buvo daili, gal greičiau melsvai pilka, ne balta; ji tarsi išsitempė, kai Elena siektelėjo sau už nugaros ir atsegė sagtelę. Mažytes smailas Elenos krūtis mačiau tik akimirką, nes ji tuoj pat vėl apsivilko marškinius; jos speneliai buvo didesni negu vaikinų, o tie tamsesni laukeliai aplink spenelius – areolės, dar viena neištariama daugiskaita! – beveik tokio pat didumo kaip ir pačios krūtys. Bet kol Elena sagstėsi marškinių sagas, mano dėmesį patraukė jos liemenėlė, dabar gulinti ant lovos, tarp mūsų. Aš ją paėmiau; minkšti krūties formos įdėklai buvo įsiūti į kažkokį švelnų kaip šilkas audinį. Didžiausiai savo paties nuostabai, staiga panorau tą liemenėlę pasimatuoti – norėjau žinoti, ką jauti, kai esi su liemenėle. Bet atvirai apie šį norą nepasakiau – nuslėpiau jį nuo savo draugės Elenos, kaip slėpiau ir tuos kitus troškimus.

Iš vieno menko nukrypimo nuo įprastos elgsenos supratau, kad peržengėm tam tikrą naujų mūsų santykių ribą: Elena, kaip visuomet, paliko neužsegtas dvi viršutines berniukiškų savo marškinių sagas; negana to, šįkart neužsegė ir pačios apatinės. Dabar mano ranka lengviau palindo po palaidais jos marškiniais; ir tai, kas taip puikiai tilpo man į delną, jau buvo tikra (nors ir nedaug).

– Nežinau, kaip atrodo tau, Bili, – pasakė Elena, kai gulėjom sukišę nosis ant vienos iš jos pagalvių, – bet aš visada maniau, kad, kai koks nors vaikinas pirmą kartą lies mano krūtis, viskas bus kebliau , negu yra iš tikrųjų.

– Kebliau , – pakartojau. Turbūt stengdamasis laimėti laiko.

Prisiminiau kasmet per pirmą rytinį mokyklos susirinkimą girdimus daktaro Harlou pamokymus mums, berniukams, apie gydytinus negalavimus ; galvojau apie tai, kad „nepageidautinas lytinis potraukis prie kitų berniukų ar vyrų“ priskiriamas prie šių atseit išgydomų negalavimų.

Mano sąmonė turbūt atmesdavo kasmetinę daktaro Grau prakalbą. Herr Doktor Grau – taip mes, vaikinai, vadinom Feivarit Riverio mokyklos psichiatrą. Pamišėliškas daktaro Grau postringavimas kasmet būdavo toks pat: kad mūsų visų dabar toks amžius, kai vystymasis tarsi sustojęs, taigi esam, pasak pono daktaro, „sustingę kaip vabzdžiai gintare“. (Iš persigandusių bendramokslių veidų suprasdavom, kad ne visi matę gintaro gabalėlyje sustingusį vabzdį, o kai kurie gal net neįsivaizduoja, kas tai yra.) „Dabar išgyvenate iškreipto polimorfizmo tarpsnį, – tikino mus daktaras Grau. – Šiame tarpsnyje normalu, kad pasireiškia infantilūs lytiniai polinkiai, kur genitalijos dar neidentifikuojamos kaip vieninteliai arba svarbiausi lyties organai.“ (Bet kaip galėtume nesuvokti to, kas taip akivaizdu, jeigu jau kalbam apie genitalijas? – galvojom, gerokai sunerimę.) „Šiame tarpsnyje, – toliau šnekėjo Herr Doktor Grau, – ne visada pripažįstama, kad sueitis yra galutinis erotinės veiklos tikslas.“ (Tai kodėl mes nuolat galvojam apie sueitį? – baimingai klausėm savęs.) „Jus kankina pregenitaliniam tarpsniui būdingos įkyrios, gašlios mintys“, – kalbėjo daktaras Grau, tarsi šitaip būtų galėjęs mus nuraminti. (Jis mokykloje dar dėstė vokiečių kalbą, taip pat nesuvokiamai.) „Turėtumėt ateiti ir pasišnekėti su manimi apie tas mintis “, – baigdamas prakalbą, visada patardavo senasis austras. (Nė vienas iš mano pažįstamų Feivarit Riverio mokinių neprisipažino, kad jį kankina tokios mintys; kiek žinau, nė vienas vaikinas su daktaru Grau niekada apie nieką nesišnekėjo!)

Ričardas Abotas man ir kitiems „Audros“ aktoriams sakė, kad Arijelio lytis „daugeriopa – labiau priklausanti nuo aprangos negu nuo organinių požymių“. Iš to Ričardas darė išvadą, kad mano vaidinamo pjesės veikėjo lytis kintama , ir aš dar labiau painiojausi, galvodamas apie savo (ir Arijelio) lytinę orientaciją.

Bet kai Ričardo paklausiau, ar jis turėjo omenyje ką nors panašaus į gintare sustingusių vabzdžių „iškreipto polimorfizmo tarpsnį“ ir kitas nesąmones, apie kurias per rytinius susirinkimus vis šnekėjo (ir šnekėjo) daktaras Grau, Ričardas tokią sąsają nedvejodamas paneigė.

– Niekas neklauso to senio Grau, Bilai, – pasakė man Ričardas. – Tu irgi neklausyk.

Protingas patarimas, – bet buvo galima nebent nekreipti dėmesio į tai, ką sako daktaras Grau, o negirdėti jo mes juk negalėjom. Ir dabar, gulėdamas prie Elenos, uždėjęs ranką ant nuogos jos krūties, liesdamasis su ja vėl susipynusiais liežuviais, – taip, kad abu jau įsivaizdavom, ką dar erotiškiau galėtume daryti, – aš pajutau vis didėjančią erekciją.

Elena, neatitraukdama lūpų nuo manųjų, kažkaip sugebėjo paklausti:

– O dabar tau stojasi?

Taip, man stojosi, ir iš to, kaip garsiai Elena ištarė „dabar“, supratau, kad ji nekantrauja, bet buvau toks sutrikęs, kad gerai net nežinojau, kas man sukėlė erekciją.

Taip, prancūziškas bučinys sujaudino; be to, aš (iki šiol) negaliu būti abejingas, liesdamas nuogas moters krūtis; bet manau, kad man pradėjo stotis, kai įsivaizdavau, jog segiu paminkštintą Elenos liemenėlę. Gal tą akimirką man pasireiškė „infantilus lytinis polinkis“, apie kurį mums, berniukams, perspėdamas pasakojo daktaras Grau?

Tačiau Elenai, su kuria ir toliau bučiavomės, liesdamiesi liežuviais, aš daugiau nieko nepasakiau, tik sušvokščiau, lyg prismaugtas:

– Taip!

Šįkart Elena, atsiplėšdama nuo manęs, per skubėjimą net įkando man į apatinę lūpą.

– Tau tikrai sukietėjo, – labai rimtai pasakė.

– Taip, tikrai.

Apsičiupinėjau lūpą, žiūrėdamas, ar nebėga kraujas. (Ir kartu dairydamasis Elenos liemenėlės.)

– O Dieve! Nenoriu jo matyti! – sušuko Elena.

Tai irgi buvo lytiškai trikdanti akimirka. Juk nesakiau, kad jai parodysiu , kaip man sukietėjo! Nenorėjau, kad ji matytų. Tiesą sakant, būčiau labai susidrovėjęs, jei būtų mačiusi; maniau, kad ji gal nusiviltų arba imtų juoktis (arba susivemtų).

– Gal galėčiau tik paliesti , – geriau pagalvojusi, tarė Elena. – Turiu omeny, ne nuogą! – tuoj pat pridūrė. – Gal tik pačiupinėsiu … na, per drabužius.

– Žinoma. Kodėl gi ne? – tarstelėjau, kaip galėdamas atsainiau, bet paskui (daugybę metų) galvojau, ar dar kas nors kada nors lytinį gyvenimą pradėjo šitaip derėdamasis.

Feivarit Riverio mokykloje vaikinams nebuvo leidžiama mūvėti džinsais; su darbinėmis kelnėmis, kaip tada sakydavom, negalėjom pasirodyti nei klasėse, nei valgykloje, kur turėjom vilkėti švarkais ir ryšėti kaklaraiščius. Dauguma mokinių mūvėjo chaki spalvos kelnėmis arba – žiemos mėnesiais – šiltomis vilnonėmis, arba velvetinėmis. Aš tą sausio šeštadienio vakarą buvau su apsmukusiomis velvetinėmis. Su tokiomis gal patogiausia, kai pasistoja pimpalas, bet dar mūvėjau ir trikampėmis kelnaitėmis, kurios vis labiau veržė. Gal kitokių vyriškų apatinių Vermonte 1960-aisiais ir negalėjai nusipirkti, tik baltas trikampes kelnaites. (Nežinau; tada visus drabužius man dar pirkdavo mama.)