Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Čia stovėjo senoviška žalvarinė lova su žalvario strypų – storų kaip kalėjimo grotos – galvūgalio atrama, prie kurios buvo pritvirtinta skaitymo lempa. Viename kampe mačiau nedidelę kriauklę su veidrodžiu, o kitame, nė neatitvertas, tarytum sargybą ėjo… ne, iš tikrųjų tai ne koks vienišas sargybinis, o klozetas su medžio sėdyne. Šalia lovos dar buvo naktinis staliukas, ant jo – tvarkinga knygų krūvelė ir žema, stora kvapnioji žvakė. (Kambarėlyje kvepėjo cinamonu; spėjau, kad ta žvakė turėjo užmaskuoti nuo netoliese esančios krosnies sklindantį mazuto kvapą.)

Čia buvo ir atdara sieninė spinta, kurioje mudu su Elena matėm kelias lentynas bei pakabus ir, mudviejų supratimu, labai jau nedaug panelės Frost drabužių. Neabejotinai svarbiausias daiktas šiame kambarėlyje, – „mano pertvarkytame anglių sandėliuke“, kaip sakė panelė Frost, – buvo prabangi karalienės Viktorijos laikų vonia su į akis labai krintančiais vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiais. (Kambarėlio grindys buvo iš dar nebaigtos kloti klijuotos faneros, elektros laidai irgi labai krito į akis.)

– Kai būna pūga ir nesinori nei važiuoti, nei pėsčiai eiti namo… – tarė panelė Frost, tarsi iš to būtume galėję suprasti, kodėl šitame rūsio kambarėlyje viskas taip paprasta, bet jauku. (Nei Elena, nei aš nežinojom, kur panelė Frost gyvena, bet supratom, kad gal ne per toliausiai nuo bibliotekos, jeigu jau gali vaikščioti pėsčia.)

Elena įsistebeilijo į vonią – su liūto letenomis vietoj kojų ir liūtų galvų pavidalo čiaupais. O aš – prisipažįstu – negalėjau atitraukti akių nuo žalvarinės lovos su storų kaip kalėjimo grotos žalvario strypų galvūgalio atrama.

– Atsisėsti, deja, daugiau nėra kur, tik ant lovos, – pasakė panelė Frost, – nebent norėtumėte repetuoti vonioje. – Atrodė, kad ji nė kiek nesijaudina dėl to, kad mudu su Elena galim ką nors daryti ant lovos arba kartu maudytis vonioje.

Panelė Frost jau buvo bepaliekanti mus vienus, – tame savo pakaitiniame miegamajame, tuose racionaliai įrengtuose antruosiuose namuose, – iš tikrųjų jau buvo beuždaranti duris, kai Elena Hadli šūktelėjo:

– Šitas kambarys puikus ! Ačiū, kad mums padedate, panele Frost.

– Nėra už ką, Elena, – tarė panelė Frost. – Čia judu su Viljamu galite rėkauti visa gerkle, tikrai niekas neišgirs. – Bet prieš uždarydama duris panelė Frost dar žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo.

– Jei norėsite, kad padėčiau… jei suabejosite, ką reikėtų pabrėžti ar kaip ką ištarti… na, žinote, kur manęs ieškoti.

Nežinojau, kad panelė Frost pastebėjo, jog man iškyla sunkumų dėl tarties; būdamas su ja, šnekėjau nedaug. Ir dabar buvau pernelyg sutrikęs, kad ką nors atsakyčiau, bet Elena nedvejojo:

– Jeigu jau apie tai užsiminėte, panele Frost… Iš visų Arijelio žodžių Biliui sunku ištarti tik vieną, ir mes stengiamės, – išpyškino.

– Kurį, Viljamai? – paklausė panelė Frost, įbedusi į mane savo skvarbų žvilgsnį. (Ačiū Dievui, Arijelis bent jau nešneka apie penius !)

Kai Kalibanas Prosperą pavadina beširdžiu magu, Arijelis (nematomas) sako: „Meluoji.“ Kadangi Arijelis nematomas, Kalibanas mano, kad Trinkulas jį pavadino melagiu. Toje pačioje scenoje Arijelis ir Stefanui sako: „Tu meluoji“, – ir tas tada mano, kad Trinkulas melagiu pavadino ir jį . Stefanas muša Trinkulą.

– Aš turiu du kartus ištarti „meluoji“, – pasakiau panelei Frost, atidžiai ištardamas tą žodį – visus tris skiemenis.

– Kartais jis ištaria „mluoji“ – du skiemenis, kaip „šluoji“, – paaiškino panelei Frost Elena.

– Vaje! – šūktelėjo bibliotekininkė, iš pasibaisėjimo trumpam net užsimerkdama. – Pažiūrėk į mane, Viljamai, – netrukus tarė. Aš padariau, kaip ji liepė; bent kartą galėjau žiūrėti į ją ne vogčiomis. – Ištark „myluoji“, Viljamai.

Tai nebuvo sunku. Man tikrai norėjosi panelę Frost pamyluoti.

– Myluoji, – ištariau, tebežiūrėdamas jai į akis.

– Na, Viljamai, tiesiog prisimink, kad „meluoji“ rimuojasi su „myluoji“, – pasakė panelė Frost.

– Nagi, ištark, – paragino mane Elena.

– Tu meluoji, – pasakiau, kaip sako nematomas Arijelis. Ištariau visus tris skiemenis, kaip ir sakydamas „myluoji“.

– Kad visus sunkumus įveiktum taip lengvai, Viljamai! – palinkėjo panelė Frost. – Man patinka repetuoti dialogus, – pasakė Elenai, uždarydama duris.

Man padarė įspūdį netgi tai, kad panelė Frost apie dialogų repetavimą kalbėjo kaip apie įprastą dalyką. Kai Ričardas jos kadaise paklausė, ar ji kada nors vaidino , panelė Frost atsakė: „Tik mintyse. Kai buvau jaunesnė, tai nuolatos.“ O dabar ji jau buvo neabejotinai pelniusi vienos iš geriausių Ferst Sisterio teatriuko aktorių vardą.

– Panelė Frost – Ibseno moteris! – šnekėjo Ričardui Nilsas, bet ji vaidino nedaug, – tik tas sunkius išbandymus patiriančias moteris „Lėlių namuose“, „Hedoje Gabler“ ir suknistoje „Laukinėje antyje“.

Taigi pakanka pasakyti: kaip aktorė, anksčiau vaidinusi tik mintyse, bet tarytum iš prigimties mokanti įsikūnyti į Ibseno moterų vaidmenis, panelė Frost neabejotinai žinojo, ką reiškia „repetuoti dialogus“, ir mudviem su Elena Hadli kuo nuoširdžiausiai padėjo.

Įsitaisę ant panelės Frost lovos, iš pradžių jautėmės nesmagiai. Čiužinys buvo vidutinio platumo, bet žalvarinis rėmas gana aukštas; kai susėdom (abu kažkokie labai jau rimti) vienas šalia kito, mūsų kojos nesiekė grindų. Bet išsitiesę ant pilvų, turėjom labai nepatogiai persikreipti, kad vienas kitą matytumėm; tik kai atrėmėm pagalves į žalvario strypų (storų kaip kalėjimo grotos) galvūgalio atramą, galėjom gulėti ant šonų, žiūrėdami vienas į kitą, ir repetuoti dialogus, per vidurį pasidėję lapus su pjesės tekstu ir kartais į juos žvilgčiodami.

– Mudu kaip seni sutuoktiniai, – pasakė Elena; aš irgi jau tą patį galvojau.

Tą pirmą vakarą panelės Frost pūgotų naktų miegamajame Elena užmigo. Žinojau, kad ji rytais turi keltis anksčiau negu aš; dėl to važinėjimo autobusu į Ezra Folsą Elena nuolat būdavo pavargusi. Kai panelė Frost pasibeldė į duris, ji iš išgąsčio abiem rankom tvirtai apsikabino mano kaklą ir taip tebesilaikė, panelei Frost įeinant į kambarėlį. Vis dėlto, net ir tokiomis iš pažiūros meilingomis aplinkybėmis, vargu ar panelė Frost pamanė, kad mudu glamonėjomės. Nei Elena, nei aš taip neatrodėm, taigi panelė Frost tepasakė:

– Man jau beveik laikas uždaryti biblioteką. Net Šekspyrui reikia eiti namo ir šiek tiek numigti.

Visi, kada nors prisidėję prie spektaklių pastatymo, žino, kad galiausiai, po daugybės nervingų repeticijų ir begalinio tekstų kalimo, – na, kai dialogai iš tikrųjų iškalami atmintinai, – netgi Šekspyras baigiasi. „Audrą“ parodėm keturis kartus. Man per visus spektaklius pavyko „meluoji“ ištarti taip, kad rimuotųsi su „myluoji“, nors per premjerą vos nepasakiau „myluoji krūtis“, – nes kaip tik tada tarp žiūrovų lyg ir pamačiau nuostabiai gražiai apsirengusią Kitridžo motiną; bet per pertrauką iš Kitridžo sužinojau, jog apsirikau. Ta moteris buvo ne jo motina.

– Ta moteris, kuri, tavo manymu, yra mano mama, dabar Paryžiuje, – atsainiai tarė Kitridžas.

– O!

– Tikriausiai matei kokią kitą pusamžę moteriškę, švaistančią pinigus drabužiams.

– Tavo mama labai graži, – pagyriau. Nuoširdžiai ir kaip galėdamas maloniau.

– Taviškė karštesnė , – labai dalykiškai pareiškė Kitridžas. Nė kiek nesišaipydamas, be jokių dviprasmiškų užuominų; taip pat aiškiai ir paprastai, kaip ką tik buvo pasakęs, kad jo motina (arba ta moteris, kuri nėra jo motina) dabar Paryžiuje. Netrukus žodis „karšta“, vartojamas ta prasme, kurią turėjo omeny Kitridžas, Feivarit Riverio mokykloje pasidarė labai madingas.